Keliautojos įspūdžiai iš Gruzijos: kalnai kalnuoti ir benamiai šunys

Niekada nemaniau, kad kils noras rašyti apie kelionės įspūdžius, bet Gruzija... Čia viskas kitaip, ir tikrai norisi pasidalyti įspūdžiais su skaitytojais. Jei pabodo kelionės į Turkiją ar į Graikiją, toks pasirinkimas tikrai gali puikiai pasiteisinti: išleisite dar mažiau pinigų, o įspūdžių užteks tikrai ilgam.

Nepamirškite: vykstant į Gruziją būtinas pasas, nepakaks tik tapatybės kortelės, o jei nuotraukoje neatrodote labai panašus į save, pasų patikra gali užtrukti gana ilgai – taip nutiko ir man. Susirinkę pasų patikros darbuotojai įvertino – taip, nuotraukoje žvelgia tas pats žmogus, tad po keliolikos minučių eilę užleidau kitiems.

Kutaisi-Batumi

Išėjus iš oro uosto pastato, mus iš karto pasivijo taksistas, kuris teigė esantis ne visai tikras taksistas, bet automobilį vairuoti moka. Iki Batumi kurorto pasiūlė nuvežti už 40 €, ir nepaliko mums kito pasirinkimo: vos po kelių akimirkų lagaminai atsidūrė automobilio bagažinėje.

Dviejų valandų kelionė tikrai neužtruko: vairuotojas vardu Karlo įteikė mums litrą naminio vyno ir griežtai pasakė, kad pasiekus viešbutį, butelis turi būti tuščias. Visos kelionės metu kalbos nenutilo, „netikras“ taksistas pasakojo, kad tarnavo kariuomenėje, kad pelnė daugybę apdovanojimų, bet svarbiausia – niekas kitas taip gerai nepažįsta Kutaisio, kaip jis, ir tada, kai apsistosime šiame mieste, būtinai jam paskambintume – jis ir viešbutį žadėjo geresnį pasiūlyti. Čia planavome atvykti tik penktą kelionės dieną, tad paėmėme jo vizitinę kortelę: ši stotelė atrodė dar labai labai tolima.

Gruzijoje svečiavomės balandžio 15-22 dienomis, ir oras čia nebuvo lepinantis: keliaujant į Batumi pūtė labai smarkus vėjas, tačiau tai nuotaikos negadino, o Karlo pažadėjo, kad nuvykus į kurortą oras pasitaisys. Vairuotojas kas trisdešimt minučių siūlė stabtelėti parūkyti, mat savo automobilyje jis nerūko. Vos tik išlipome iš automobilio, pribėgo vietiniai šunys, kuriuos, panašu, šeimininkai ženklina taip pat, kaip ir karves – geltonu „auskaru“. Nustebino tai, kad čia šunys labai draugiški – jie visiškai neloja ir mielai leidžiasi glostomi. Pajuokavau, kad kitą kartą atvykusi į Gruziją išmaudysiu visus šunis, bet tik vėliau supratau, kad ne purvas yra didžiausia problema: kaip ir Lietuvoje prieš 15-20 metų, čia benamių šunų yra tikrai nemažai.

Žvalgantis pro langą nustebome pamatę tiek daug „Žiguliukų“, net taksistai keleivius vežioja šiais automobiliais. Tikra egzotika. Taip pat dėmesį atkreipia laisvai lakstančios karvės ir kiaulės, kurios neretai pastoja kelią. Karlo sakė, kad čia niekas per daug nesirūpina gyvulių šėrimu: nusipirkus karvę ar kiaulę, ji tiesiog paleidžiama ganytis. Išlikimo principas – ne kitaip.

Sunkiai, bet randame rezervuotą viešbutį, kuriame leidžia atsiskaityti ir eurais. Tiesa, registratūroje paprašo duoti lygią sumą, nes neturės grąžos, jei atsiskaitytume ne jų valiuta. Jei nespėtumėte išsikeisti pinigų – ne bėda, nes keityklų (tiksliau – keityklėlių), rasite visur, ir taip pat visada galima išsigryninti pinigų bankomate.

