Kokią Malaiziją ir Borneo aš pažinau: keliautojos Oksanos įspūdžiai

Sprendimas buvo spontaniškas – pamačiau Makaliaus pasiūlymą ir tą patį vakarą rezervavau kelionę. Net sudėtingu laikotarpiu viskas vyko sklandžiai: skrydis su „Turkish Airlines“ per Stambulą praėjo be jokio streso, o Kvala Lumpūre mus pasitiko lietuvė kelionių vadovė. Jos šypsena, saldainiai ir nuoširdus rūpestis iškart leido pasijusti saugiose rankose. Ji ne tik lydėjo – ji gyveno tuo, ką pasakojo, o šis ryšys su šalimi persidavė ir visai mūsų grupei.

Borneo džiunglių ramybė ir atradimai

Mūsų ekspedicija prasidėjo ten, kur gamta diktuoja savo taisykles. Borneo miškai skaičiuoja 140 milijonų metų – jie dvigubai senesni už Amazonę. Plaukimas Kinabatangan upe priminė kadrus iš senų kino juostų. Sėdėjau valties priekyje, aplink tvyrojo tiršta tyla, kurią bet kurią akimirką galėjo sudrumsti laukinis klyksmas. Vanduo – kavos spalvos, o pakrantėse – tikras džiunglių elitas: makakos ir didnosės beždžionės, kurios tarsi senieji filosofai stebėjo mus iš aukštybių.

Bet džiunglės turi ir savo dievus, ir tai neabejotinai yra orangutanai. Šie laisvėje gyvenantys „miško žmonės“ į mus žiūrėjo iš aukštai, žinodami, kad šis milijonus metų skaičiuojantis miškas priklauso jiems. Tai nebuvo zoologijos sodo iliuzija, tai buvo gryna, laukinė laisvė, kurią pajusti gali tik čia, pačioje Borneo širdyje. Pasisekė išvysti ir nykštukinį dramblį, kelias rūšis krokodilų, ypatingų retų paukščių.

Kai norėjosi pabėgti nuo džiunglių drėgmės, plaukėme į Manukan ir Sapi salas. Baltas smėlis, skaidrus vanduo ir adrenalinas – išbandžiau zipline virš jūros! O Mari Mari kultūrinis kaimas tapo tikra kelione laiku. Matėme, kaip penkios gentys išgauna ugnį, gamina nuodingas strėles ir saugo savo protėvių tradicijas. Nakvynė su vaizdu į didingą Kinabalu kalną ir apsilankymas Sepilok orangutanų centre tik dar labiau sustiprino tą trapų ryšį su laukine gamta.

Delikatesai ir tarakonai

Borneo parodė ir savo brutaliąją pusę. Gomantong urvuose užplūdo drėgmė ir aštrus kvapas. Virš galvos – tūkstančiai šikšnosparnių, ant sienų – neįkainojami kregždžių lizdai (delikatesas Kinijoje). Tačiau po kojomis laukė tūkstančiai tarakonų. Jų buvo tiek daug, kad net pykino – nemalonūs padarai dengė sienas, turėklus, žemę. Kiekvienas žingsnis ant šikšnosparnių išmatų ir traškančių vabalų lervų reikalavo milžiniško susikaupimo. Tai buvo nepatogi, bet autentiška patirtis, primenanti, kad gamta nėra tik gražus atvirukas.

Vakarienė ant asfalto

Kota Kinabalu pažinome kaip miestą, kuriame susitinka kultūros: nuo plūduriuojančios mečetės iki ramybe alsuojančios Puh Toh Dzė šventyklos. Filipiniečių turguje ragavome legendinį „vaisių karalių“ – durijų. Paaiškėjo, kad jis visai nesmirda, o skonis priminė kreminį sūrį su svogūnais.

Prieš pat saulėlydį Kota Kinabalu pakrantėje ypatingas metas – Ramadanas, kai miestas pradeda pulsuoti visai kitu, sakraliu ritmu. Kol saulė dar nenusileidusi į Pietų Kinijos jūrą, ore tvyro tiršta ramybė, persmelkta dvasinio susikaupimo. Vietiniai musulmonai nuo pat aušros į burną neima nei kąsnio maisto, nei lašo vandens, tad šis laukimas pakrantėje primena tylią kolektyvinę meditaciją.

Stebėjau, kaip ,,stalai‘ ant paties vandens krašto pildėsi dar likus valandai iki vakarienės. Žmonės maistą rikiavo tiesiog ant asfalto pasitiesę staltiesę. Šeimos sėdėjo ramiai, žvelgdamos tai į laikrodžius, tai į horizontą. Niekas nepuolė prie maisto anksčiau laiko – ši disciplina ir vidinė ramybė, spaudžiant tropiniam karščiui, darė triuškinamą įspūdį.

Vos tik pasigirdo vakaro malda, skelbianti saulėlydį, prasidėjo pasninko nutraukimo šventė. Oras akimirksniu užsipildė ant anglių čirškančių Satay iešmelių dūmais, aromatingais ryžių troškiniais ir ryškiaspalviais saldumynais. Tai nebuvo tiesiog vakarienė – tai buvo kolektyvinis palengvėjimas ir šventė po ištvermės išbandymo. Žiūrėdama į juos supratau: ši vakarienė prie vandens jiems yra kur kas daugiau nei maistas – tai bendrystė, kuri paverčia visą miestą viena didele šeima.

