Keliautojos Neringos (ne)svajonių Madeira: ši sala tikrai kitokia

Pirmiausiai turėčiau pasiaiškinti dėl pavadinimo. Nors esame apkeliavę visas didžiausias Europos salas, išskyrus gal tik Korsiką, o ir žemyninę Portugaliją prieš nemažai metų išnaršėm, Madeira niekada nebuvo mano svajonių kryptis. Galbūt dėl mito, kad čia „diedukų sala“, nėra daug paplūdimių ir nevyksta vakarėliai. Iš karto puolu ant kelių atsiprašyti – šita sala tikrai „kitokia“, nepalyginamai įspūdingesnė už kitas Europos salas ir su Viduržemio jūros pakrantėmis „šalia nestovi“. Čia tikrai pati egzotiškiausia gamta, niekur Europoje nėra tiek daug žalumos ir tokių augalų (na nebent dirbtinai pasodintų). Kalnai, be proto statūs ir, skirtingai nei kitur, žali žali... Begalės takų žygiams, levados, tarpekliai, kriokliai, skardžiai, vandenynas... Bet labiausiai man čia patiko oras, o ypač tas neapsakomas, tropinis lauro miškų kvapas – drėgnas, skanus, atrodo, prieskoniais kvėpuoji. Vietiniai žmonės draugiški, neįkyrūs, vairuoti paprasta, parkuotis irgi, visur labai švaru. Su vyru juokavome, jog nėra prie ko čia ir prikibti. Dar savęs klausiu, o gal čia taip gerai, nes dėl pandemijos senokai buvom kur nors išvykę? Bet manau, kad ypač dabar, per pandemiją, Madeira dar labiau ideali – turistų nedaug ir tie visi plius minus mūsų amžiaus, o vakarėliai vistiek nevyksta visame pasaulyje. Bet apie viską iš eilės.

Pradėsiu nuo to, kad jau pakeliui iš oro uosto supratome, kad mitas, jog Madeiroje nėra jokios lygios vietos yra visai ne mitas. Ji tikrai labai kalnuota ir „stati“. Pačioje sostinėje – Funšalyje daug kur kelias eina taip statmenai žemyn, kad gali palyginti tik su slidinėjimo trasa. Žemyn vaizdo nesimato, kol prie krašto neprieini. Kauno Parodos kalnas čia būtų beveik lyguma. Esam įpratę, kad kitur, tokiam statume, kelias vingiuotų serpantinu, o čia net platūs prospektai eina skradžiai žemyn... Na, bet bijoti nereikia, eismas tvarkingas, ramus ir su parkingu problemų tikrai nėra. Visas eismas po salą puikiai išvystytas, o jeigu kalnų ir serpantinų nenori, gali keliauti „greitkeliu“, kuris vingiuoja tuneliais ir tiltais. Ir atstumai maži – Madeira vos 56 km ilgio ir 22 km pločio, į kurią salos pusę bevažiuotum, maksimum valanda laiko.

Keliaujant net ir „greitkeliu“ nuobodu nebus, aplink žaluma ir augalija ne europietiška, pietuose – bananų plantacijos, lyg balkonuose, ant visų pakriaušių. Išlendi iš kokio tunelio – tarpeklis (niekaip nesuprantu, kaip tokiose statumose dar namų pristatyta), arba netikėtai krioklys čiurlena vidury kelio.
Palmių alėjos, tai kaip pas mus beržai, ištisai... O dar tie dideli medžiai, žydintys violetinėm ir oranžinėm spalvom...

