Ar ir Jūs ieškote turistų dar mažai atrastų vietų? O gal tiesiog esate įsimylėjęs Italiją, bet jau aplankėte Romą, Dolomitus, Apuliją, Toskaną ir kitus populiariausius regionus? Siūlau aplankyti Kalabriją! Ekonominiu požiūriu – tai vienas skurdžiausių Italijos regionų, tačiau kelionės po Kalabriją įspūdžiai – neįkainojami!
Kalabrijai būdingas Viduržemio jūros klimatas, pasižymintis karštomis, sausomis vasaromis. Savo atostogoms pasirinkę birželio pirmąją savaitę, neprašovėme pro šalį – jūra jau įšilusi iki 20 °C, dienos maloniai šiltos, bet dar ne alinančiai karštos, o ir turistų mažiau.
Panašios sąlygos būna ir ankstyvą rudenį – vanduo dar šiltas, oras puikus, o turistų srautai jau apmažėję, nors, kaip ir užsiminiau pradžioje, ši kryptis dar nėra tokia populiari, kaip kiti Italijos regionai. Taigi, gegužės pabaiga ir birželio pradžia bei rugsėjo ir spalio mėnesiai – kone geriausias metas aplankyti šį Italijos regioną.
O keliauti čia geriausia nuomotu automobiliu. Miestelius galite pasiekti ir traukiniu, tačiau, norint pamatyti tikrąjį Kalabrijos grožį, išsinuomoti automobilį tikrai verta. Taip darome ir mes. Esu visiška planuotoja, automobilį rezervuoju gerokai iš anksto, tad atvykus dėl nieko nereikia sukti galvos. Beje, šis sprendimas labai pasiteisino, nes Vatikano kyšulyje (it. Capo Vaticano), kuriame ir buvome įsikūrę, tokios paslaugos tiesiog gatvėje, kaip įprasta turistinėms vietoms, nepastebėjome.
Įsikūrę Tirėnų jūros pakrantėje, apžiūrime Vatikano kyšulio apylinkes, įspūdingus skardžius, nuo kurių matosi ir Stromboli ugnikalnis (beje, iki šiol aktyvus), o kitą dieną sulaukiame savo automobilio ir leidžiamės į kelią. Serpantinai mus veda tai žemyn, tai aukštyn iki tol, kol pasiekiame pirmąjį savo tašką – Trijų kryžių kalną. Tiksliau, palyginus su kitais Kalabrijos kalnais, veikiau kalvą, nuo kurios giedrą dieną atsiveria panorama į Eolijos salas ir netgi Siciliją (Mesino sąsiaurį). Tikrai puiki vieta, rekomenduojame aplankyti.
O mes, pasigrožėję vaizdais ir pasidarę puikių kadrų, keliaujame toliau – į penkis pirštus primenantį, todėl kartais taip ir vadinamą, apleistą Pentedattilo miestelį, įsikūrusį 250 metrų virš jūros lygio. Dėl įvairių stichinių nelaimių (žemės drebėjimų, nuošliaužų) šiandien Pentedattilo beveik nebelikę gyventojų, todėl jis dar vadinamas miestu vaiduokliu. Visgi matosi, jog šią vietą bandoma paversti turistų traukos objektu ir čia jų išties netrūksta. Beje, tokių apleistų miestų vaiduoklių Kalabrijoje yra ir daugiau, ypač Jonijos pakrantėje, tik galbūt jie ne tokie populiarūs ir lankomi turistų.
Su vėjeliu nusileidę iš Pentedattilo, sukame kairėn ir vėl vos burzgiame į kalną. Kitas mūsų tikslas – dar vienas įdomus miestelis – Amendolea, tiksliau apleista jo pilis, apjuosta gana plačios upės, kuri vasarą beveik išdžiuvusi ir, žinomą, kalnų. Iš čia matome ir kitą miestelį – Bovą, į jį užsuksime kitą dieną. O dabar, kad serpantinuose neužkluptų tamsa, keliaujame namo.
Antra kelionės diena – skirta aktyviam laisvalaikiui. Mūsų tikslas – Monte Cocuzzo viršūnė. Ir vėl kylame vingiuotas keliukais, kol pasiekiame apleistą miškininkų namą, kur paliekame automobilį ir pėstute kylame į viršūnę. Užtrunkame nepilną valandą su trumpais sustojimais pasifotografuoti ir mes jau 1540 m. aukštyje. Iš viršūnės atsiveria nuostabūs vaizdai 360° kampu. Gaila tik, jog tokia nuostabi vieta tiek viršuje, tiek apačioje, kur įrengtos pikniko vietos, yra apleista. Esame vieninteliai turistai, o aplink, rodos, nei gyvos dvasios, tad pikniko idėjos atsisakome, sutaupytą laiką skirdami Pizzo miesteliui.
Miestelis, nedidelis, tad pasivaikštome jaukiomis jo gatvelėmis, užsukame į paplūdimyje esančią legendinę kelių šimtų metų senumo Piedigrotta bažnytėlę, kurioje stūkso akmeninės statulos. Bažnyčia – mažutė, tačiau kitokia nei mums įprasta. Ir nors čia ilgai neužsibūsite, pamatyti kartą tikrai verta. Dienos pabaigai užsukame į vietinę kavinę atsigaivinti ledais, tačiau šįkart renkamės ne gelato, kuriais mėgavomės visos kelionės metu, bet tartufo ledus, kurie kilę būtent iš Pizzo.