Kambarys atrodo nedidelis, bet čia rasi viską, ko tik reikia: lovą, spintą, vonios kambarį. Nematytas dalykas – gavome ir vienkartines šlepetes.

Išėjus pasivaikščioti pasirodo, kad oras visai ne toks, kokio tikėjomės, ir imu gailėtis, kad nepasiėmiau šiltesnių drabužių – juk visai neseniai sekėme oro prognozę ir džiaugiamės, kad čia vyrauja tikra vasariška šiluma. Pavaikščiojus pajūriu ir pasižvalgius po apylinkes ėmė vis smarkiau lyti, tad užsukome į „HB Batumi“ restoraną, ir, žinoma, užsisakome šašlyką. Niekas nekalba angliškai, meniu pateikiamas rusų kalba, bet galima paprašyti, kad atneštų ir anglišką valgiaraštį, jei, žinoma, paprašysite rusiškai. Patiekalų pavadinimai neretai nieko nesako, nėra išvardyta sudėtis, tad išsirinkti nėra taip paprasta, o garnyrą visada reikia užsisakyti atskirai. Maža bėda – juk čia kainos gerokai mažesnės nei Lietuvoje. Buvome numatę, kokių patiekalų norėtume paragauti kelionės metu, tad išsirinkti nebuvo taip sunku.

Nemaloni staigmena nerūkantiems – vis dar galima rūkyti restoranų viduje, ir, atrodo, kad rūko čia visi. O kaipgi kitaip – juk čia cigarečių kaina tris kartus mažesnė nei Lietuvoje. Teko pastebėti tik kelis restoranus, ant kurių lauko durų buvo ženklas, skelbiantis, kad rūkyti draudžiama. Vis dėlto, norint tikrai galima rasti ir tokių restoranų.

Antrą dieną po tikrai sočių pusryčių (Chačapuri), taxi vykstame į Batumi botanikos sodą, kurį taip giria keliautojai. Nusivilti tikrai netenka: čia pamatome augalų iš įvairių pasaulio šalių, o puikus oras tikrai leidžia mėgautis laiku. Mus lydi tai vienas, tai kitas vietinis šunelis: atrodo, jei mokėtų kalbėti, mums tikrai daug papasakotų apie šį sodą. Nieko jiems daugiau negalime pasiūlyti, tik savo draugiją, bet, atrodo, jiems to visai pakanka.

Grįžti į viešbutį nusprendžiame „mikruške“, ir vairuotojas, sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, sako, kad būtų neėmęs iš mūsų pinigų. Sustabdo mikroautobusą, išlipa, ir grįžta su palmės sodinuku – juos teigia dovanojantis visiems lietuviams.

Vakare dar pasivaikštome po Batumi, norime užsukti į zoologijos sodą, bet pamatome tik zebrą ir kengūrą – zoologijos sodas dirba tik iki 18 valandos. Delfinariumas taip pat uždarytas, tad pasivaikštome po parką – čia taip pat labai gražu.

Batumi - Tbilisi

Nuspręsta: į sostinę vyksime traukiniu, ir nusiperkame pirmos klasės bilietus po 25 larius. Kelionė ilga, trunka virš 5 valandų, tad tai gali būti tikru kantrybės išbandymu. Laimei, čia puikiai veikia Wi-fi, tad galima pasiskaityti įvairias naujienas, atsakyti elektroninius laiškus, bei, žinoma, pasidalinti nuotraukomis su draugais.

Nors dar tik ankstus rytas, tačiau visi atrodo puikiai išsimiegoję ir žvalūs: netyla garsios kalbos, ir sklinda rūkytos dešros kvapas: nuojauta neapgauna, ne kas kitas, o lietuviai valgo rytinius sumuštinius. Kad ir kur keliausi, šį kvapą atpažinsi visur.