Pradžioje kelionės nuvažiavom ant aukščiausio Europos ir antro pagal aukštį pasaulyje skardžio Cabo Girão (589 m. virš vandenyno). Apačioje tikra vasara, saulėta ir karšta (gal kokie 27°C), bet kylant į kalną supratom, kad kylam į debesį, aplink tirštėja „rūkas“ ir nesimato ne tik vaizdų nuo skardžio, bet ir kelių metrų prieš nosį. Na, vistiek nuėjom apžiūrėti, kadangi aš drąsesnė (mano vyras mirtinai bijo aukščio) „pabandžiau“ užlipti ant tos stiklinės aikštelės, kur turi kiaurai beveik 600 m. po kojomis matytis... Bandymas nepavyko. Nors ir rūkas, vaizdo nėra, atrodytų, ir aukščio baimė turėtų išnykti, bet ne, negali užlipti, kiškos dreba, linksta lyg dešros ir nieko negali padaryti.
Kadangi, nors ir pro rūką, supratom, kad vaizdus čia reikia pamatyt, gamta nereali ir dar tas lauro medžių kvapas aplink, pabandysim grįžt, gal kurią dieną debesų ant kalno nebebus... Ir tikrai, po kelių dienų oras ant kalno pasitaikė giedras ir pamatėm visą grožį nuo šito skardžio. Negaliu patikėti, bet įveikiau savo baimę, užlipau ant to stiklo (kol neužlipau, stengiausi nežiūrėt žemyn), o po to jau visai nebaisu buvo žiūrėti į skardį ir vandenyną po kojom! O atsiveriantį vaizdą tikrai verta pamatyti!

Salos sostinė – Funšalis – labai jaukus ir simpatiškas miestukas (na toks virš 100 tūkst. gyventojų). Visas „į kalną“, bet apačioje, pakrantėje, vingiuoja graži promenada, uostas. Senamiesčio fainos gatvelės mums priminė Barseloną ar Maljorkos Palmą. Yra tokia įdomi Santa Maria gatvelė – durų galerija. Mercado dos Lavradores turgus – turistinė atrakcija, bet tokių egzotinių vaisų net Tailande nesu ragavusi, sakė, kad jie visi vietiniai. Pavadinimų tikrai neprisiminsiu, bet žinomesni būtų – keistų spalvų drakono vaisiai (mums žinomi su baltu minkštimu, bet pasirodo yra visokių spalvų), keisti monasteros vaisiai (taip taip, tos kambarinės gėlės dideliais lapais), o pasifloros gal devynių skirtingų skonių: ananasinė, citrininė, bananinė... KosTmosas kol viską išragavom. Dar Funšalis yra funikulierius (dabar neveikė) ir daug gamtos parkų-sodų su tropiniais augalais, bet mes labiau mėgstam laukinę gamtą, tai apie sodus nieko nepasakysiu. Madeiroje yra gimęs Cristiano Ronaldo, čia pakrantėje stovi jo statula, šalia muziejus. Taip pat uoste galima užsisakyt laivelį ar katamaraną ir išplaukt keliom valandom į vandenyną pažiūrėti delfinų arba banginių. Mums pritrūko laiko, bet kas plaukė, susitiko delfinus.

Tuo metu, kai svečiavomės Madeiroje, buvo įvesta komendanto valanda ir 18 val. (savaitgaliais 17 val.) užsidarydavo viskas: parduotuvės, restoranai, o jau nuo 19 val. turėdavome tupėti namie. Ir nors esam visiški „pelėdos“, teko paankstinti savo biologinius laikrodžius (labai padeda, kad Madeiroje yra -2 val. nei pas mus), ir kadangi Madeirą naršėm aktyviai, kažkaip savaime „laiku“ grįždavom namo, nes „nusikaldavom“ ir dar spėdavom valandžiukę prieš vakarienę prie baseino pagulėti (saulė balandį leidžiasi apie 20 val. ir vakare dar būna gana aktyvi). Funšalyje tikrai nuo 19 val. sumažėdavo žmonių, „išlįsdavo“ daugiau policijos, bet nemačiau, kad prie kažko kabinėtųsi, matyt, labiau prevenciškai, kad visi pamatę judėtų namo. Tai kažkaip ir mes nepiktnaudžiaudavom. Sutemus tuščia, girdėdavosi tik maisto išvežiotojų motoroleriai (nes veikė tik maistas išsinešimui). O kai vėlai vakare nuėjom prie vandenyno išgerti vynelio, jautėmės lyg šiek tik nusikaltę. (red. past. Šiuo metu Madeiroje karantino ribojimai yra atlaisvinti)

Madeiroje greičiausiai visada teks keisti kelionės planus, kaip jau ir minėjau apie Cabo Girão, apačioje atrodytų tobulas saulėtas oras, tačiau užkilus į kokį kalną, gali prireikti šiltų, neperpučiamų rūbų. Taip mums atsitiko nuvykus iki vieno iš gražiausių takų – Vereda das 25 Fontes – Levada do Risco. Visą kelią vingiuojant buvo vasara, bet užvažiavus ant kalno, kur turėjo prasidėti šita trasa, maždaug 1200 m. aukštyje, įvažiavome į debesį, aplink rūkas, nulinis matomumas ir koks vėjas! Termometras rodo gal 10°C, kažkas praėjo apsirengęs vos ne kaip slidininkas. Nusprendėm, kad net turėdami ką apsirengti (o neturėjom) nepamatysim to grožio, dėl ko atvažiavom, tai atidedam kitam kartui ir keičiam kelionės planus – dumsim į šiaurę (mes gyvename salos pietuose).