Po intensyvio dienos atsigaivinę tartufo ledais, keliaujame atgal į viešbutį, kur mūsų laukia tradicinė kalabrietiškos virtuvės vakarienė. Ragaujame įdarytus baklažanus, žuvį, makaronus su ndujos padažu, tradicinius sūrius ir kitas gėrybės. Beje, nors Italija asocijuojasi su pica ir makaronais, Kalabrijos virtuvė yra apie aštrumą, o raudonasis svogūnas tikriausiai galėtų būti Kalabrijos simbolis. Tad ir į lauktuvių krepšelį keliauja: kalabrietiška nduja, čili pipiriukais pagardintas sūris, raudonųjų svogūnų užtepėlė, bergamočių gėrimai ir džemai.
Vėl rytas, o mes vėl automobilyje. Pirmasis mūsų šiandienos tikslas – Scila, kurią apžiūrime ir iš viršaus (t.y. pilies) ir iš apačios, nardydami siauromis senamiesčio gatvelėmis, o vėliau vėl kylame į kalnus. Tiksliau – į kalnų apsuptyje įsikūrusį Bovą miestelį, tada vėl laiptukais į viršų, ir vėl žemyn. Puiki mankšta kojoms. Šįkart namo grįžtame Jonijos jūros pakrante.
Pakeliui atrandame dar vieną įdomią vietą – Calanchi Bianchi di Palizzi. Tai kažkas panašaus į baltojo molio ar kalkių „kalnus”, kuriuos galima pavadinti mažąja Kapadokija. Šiek tiek stabtelime pasižvalgyti, tačiau nesame įsitikinę, jog kopinėti čia galima, tad ir į viršų nelipame. O vakarop, lydimi Jonijos jūros pakrantės vaizdų, keliaujame namo. Beje, apvažiavus nemažą dalį Kalabrijos, turime pripažinti, jog Tirėnų pusė mus labiau sužavėjo, bet ir Jonijos pakrantė turi savo perliukų.
Kalabrijos regionas gali didžiuotis trimis nacionaliniais parkais – Aspromontės, Silos ir Polino. Aspromontės nacionaliniame parke įsikūrę ir nemaža dalis mano jau paminėtų lankytinų objektų (Bova, Amendolea, Pentedattilo miesteliai ir kt.), tad atskirą dieną skiriame ir Polino nacionaliniam parkui. Vykstame į Raganelo kanjoną, pakeliui dar turime planų užsukti šen bei ten, tačiau, deja, tinkamai neįvertinę ilgos kelionės pirmyn ir atgal, savo planus atidedame kitam kartui.
Norint aplankyti Raganelo kanjoną, automobilį palikite Civita miestelyje, o iš ten pėsčiomis nusileidę nuo kalno, pasieksite tiltą, bet mes labai rekomenduojame nusileisti ir prie upės, slepiančios nedidelį krioklį. Tiesa, nuokalnė į Raganelo yra stati, skirta tik ištvermingiems vaikams ir netinkama judėjimo negalią turintiems žmonėms. Nusileist su vaikais tikrai nusileisite, tačiau grįžti viršun saulėtą dieną, kepinant saulei, gali būti tikras iššūkis.
Tačiau yra alternatyva – iš Civita miestelio centro kursuoja džipas, teikiantis pavežėjimo iki tarpeklio ir atgal paslaugą. Beje, jei netingėsite pasivaikščioti ir po patį miestelį, atrasite dar vieną panoramą, iš kurios tarpeklį galėsite apžiūrėti iš viršaus. Turiu pasakyti, jog Polino nacionaliniui parkui reikia tikrai daugiau laiko nei vienos dienos, tad verta ir nakvynę susiplanuoti.
Deja, ryte turime grąžinti automobilį į nuomos agentūrą, tad grįžtame atgal į Tirėnų jūros pakrantę. Desertui (t.y. paskutinei dienai) pasiliekame Dievų pakrante (angl. Coast of the Gods) vadinamą Tropėją, garsėjančią paplūdimiais ir nuostabiais vaizdais nuo uolų. Ji neretai įtraukiama į įvairius „Top“ sąrašus, todėl ir turistų srautas čia žymiai didesnis.
Nuomos agentūroje palikę savo automobilį, išvaikštome kone kiekvieną Tropėjos senamiesčio centimetrą, žinoma, aplankome ir garsiąją Santa Maria bažnyčią, prisiperkame lauktuvių, paskutinį kartą pasimėgaujame gelato ir traukiniu grįžtame į savo viešbutį.
Beveik savaitę trukusi kelionė prabėgo kaip viena diena. Per ją tiek daug kartų grožėjomės jūra, bet nei karto į ją nebuvome įkišę net pėdų, tad paskutinę dieną tradiciškai paskyrėme poilsiui ir atsigaivinimui Tirėnų jūroje.
Teksto ir nuotraukų autorė: Rimantė Jančauskaitė