Nuvykę į sostinę nusprendžiame keliauti metro, ir net nespėjus įsigyti metro kortelės, prie mūsų pribėga 13-14 metų jaunuolis, siūlantis už du larius pasinaudoti jo kortele. Kodėl gi ne – eilėje laukti visai nesinori. Traukinių stotyje nusiperku kavos, ir vėliau iki pat viešbučio ieškau, kur galima būtų išmesti vienkartinį kavos puodelį – kartais šiukšlių dėžės nė su žiburių nerasi.

Nuvykę į viešbutį sužinome, kad mūsų kambarys nėra laisvas, ir neaišku, kada galėsime apsistoti, bet čia pat administrator pasiūlo nuvežti į savo tetos viešbutį, mus tikina, kad ten bus kur kas geriau, o kaina bus ta pati. Deja, po to, kai mus nuvežė į kitą„viešbutį“, kaina kiek pakilo, ir nelikome labai sužavėti, jau vien dėl to, kad vonios kambariu teko dalytis su kaimynais. Nors nuotaika kiek subjuro, tačiau čia atvykome ne viešbutyje kiurksoti, tad iš karto išvykome pasidairyti po sostinę. Pakilome funikulieriumi (kaina – 1 laris), ir čia atsivėrė tikrai nuostabi miesto panorama. Kiek pasivaikščiojome, ir nusprendėme leistis taku – tai netruko labai ilgai.

Nors Tbilisi tikrai judrus miestas, tačiau ir čia galima pasigrožėti gamtos vaizdais, pavyzdžiui, kriokliu: nusileidus laiptais prie upės nebesijauti esantis mieste. Norint nusifotografuoti, tereikia palaukt, kol visi priešaky esantys žmonės pasidarys „selfiuką“: kad ir kur nukeliausi, visi darys tą patį.

Elgetauja ne tik suaugę žmonės, bet ir vaikai: jei paprašo išmaldos, o tu neketini sušelpti, palankiausia gerokai paspartinti žingsnį, kadangi elgetaujantys žmonės čia tikrai pasižymi įžūlumu: tam jau buvome nusiteikę, tad tai nesukėlė didelės nuostabos.

Kelionės metu pirmą kartą pamatome šunų su pavadėliu, o iškabos kviečia apsilankyti šunų veislyne, tik čia vietoj angliško žodžio „breed“ (veislė) vartojamas „bread“ (duona). Na, ką padarysi, reikia bandyti pritraukti ir užsieniečius.

Vakare užsukame į restoraną itin įdomiu pavadinimu – „KGB“. Užsisakau vištienos salotų, kurias Gruzijoje jau tikrai pamėgau: sudėtį nusakyti labai sunku, tačiau skonis tikrai puikus. Taip pat ragaujame pievagrybių, apkeptų su sūriu, ir stebimės žemomis kainomis. Pasivaišinti atkeliauja keletas benamių kačių, bet, tenka pripažinti, kad čia jų kur kas mažiau nei Graikijos salose ar Sicilijoje.

Maistas tikrai labai skanus, tačiau ko gruzinai labiausiai negaili, - tai druskos. Vėliau, ieškodami lauktuvių, įsitikiname, kad ir parduotuvėse galima rasti labai gausų druskos pasirinkimą. Na, ką darysi, sūru, tai sūru – „Borjomi“, kainuojantis vos 70 tetrių, tikrai numalšins troškulį.

Už 98 larius nusiperkame vienos dienos išvyką, ir kitą dieną vykstame į Signaghi vietovę. Mums draugiją palaiko pora iš Maskvos, kurie teiraujasi, kaip Palanga pasikeitė nuo 1990-ųjų, nes čia leisdavo kiekvieną vasarą, ir italas, kuris planuoja vykti į Azerbaidžaną, nes Italijoje neberanda darbo.