Pakeliui, važiuojant iki Vereda das 25 Fontes, pirmą kartą įvažiavom į tuos nerealaus kvapo tropinius laurų miškus, taip taip – lauro lapai ant tų medžių auga, čia tokia išskirtinė Europoje vieta. Nenupasakojamas kvapas! Užkvimpa net mašinoj pro uždarytus langus. Skanus, grynas, drėgnas oras, lyg inhaliacijos kokios... Tokia maloniai kvapni „prieskoniuota“ drėgmė... Norisi tik išsižioti ir giliai kvėpuoti. Ir ten kaimeliuose ant tų kalnų gyvena žmonės ir visą gyvenimą tais prieskonių aromatais kvėpuoja!

Dienos planą pakeitėm tobulai, kadangi nebuvome tikri dėl oro ir kituose kalnuose, reikėjo leistis žemyn, kad vėl išvengtume debesų (orų tikrinimas per webcam‘us nelabai padeda, nes jie staigiai keičiasi). Šiaurinė salos dalis palei vandenyną unikali savaip, čia visai kitokia gamta nei pietuose, mažiau apgyvendinta ir skardžiai dar įspūdingesni, dar sodresnė žaluma. Beje, šiaurėje viešbučio nerekomenduočiau dėl visada ten buvusio didesnio debesuotumo ir tikrai ženkliai mažesnės temperatūros, bet jeigu Jums saulė nebūtina, tai prašom, apsigyventi čia gerokai pigiau.

Pirmiausiai aplankėm Porto Moniz – miestuką garsų lavos baseinais, tokia a la Pamukalė, tik juoda. Yra natūralesni, nemokami baseinai ir šalia tokie „švaresni“ mokami, galima juose išsimaudyti. Pakeliui link São Vincente tiesiog, va taip, ant kelio pravažiavom visai nemažą krioklį! Miestukas São Vincente atrodytų niekuo neišskirtinis, bet taip gražiai įsispraudęs į tarpeklį tarp žalių kalnų, kad vaizdais negalėjom atsigrožėti. Nuotraukos darytos telefonu niekada to neperteiks, bet ta vešli žaluma – nereali... Lyg ir „biškį“ panaši į kokią Italija ar Šveicariją, bet kalnai ne pilki kaip visur, o sodriai žali, lyg po gero lietaus sužaliavo, suvešėjo. Lyg viskas apaugę jurassico arba, kaip minimum, Azijos augalais. Kartais atrodo, lyg ir mašinoj sėdint užsiniaukę, gal net krapnoja, bet išlipi, ir koks šiltas, maloniai augalais kvepiantis šitas oras. O vandenyno pakrantės stačios stačios... Žalios žalios... O uolos neria tiesiai į vandenį stačiu kampu...

