Kelionės
Paslaugos
StraipsniaiApsilankymas muzikos festivalyje yra daugelio žmonių pamėgta vasaros pramoga. Palapinė, miegmaišis, gera nuotaika, muzika ir draugų būrys - visa, ko tikimasi iš puikaus savaitgalio. Pasirodo, jog viduržiemį taip pat galima mėgautis kaitria saule ir gyvai atliekama muzika po atviru dangumi. Šių metų sausio 23-25 dienomis Maroke, Saharos dykumos pakraštyje, vyko jau šeštasis Sacharos muzikos festivalis pavadinimu “Taragalte”.
Festivalio genezė
Pasak šaltinių, “Taragalte” - tai senasis oazės pavadinimas. “Taragalte” festivalis turi ne tik didelę muzikine reikšmę, bet taip pat ir kultūrinę. Pirmasis festivalis “Taragalte” įvyko 2009 metais, siekiant paminėti 51-ąsias karaliaus Mohamedo V apsilankymo metines M'Hamid El Ghizlane. Sacharos kultūros festivalio organizatoriai - du broliai, Halim ir Ibrahim Sbai. Jų tėvas, Mohamedas Chiekh Sbai bei kiti klajoklių genčių nariai,1951 metais susitiko su karaliumi Mohamedu V. Pirmojo festivalio akcentas buvo šiandien itin populiarios grupės “Tinariwen” iš Malio pasirodymas, o antrojo festivalio akcentas buvo Sacharos moterys. Pagrindiniai festivalio uždaviniai nuo pat pradžių buvo puoselėti ir apsaugoti trapią dykumos aplinką, kuri nuo seno buvo klajoklių namais, skatinti kultūrinius mainus ir tarpusavio supratimą.
Festivaliui svarbiausia skleisti kultūrą ir muziką kaip pagarbą dykumai ir protėvių gyvenimo būdui. “Taragalte” festivalis ilgainiui tapo vieta, kur susitinka įvairių organizacijų atstovai tam, kad aptartų bendradarbiavimo galimybes ir kartu stengtųsi išsaugoti protėvių palikimą.
Taikos Karavanas
2014 metais buvo inicijuotas projektas “Kultūros karavanas taikai”. Jo tikslas - skatinti dialogą, kultūrinius mainus ir socialinę sanglaudą. Susitikę trijų festivalių (Taragalte ( Marokas, M’hamid), Festival au Désert (Mali, Timbuktu) ir Festival sur le Niger (Mali, Ségou)) organizatoriai užmezgė bendradarbiavimą bendram tikslui, kuriuo siekiama skatinti taiką ir savitarpio supratimą Sahelio ir Sacharos regionuose.
“Taragalte” festivalis šiemet tapo pirmuoju, pradedančiu taikos karavano renginių seriją. Tai simbolinė vieta, nes ji kažkada buvo paskutinė oaze, iš kurios karavanas išjudėdavo Timbuktu (Mali) link. Prieš tai būdavo organizuojama didelė šventė, kur susitikdavo ir kartu švęsdavo tiek vietiniai, tiek atvykėliai. Taip pat čia būdavo sprendžiami ginčai, kai abi pusės sėsdavo ant kilimo, tradiciškai gerdavo berberų viskiu vadinamą arbatą ir diskutuodavo - tai buvo susitaikymo vieta. Šiandien klajoklių palikuonys tęsia šią tradiciją. Vietos gyventojai, berberai, klajokliai ir iš įvairių pasaulio kampelių atvykstantys keliautojai čia susirenka pajusti vietos magiją ir mėgautis muzika.
Antrasis projekto “Kultūros karavanas taikai” etapas birželio ir liepos mėnesį persikels į Europą. Renginiai čia pradės vykti Nyderlanduose, tęsis Italijoje ir baigsis Prancūzijoje.
Kodėl verta vykti?
Dykuma ne aprašoma, ją išgyvenama. Būdami dykumoje, žmonės ne tik paklūsta ir prisitaiko prie gamtos ritmo, bet užsigrūdina fiziškai ir praturtėja dvasiškai.
Apsilankyti “Taragalte” festivalyje rekomenduoju visiems, ištroškusiems netradicinių potyrių ir nepamirštamų įspūdžių. Pats Marokas yra kaip saldainių dežutė, kurioje kiekvienas saldainis turi skirtingą įdarą. Kaip žaidimas rusiška rulete, arba tiesiog skonio-kvapų-vaizdų užtaisas. Pati savaime, nors ir ilga, kelionė į M’hamid yra įspūdinga: snieguoti Atlaso kalnai, dykvietėse išsibarsčiusios gyvenvietes, nederlinguose kalno šlaituose įsikūrę Kasbahs (senieji berberų kaimai), galiausiai Draa upės slėnis su palmių giraitėmis.
Festivalis nesuteiks jokio malonumo tiems, kam didžiausia kančia yra dušas apsiliejant šaltu vandeniu iš kibiro, kaitri saulė dieną, naktį spaudžiantis šaltis, nuo kurio neapsaugo net penki sluoksniai apkloto. Trumpiau tariant – tiems, kurie mieliau rinktųsi 5 žvaigždučių viešbutį, o ne žvelgtų į penkis milijardus žvaigdžių iš savo palapinės. Nepatiks ir tiems, kurie karštligiškai bandys iškratyti smėlį iš drabužių (tai beveik neįmanoma, patikėkite). Nepatiks jis ir tiems, kam ne prie širdies Juodosios Afrikos muzika, kitos kultūros, ar kam tenykščių žmonių šimtmečius puoselėjamos tradicijos atrodo kaip pasenęs reliktas.
Kaip apibūdinčiau savo patirtį? Spalvingi žmonės, nuoširdus svetingumas, puiki muzika ir pokalbiai, turtinga dykumos tyla ir didžiulis naktinis dangus.
Apsvarsčius visus “už” ir “prieš” galbūt dabar, planuojant savo festivalių kalendorių, vertėtų nepamiršti ir žiemą vykstančių renginių? O taip pat nepabijoti iškeliauti už Europos ribų. Jeigu keliausite į Maroką, planuodami iš anksto išleisite ne tiek ir daugiau, negu vykdami į festivalį Lietuvoje.