Gidė praneša, kad šiandien, balandžio 18-ąją, yra švenčiama Meilės diena, ir, jei norime, galime pasigrožėti koncertu. Čia šoka ir dainuoja vaikai bei paaugliai iš įvairių miestų, o gidė mums pasakoja apie kiekvieno šokio kilmę. Vieną pasirodymą net nufilmuojame – vėliau dar ilgai su draugais ginčijomės, negalėdami priimti sprendimo: linksma ar liūdna vaikų atliekama daina.

Lankomės vyninėje „Old town studios“, kur degustuojame įvairių rūšių vynus. Bandome apsimesti vyno žinovais, tik nelabai sekasi. Mūsų nuostabai, nuomonė apie ragautus vynus visiškai sutapo su italo, tad jaučiamės pakylėti.

Tęsiame kelionę, ir nuvykstame į Bodbe vietovę: čia atsiveria iš tiesų įspūdingi kalnų vaizdai, kuriais, atrodo, galėtum grožėtis visą dieną. Užsukę į kavinę, ragaujame Badridžani – baklažanų suktinukus, įdarytus graikiniais riešutais ir česnaku. Niekada nemėgau baklažanų, bet visiems rekomenduoju šį patiekalą – skonis tikrai puikus. Sužinome, kad ėrienos šašlyko tokiu metų laiku niekur negausime, nes dabar – ne sezonas. Taigi, pagrindinis patiekalas ir vėl – kiaulienos šašlykas. Sočiai pavalgę grįžtame į Tbilisi. Svarstome, kokią transporto priemonę rinktis kelionę į Kutaisi, ir nusprendžiame, kad vėl vyksime traukiniu.

Tbilisi – Kutaisi

Nors atstumas, kurį turime įveikti, šį kartą kur kas mažesnis, tačiau kelionės laikas ne trumpesnis: 5 valandos ir 20 minučių. Kelionė tikrai varginanti, nes stojame jas kelias minutes. Jau žinome, kad kitą kartą rinksimės kitokį transportą. Wi-fi čia neveikia, bet galime džiaugtis tikrai pigiais bilietais: sumokėjome vos po 7,5 lario. Gailiuosi, kad nepasiėmiau knygos – eilinį kartą maniau, kad jos kelionėje tikrai neprireiks.

Vos tik išlipome iš traukinio, prie mūsų pribėgo taksistas, siūlantis nuvežti iki viešbučio, tačiau žinome, kad iki viešbučio kelias tikrai nebus labai ilgas, tad atsisakome. Pasiteiraujame, kurioje pusėje yra miesto centras, ir kulniuojame pėsčiomis. Eidami sutinkame grupelę jaunuolių, kurie šypsosi nuo ausies iki ausies, mat, nori pasisveikinti. Paspaudžia mano vyrui ranką, paspaudžia ir man, ir nieko nesupratę kelionę tęsiame toliau. Stebimės: o ko jie norėjo? Juk Lietuvoje tai – visai nematytas dalykas.

Viešbutį pasiekiame labai greitai, ir įsikuriame kambaryje. Čia iš tiesų jauku, o mus sutinka itin šiltai. Sako, jei tik mums kitą dieną reikės automobilio – sakytume, vairuotojas mus gali nuvežti bet kur, kur tik norime. Kadangi visame miesto centre nepavyko rasti nė vienos kelionių agentūrėlės, sutinkame, ir mums sako kreiptis bet kuriuo metu, kada tik norėsime. Taip pat sako, kad mums negalėjo prisiskambinti – norėjo pasitikti oro uoste, nes manė, kad tik šiandien atvykome į Gruziją.

Kutaisi miesto centras atrodo tikrai niūriai, tad džiaugiamės, kad lauktuvėmis pasirūpinome viešėdami sostinėje. Parduotuvės tikrai labai nedidelės, ir čia ne visada rasi elementarių asmens higienos prekių. Užsukame į turgų, kurį taip gyrė „netikras taksistas“ Karlo: atrodo, čia gali rasti visko, išskyrus tai, ko tau gali prireikti. Pamatau katę, besinešančią pelę, ir nusprendžiu, kad prieskonių čia nenoriu pirkti.