Dar dienos pabaigai nužiūrėjau, kad prie Sao Jorge yra kažkokie įspūdingi akmeniniai arkiniai vartai į vandenyną, lyg griuvėsiai, nusprendėm juos surasti. Lyg ir privažiavom, bet google rodo, kad iki tos arkos reikia leistis pėsčiomis, o čia kaip tyčia toks restoranėlis, mes alkani. Tiesa, kai išvažiavom, už kokio pusvalandžio pastebėjom, kad nepasiėmėm nei grynų, nei kortelių, liko saugiai viešbučio seife. Na, galvojam, kaip nors, gal jie civilizuoti ir visur pavyks atsiskaityti telefonu. Parduotuvėje vyno nusipirkti pavyko. Restorane irgi sako „ok“, bet paskui įtarėm, kad nesuprato, klausiam vėl, pradėjo blaškytis, o jau kaip tik užkandžius neša, bijom valgyt, kad paskui nereikėtų eiti indų plaut. Tai „aiškinosi“ labai ilgai, sako valgykit, atsipalaiduokit, kaip nors... Aišku, neveikė tas telefoninis mokėjimas, ir apskritai ten su ryšiu – bėda... Bet darbuotojai šypsosi, nesijaudina, tik mes... Galų gale, po „galvos sukimų“, nepavykusių pavedimų, suderinom, kad savo sumą grynais paliksim viešbutyje kitam salos gale, o šeimininkas kada nors, kai bus, pasiims. Tokie tie svetingi madeiriečiai, ir dar poncha ta proga pavaišino. Tai jau sotūs nusprendėm leistis nuo kalno, iki tos arkos prie vandenyno. Rodo, kad ėjimo 1 km, nu tai kas čia, juokas mums. Pradėjom leistis, takas iš smulkių akmenukų ir lyg laiptai, lyg bangelės suformuotos, bet kol valgėm nulijo, tai slidu. Pradžioj labai smagu, paskui vis stačiau stačiau, smagumas dingo, statai koją prie kojos, turėklų ar pasilaikyt nėra kaip, žodžiu, toks ekstremalesnis nusileidimas, bet žemyn tai dar kažkaip, svarbu nenučiuožt... Arką radom, gražu, prisifotkinom, išgėrėm alučio, į viršų lipt kažkaip netraukia, bet reikia... Nu tai dar gyvenime taip ekstremaliai nelipau, greitai „užsipumpavom“, širdis pradėjo purtytis, statu nerealiai, jau galvojom liks griaučiai pusiaukelėj. Pasimatavau užlipus, kalno aukštis 220 m, lipimo – apie kilometras, užtrukom pusvalandį, nežinau kaip skaičiais tą ekstrymą pamatuoti, bet nuotykis geras!

Šiandien nusprendėme veikti pagal orą. Kaip jau minėjau, Madeiroje išskirtinai nepastovus oras, už kiekvieno kalno gali kardinaliai skirtis, važiuoji – kepina saulė ir vos už kelių metrų jau rūkas, nėra matomumo, vėsu. Vėl persiriti per kokią perėją ir vėl giedriausias oras. Nuojauta pakuždėjo, kad šiandien viršūnėse bus giedra, tad nusprendėme nuvažiuoti ant aukščiausių salos viršukalnių. Yra trys aukščiausi kalnai, juos gali apeiti, yra daug hikingo trasų, o ant trečios pagal aukštį – Pico Arieiro (1818 m.) – gali netgi užvažiuot automobiliu ir visa sala matosi 360° kampu, tik būtina sąlyga – giedras oras. Netoli yra pats aukščiausias salos kalnas – Pico Ruivo (1862 m.). Šiandien mums beveik pasisekė, nors pakeliui debesų sutikom, bet juos aplenkėm, užkilom virš jų ir pamatėm nerealius vaizdus. Vėjas buvo nemažas, viršūnėj vos 14°C (apačioj labai karšta, iki pietų deginomės prie baseino), bet giedra. Kadangi šiltų rūbų nepasiėmėm, o ir gamta viršukalnėj nemiškinga, plika, nusprendėm pasivaikščioti žemiau, kur tie drėgni, žali tropiniai miškai. Beje, šiandien kilom vėl tokiais statumais, kad nemažą dalį kelio mūsų Peugeot208 vos užtraukė pirmu bėgiu...

Toliau leidomės link Ribeiro Frio kaimelio, kur yra didžiausias pasaulyje slėnis, apaugęs nepaprastai senu laurų mišku. Žinoma, pravažiuojant čia nieko įspūdingo nepamatysite, reikia sustoti ir eiti. Nuo čia prasideda daug levadų takų, aš buvau nužiūrėjusi Vereda dos Balcoes – daug kur minima kaip lengva ir graži trasa su pabaigoje atsiveriančiais įspūdingais vaizdais. Bet kažkaip netyčia užklydau į Levada do Furado vedančią link Portela. Visa ši trasa – 11 km į vieną pusę, mes ėjome nedaug, bet ji man pati įspūdingiausia (gal, kad netyčia atrasta), žaliausia, kvapniausia, tikrai primena jurassic parką. Prasideda kriokliais, vingiuoja plačiu apsamanojusiu taku, o apie laurų miškų kvapą aš jau rašiau n kartų.
O aš taip ir nepasakiau kas yra ta levada? Čia Madeiros įžymybė numeris vienas – po visą salą, kalnuose, išsidėsčiusios drėkinimo sistemos, tokie kaip ir kanalai, surenkantys lietaus vandenį, ir prie jų yra pasivaikščiojimo takai su pasislėpusiais kriokliais ir sena, reta augmenija. Man asmeniškai levados ir paliko didžiausią įspūdį iš visų Madeiros grožybių. Dar prasukom pro Santaną – miestuką, žinomą ryškiais etnografiniais trikampio formos nameliais – tikra turistinė apgaulė, bet galima pasidaryti spalvotą nuotrauką.