Pasidalink savo kelionių įspūdžiais ir gauk 50 € dovanų kuponą!

Melaka: istorijos sluoksniai ir upės ramybė

Kelionė į Melaką leido prisiliesti prie visai kitokios Malaizijos. Tai miestas-muziejus, kuriame kiekvienas žingsnis primena apie spalvingą kolonijinę praeitį. Plaukimas upe, stebint krantinėse išsirikiavusius istorinius pastatus, pasivaikščiojimai po garsiųjų olandų palikimą – Raudonąją aikštę – ir pakilimas iki Šv. Pauliaus bažnyčios griuvėsių leido pajusti laiko tėkmę. Ramybės akimirka Čeng Hūn Teno šventykloje ir gyvybingas šurmulys Jonkerio gatvėje parodė, kiek daug sluoksnių turi ši šalis. Melaka – tai vieta, kur istorija nėra pamiršta, ji čia tiesiog gyvena kartu su žmonėmis.

Kvala Lumpūras: megapolis, kuris neleidžia tiesiog stebėti

Atvykus iš Borneo džiunglių ir ramios Melakos, Kvala Lumpūras pasitiko ryškiais kontrastais. Jei kas nors mane būtų nuleidęs iš lėktuvo užrištomis akimis, būčiau pagalvojusi, kad atsidūriau Niujorke. Tik Petrono bokštai dvyniai išdavė, kur esu. Tai vieta, kurioje prabanga ir chaosas tampa tikrąja miesto energija.

Vos pasukus nuo stiklinių dangoraižių, atsiveria Jalan Alor gatvė. Dieną čia ramu, tačiau nusileidus saulei ji virsta neoninėmis šviesomis pulsuojančiu naktiniu turgumi. Plastikinės kėdės braška nuo vietinių, godžiai valgančių durijaus vaisius, o dūmai iš gatvės virtuvių susitinka su viešbučių vėsuma. Net ir prie prabangiausių prekybos centrų šmirinėjančios žiurkės čia yra vietinių visiškai ignoruojama peizažo dalis.

Mūsų Ramadano vakarienė ir naktiniai detektyvai

Vakarienė Ramadano metu „restorane milžiniškoje palapinėje“ tapo dar vienu kontrastu. Griežtas aprangos kodas (jokių šortų ar šlepečių), jokio alkoholio, bet skonių vandenynas: milžiniškos krevetės ir avienos troškiniai. Kai dangus atsivėrė ir tropinis lietus pasipylė kaip iš kibiro, supratau – tai išsigelbėjimas, kitaip būtume tiesiog persivalgę. Sėdėjama po tentu stebėjau moteris su hidžabais ir vietinius kinus, kurie net ir po pandemijos nenusiima kaukių – sako, taip patogiau, nereikia makiažo.

Girdėjau, kad kai miestas užmiega, prasideda detektyvas. Kvala Lumpūro slaptieji barai slepiasi už durų be iškabų. Norėdami gurkšnoti meistrišką kokteilį, turite rasti įėjimą per žaislų parduotuvę ar peržengti užmaskuoto šaldytuvo slenkstį. Šis rafinuotas pogrindis puikiai dera prie brutalaus miesto charakterio.

272 laiptai į sielos ramybę ir istorijos aidai

Miesto modernumas baigiasi ties Batu urvais. 43 metrų aukščio auksinė lordo Murugano statula saugo įėjimą, o 272 spalvoti laiptai tampa kūno išbandymu. Aplink šmirinėja beždžionės, piligrimai skuta galvas aukodami savo ego, o viršuje esanti milžiniška ola staiga nutildo visą triukšmą.

Merdekos aikštė – miesto laiko kapsulė, kur 1957-aisiais buvo pirmą kartą iškelta nepriklausomos Malaizijos vėliava. Šalia esantis Sultono Abdul Samado pastatas naktį nušvinta tūkstančiais LED lempučių, primindamas, kur prasidėjo visas Kvala Lumpūras.

Jei vis dar svarstote, atsakymas vienas: skriskite

Vienas dalykas, kurį privalai išmokti čia – tai kantrybė. Malaizijoje niekas neskuba. Vidiniai skrydžiai čia vėluoja dažnai, o restorane gėrimą gali gauti tik tada, kai jau ruošiesi išeiti. Tačiau pykti neįmanoma – žmonės čia neįtikėtinai geranoriški, nuolat šypsosi, net jei visiškai nesupranta, ką jiems sakai.

Kelionė po Malaiziją man paliko suvokimą, kad tai gyvas, kvėpuojantis pasaulis. Tai šalis, kurioje 140 milijonų metų senumo džiunglių tyla ir modernaus megapolio energija susilieja į vieną nepamirštamą patirtį. Jei vis dar svarstote – skristi ar ne – atsakymas vienas: skriskite. Tai bus vienas gražiausių ir įsimintinisusių gyvenimo prisiminimų.

Svajoji užkeliauti Malaiziją ir Borneo ir Tu? Prisijunk prie Makaliaus keliautojų!