Vakare pasivaikštome po miesto centą, ir aplanko liūdesys: žmonės čia tikrai gyvena prasčiau nei Lietuvoje. Susirinkę vyrai lošia iš pinigų, galima rasti tikrai nemažai loterijos bilietų kioskelių, o mėgstantiems užsukti į Cazino, čia tikrai bus, ką veikti. Darbuotojų, atrodo, visur kur kas daugiau nei reikia: štai, 8 vyrai taiso kelius, tiksliau, du taiso, šeši rūko ir prižiūri darbo eigą. Vidutinis atlyginimas Gruzijoje siekia tik 300-500 larių, o butą naujos statybos name čia galima nusipirkti už 13000 dolerių.

Užsukame į restoraną, užsisakome alaus ir Chinkali – nelabai norime, bet prisimename, kad dar neragavome. Supratome, kad po 10 jų tikrai neįveiksim, sočiai vakarienei vienam žmogui tikrai pakaktų ir 6. Restorano interjeras man tikrai patinka, o padavėjas, išgirdęs, kad kalbame lietuviškai, įjungia lietuvišką dainą.

Kitą dieną vėl lyja, tačiau gaila laiką leisti veltui. Sužinome, kad Prometėjaus urvas pirmadieniais uždarytas, tad mums pasiūlo keliauti į Okatse kanjoną. Kadangi šiai dienai jokių planų neturime, sutinkame. Mums pasiūlo kavinukes, kuriose skaniai ir sočiai papusryčiauti, ir jau po pusvalandžio mūsų laukia vairuotojas. Nuvykę norime nusipirkti bilietus, tačiau mūsų klausia, iš kur mes esame. Kadangi esame iš Lietuvos, iš mūsų pinigų neima, ir palinki smagiai praleisti laiką.

Buvo kiek baisoka eiti tiltu virš kanjono, tačiau įveikėme aukščio baimę. O kaip gi kitaip: juk čia atsiveria tikrai nuostabūs vaizdai, o rūkas suteikia vaizdams dar daugiau žavesio ir paslaptingumo. Grįžę laukiame vairuotojo, ir vietiniai darbuotojai mus sodina prie radiatoriaus, atneša kavos: apgailestauja, kad turi tik vieną puodelį, tačiau esame sužavėti tokiu svetingumu. Mūsų paprašo kiek palaukti, ir neilgai trukus mus ir dar vieną lietuvių porą sodina į „Niva“. Vietos čia nedaug, tačiau mus pasiveja dar vienas vairuotojas – jis taip pat nori važiuoti, tad atsisėda priekyje šalia vairuotojo ir keleivio. Mums tai tikrai neįprasta ir bandome atsiminti, kada paskutinį kartą taip važinėti Lietuvoje. Kelionė gana ekstremali: važiuojame gana dideliu greičiu, ir pervažiuoti per upę – tikrai ne problema. Galvoju, kad Gruzijoje gali nutikti bet kas, tačiau tuo ir žavi ši šalis.

Mus pasitinka du alkani šunys, o mes neturime su savimi maisto, aplinkui jokios parduotuvės. Ši žavi porelė mus lydi visą kelią, ir tikisi, kad galų gale ištrauksime ką nors valgomo iš kuprinės. Laimei, lietuvių pora pasidalija savo pietumis, o vairuotojai šunims žada čia grįžti ir atsivežti maisto.

Pakeliui į vietovę, kurios pavadinimo nežinome (nežinojo ir mūsų vairuotojas), vairuotojai nuperka visai kompanijai gruziniškos duonos, kuria vėliau pasidalijame ir su šunimis, kurie mus lydi visą kelią. Klausiame, kaip vadinasi ši vietovė, gauname atsakymą, kad „mažas kanjonukas“, ir matome, kad ši vieta tikrai nepritaikyta turistams: einame siauru slidžiu takeliu, o pasižiūrėjus žemyn svaigsta galva. Suprantu, kad aukščio baimė niekur nedings, tad laukiu bendražygių vietoje, kur man pasirodo pakankamai saugu. Pastebiu, kad ir vienas mus lydinčių šunų nėra labai drąsus: jis bijo lipti į viršų, tad turime jam pagelbėti.