Atskiro paminėjimo prašosi Madeiros oro uosto pakilimo takas, pastatytas ant 180 kolonų. Nors galbūt teko girdėti, kad Madeiros oro uostas yra vienas iš pačių ekstremaliausių pasaulyje (kažkaip gerai, kad prieš kelionę buvau užmiršusi), tačiau leidžiantis į salą viskas atrodo įprasta, o štai pravažiavimas po šiuo pakilimo taku – tikrai įspūdingas, ypač jeigu tuo metu kyla lėktuvas.

Debesuotai dienai Madeiroje būtinai pasirinkite pražygiuoti Sao Laurenco pusiasaliu. Gamta čia vėl kitokia, neprimena jurassico miškų, labiau mėnulio peizažą su rausvomis, plikomis uolomis, bet tos „iškandžiotos“ stačios pakrantės uolos tikrai labai įspūdingos. Tik neužmirškit kremo nuo saulės arba uždarų rūbų, kad nebūtų kaip mums (čia nėra pavėsio). Vėjuota, bet neturėtų būti vėsu, nes gausite krūvio. Ir būtinai nueikite iki pat pabaigos, ant to aukšto stataus kalno, su raudonais nutrupėjusiais laiptais, ten patys įspūdingiausi vaizdai. O jeigu antrai dienos pusei turite kitų planų, galima parplaukti laiveliu, nuo kavinukės jus parplukdys valtimi beveik iki automobilio (kapitonas neperspės, kad dar reikės paeiti pėsčiomis 15-20 minučių į kalną).

Dar visai nustebino Machico kurortinis miestukas, turintis vieną iš dviejų saloje esančių šviesaus smėlio paplūdimių. Nors visuomet sakau, kad kurortai visam pasaulyje vienodi ir juose neužsibūnam, bet šis pasirodė visai jaukus, mielas ir su savo dvasia, tai skaniai užkandom ir pasibuvom paplūdimyje.

Kadangi, prieš keletą dienų, dėl neįtikėtinai prasto oro, pakeitėm planus ir atidėjom kitam kartui Vereda das 25 Fontes – Levada do Risco, labai norėjau čia sugrįžti, mano kelionės planuose ji buvo pažymėta, kaip gražiausia levadų trasa. Nors skaičiau, kad ne pandemijos metu čia būna labai daug turistų, mums pasisekė. Vaizdai tikrai buvo verti čia sugrįžti. Takas prie levados vietomis toks siauras, kad prasilenkti būtų sudėtinga, bet užtat koks samanotas! Takeliai, laipteliai, tilteliai ir pabaigoje tikrai įspūdingas krioklys. Pasiekus krioklį, labai faina vieta ir atmosfera prisėst ant akmenų, užkąst ar atsigert, pailsint kojas, o tada vėl atgal tuo pačiu keliu. Tiesa, pusiaukelėje galima maršrutą pakeisti ir grįžti nukertant kampą.

Visai netoli nuo šių trasų yra tokia magiškų medžių vieta – Fanal. Keisti, reti, dideli medžiai, susipynusiom šakom ir šaknim. Kaip nebūtų keista, šį kartą netgi pasiseks, jeigu čia rasite lengvą rūką (mums buvo giedra). Čia vėl visai kitokia gamta, skirtinga ir nuo vešlių levadų takų, laurų miškų, ir nuo uolėto „mėnulio“ pusiasalio, vėl išskirtinė atmosfera (mums pasirodė, kad čia būtų labai smagu tiesiog atvažiuot visai dienai, pasidaryt pikniką, pabūt su ta gamta). Čia taip pat yra vaikščiojimo takai, o aplinkui dar pravažiuosite keistą Madeiros „tundrą“ Paul da Serra plokščiakalnį. Man tik važiuojant kilo klausimas, iš kur toje Madeiroje atsirado lygi vieta?