Grįžtant vairuotojai man ir kitai lietuvei įteikia skintų gėlių, kurios pakvimpa po visą viešbučio kambarį.

Kitą dieną vykstame į Prometėjo urvą, kur einame kiek daugiau nei kilometrą. Urvas įspūdingas, čia galima fotografuoti, ir prisimename, kaip Slovakijoje mūsų grupė gavo baudą dėl nesusilaikymo fotografuoti. Čia gana tamsu, tad nuotraukos nelabai ryškios, ir užtrunkame tik pusvalandį. Pagalvojame, kaip galėtume praleisti likusią dienos dalį, ir mūsų vairuotojas pasiūlo vykti prie Katskhi uolos. Vairuotojas nelabai gerai moka rusiškai, bet bando palaikyti pokalbį, klausdamas, ar Lietuvoje yra darbo bei kalnų.

Kylame į kalną, ir stebimės kalnuose esančiais daugiabučiais: čia taip pat galima įsigyti nekilnojamo turto, ir kainos dar mažesnės. Galvojame, kad puiki vieta viešbučiui, bet visos kelionės metu nepamatome nė vienos parduotuvės.

Katshi uola atrodo tikrai įspūdingai, ir į ją galima pakilti kopėčiomis, tačiau šiandien to daryti neleidžiama. Vairuotojas pasakoja, kad uolos viršūnėje gyvena dvasininkas, kuriam virve yra perduodama maisto ir vandens, o jis pats beveik niekada nenusileidžia žemyn. Tikrai puiki vieta atrasti ryšį su Dievu, tačiau pakilti kopėčiomis į uolos viršūnę tikrai reikia turėti drąsos.

Šiandien – paskutinė diena Gruzijoje, ir ryt ryte jau išvyksime į Vilnių. Vairuotojas pasiūlo nuvežti į Kutaisi Botanikos sodą ir susitariame, kad ryt ryte mus nuveš į oro uostą. Botanikos sodo kasa nedirba, tad drąsiai žengiame į vidų. Čia sėdi šeši vyrai, ir sužinome, kad įėjimas nėra nemokamas: vienas vyriškis nubėgo ieškoti kasininkės, ir tuomet reikėjo nusipirkti bilietus, bei ateiti prie suoliuko, kur sėdi kontrolierius – tik tada bus galima tęsti kelionę. Viskas taip paprasta, bet kartu ir sudėtinga.

Kutaisi botanikos sodas gana nedidelis, ir tikrai nepaliko tokio įspūdžio kaip Batumi sodas. Valandą pavaikštome, ir einame į restoraną. Prisimename, kad dar nevalgėme Charčio sriubos – būtų gėda čia jos neparagauti. Taip pat valgome kebabą, salotas ir vištieną su padažu. Prisimename, kad valgėme tik pusryčius, ir viskas taip skanu!

Vis dar turime šiandien vairuotojo nupirktos duonos, ir svarstome, ar dar sutiksime šunų. Nuojauta neapgauna: prie oro uosto kitą dieną sutinkame jų visą pulką, ir, deja, maisto vėl visiems nepakanka. Pažadame, kad čia dar grįšime.

Galbūt atrodo, kad čia pernelyg daug neigiamų dalykų, tačiau tai netiesa: nepriklausomai nuo esamos situacijos, žmonės moka linksmintis, jie yra labai svetingi ir šilti, o svarbiausia – lietuvius jie tikrai gerbia. Patarimas keliautojams – nesugadinkite lietuvių reputacijos, kol kas čia esame tikrai gerbiami.

Teksto autorė Loreta Puskunigė

Ačiū, Loreta :)