Turbūt populiariausi Madeiros kurortiniai miestukai yra pietvakarinėje dalyje, labai jaukūs, be didelių viešbučių ir turistų persigrūdimo, visi įsispraudę į tarpeklius tarp kalnų su jaukiomis pakrantėmis ir mini senamiesčiais. Nuo sostinės pirmas Camara de Lobos – žvejų kaimelis su tradiciniais pastatais, kurį išduoda pilna pakrantė ryškių įvairiaspalvių valčių. Čia galima pamatyti senukų kompaniją po dideliu medžiu pavėsyje, kaip kokioje Sicilijoje. Čia yra balkonas, kuriame mėgdavo ilsėtis pats Winston'as Churchill'is, dabar pakrantėje yra suoliukas su juo sėdinčiu. O visi statūs šios pakrantės kalnai, iki Camara de Lobos ir tolyn, apkibę „balkonais“ su bananų plantacijomis, kartais atrodo nesuvokiama kaip iki tų bananų užsikabarojama.

Toliau kelias pro jau minėtą Cabo Girão vingiuoja iki Ribeira Brava, kaip ir niekuo neišskirtinis miestukas, bet man jis pasirodė mieliausias šioje pakrantėje. Įsispraudęs tarp uolų, su mini senamiesčiu ir gražia krantine, kur labai smagu išgerti ponchos – degtinės, gaminamos iš cukranendrių, medaus ir šviežių citrinų ar kitokių vaisių sulčių. Nebijokite, ji labiau kaip kokteilis, nepikta.

Toliau Ponta do Sol – geriausio klimato Madeiroje miestelis. Tarp Ponto do Sol ir Madalena do Mar miestukų yra senas keliukas palei vandenyną. Niekada nebijokite nusukti nuo pagrindinio kelio, nors dažnai ir rasite draudžiantį ženklą, čia galima atrasti įdomių dalykų. Šiuo keliuku pravažiuosite keistą arką, aptrupėjusius laiptus, o toliau rasite įspūdingą krioklį, krentantį tiesiog ant vidurio kelio! Nors šis kelias uždarytas, bet drąsiems patiks. Madalena do Mar miestuke paskanavome vienintelių vietinių jūros gėrybių – moliuskų lapas, gardūs, paskrudinti ant sviestuko su česnaku, gal kiek primena šukutes. Visos kitos jūros gėrybės čia bus atvežtos iš toli. Toliau – Calheta – miestelis, turintis vieną iš dviejų atvežtinio smėlio paplūdimių, išsidėstęs išilgai pakrantės.

Savo virtuve Madeira labai nenustebins. Jūros maisto daug, bet dažniausiai jis nebus iš vietinių produktų, išskyrus aukščiau aprašytus lapas. Iš vietinių žuvų galiu paminėti tradicinę espada (scabbardfish), kuri niekuo ypatinga, kepama tešloje, bet įdomiai patiekiama su specialios rūšies keptu bananu. Be kitų, aukščiau paminėtų, skanėstų ir gėrimų dar labai pagirsiu jų vietinę duoną bolo de caco, ypač jeigu užsisakysite paskrudintą su česnaku. Tamsų „meduolių“ skonio medaus pyragą bolo de mel galima parvežti ir lauktuvių. Trapios tešlos, su vaniliniu kremu, pyragaitį pastel de nata tikrai teko ragauti ir Lietuvoje. Madeiros vynas yra savotiškas ir gerokai stipresnis dėl ypatingų vynuogių auginimo sąlygų. Apie egzotinius vietinius vaisius jau nesikartosiu, bet jie tikrai įspūdingi.

Pabaigai tik pasakysiu, kad tikrai retai kada išvykdami iš šalies žadam sugrįžti, nes pasaulyje tiek daug neaplankytų vietų, bet čia tikrai tikrai grįšim! O jeigu Jūs iki galo perskaitėte mano memuarus ir dar nesuskubote ieškoti bilietų į Madeirą, tai ko laukiate?

Teksto autorė: Neringa Dragašiūtė