Keliautojos Simonos įspūdžiai iš Gran Kanarijos: maža sala, kuriai pažinti savaitės negana

Gran Kanarija nebuvo dažnai mano draugų ir pažįstamų pasakojimuose linksniuojamas pavadinimas. Net neturėjau ryškaus jos įvaizdžio, o paklausta, ką apie ją žinau, būčiau atsakiusi, kad tai prabangus kurortas kažkur prie Ispanijos. Visai netikėtai, paskutinę minutę su draugu pasinaudojome Makalius.lt pasiūlymu aplankyti šią salą. Greitai susižinojome, kad rugsėjo pabaigoje ten šilta, nėra labai brangu, o sala įvairi savo gamta ir siūlomomis veiklomis. Tiek užteko apsispręsti!

Neslėpsiu, daugiau pasidomėjusi, šiek tiek nusivyliau, jog apsistosime šiaurinėje salos dalyje, sostinėje Las Palme. Ten buvo žadamas vėsesnis oras, o vieta – toliau nuo naktinių pramogų. Dabar galiu pasakyti, kad tai puiki vieta gyventi. Čia tikrai šiek tiek vėsiau, nei salos pietuose. Tačiau po intensyvios dienos keliaujant po salą, vos vėsesnis oras vakarop tikrai gaivina ir džiugina. Pati sala nedidelė, į kepinančius pietus nuvažiuoti automobiliu galima per keturiasdešimt minučių. Kadangi patys teturėjome savaitę per kurią labai daug nuveikėme, klubams laiko neliko – jų Las Palme nei ieškojome, nei pasigedome. Bet susidarė įspūdis, kad šis miestas jais ir negarsėja.

Apgyvendinimas

Buvome labai patenkinti  „Apartamentos Tinoca“ – jaukus, tvarkingas viešbutis, kambariui priklauso virtuvėlė, vonios kambarys. Kambarinės kasdien sutvarko, o administratoriai puikiai kalba angliškai ir nusiteikę pagelbėti ar tiesiog papasakoti apie salą. Tiesa, bent jau mūsų vaizdas pro langus buvo į betono sieną, bet kai gyveni pačiame miesto centre, šalia vandenyno ir nedaug būni kambaryje, tai nėra taip jau svarbu.

Transportas

Jei skrendate ne gulėti paplūdimyje, tikrai rekomenduoju nuomotis automobilį. Atstumai nedideli, kuras nėra labai brangus, o ir žymiai patogiau nei išvykos vietiniais autobusais. Tik reiktų turėti omenyje, kad į kai kuriuos objektus veda serpantinai, kurie tuo pačiu metu kvapą gniaužia ir dėl atsiveriančių vaizdų, ir dėl įtampos, kai nežinai, kas tavęs laukia už kampo. Automobilio stovėjimas dažnai yra mokamas, kainos skiriasi nuo vietovės.

Naudojomės „CICAR“ paslaugomis ir likome labai patenkinti. Puikus aptarnavimas kilus nesklandumams, tvarkingos, patogios mašinos. Tik nelabai verta nuomotis automobilį su navigacine sistema, nes šis neturi tiek daug turistinės informacijos, kiek jos galite rasti telefonų navigacinėse sistemose. Dar vienas patarimas vairuojantiems – nekirskite salos skersai, kadangi visą jos vidurį užima kalnai, per kuriuos važiuoti bus nervų ir kantrybės išbandymas. Punktai, esantys salos kraštuose, greičiausiai yra pasiekiami važiuojant autostrada palei krantą. Net jei kartais tenka apvažiuoti daugiau nei pusę salos, tai tikrai bus paprasčiau ir greičiau nei ieškoti trumpesnių kelių.

Lankytinos vietos ir restoranai

Saloje yra daugybė kasdieniam apsipirkimui tinkamų prekybos centrų, kuriuose kainos yra panašios kaip Lietuvoje. Tik vynas čia daug pigesnis. Vakare galima užsukti į barus ir restoranus. Tobuliausia vieta, siūlanti išskirtinai šviežias jūros gėrybes – „Amigo Camilo“. Čia vienintelis restoranas, kuriame teko stovėti eilėje, nebuvo meniu, o maistą rinkomės tiesiai iš vitrinos. Už du gausius patiekalus ir dvi taures vyno sumokėjome mažiau nei 25 €. Labai patiko ir „La Perpleja Bar“, kuriame plaka nuostabius „Mohito“ kokteilius. Išgerti kavos ir papusryčiauti irgi galima ilgai nesirenkant, čia daug kur siūlomi kruasanai, blyneliai, vafliai. Na, o pavalgius galima iškart kojas pamirkyti vandenyne ir pasivaikščioti viename gražiausių salos paplūdimių „Playa las Canteras“.

Mūsų maršrute atsidūrė botanikos sodas „Jardin Canario“, netoli Las Palmo. Daug kaktusų, kitos augmenijos, bet mums labiausiai patiko pasivaikščiojimas aukštyn-žemyn išsimėčiusiais takeliais. Tačiau visa tai nublanksta prieš vaizdingą kelionę prie vieno salos simbolių – „Roque Nublo“ uolos (1,75 km virš jūros lygio). Iki jos veda serpantinai. Kopti iki uolos reikia nedaug, daugiausia patogiu keliuku, o pasiekus tikslą atsiveria didžiausią įspūdį saloje palikę vaizdai. Aplink plyti kalnai, uolos, žalumos, vandenynas ir Tenerifė. Patirsite ir šiek tiek adrenalino karstydamiesi ir ieškodami geriausių vietų tobuliems kadrams. Turint daugiau laiko galima pasidaryti pikniką ten pat ant uolos, arba netoli esančiame pušynėlyje (kuriame galima apsistoti ir su palapinėmis). Lankėmės šeštadienį, bet turistų nebuvo pernelyg daug.

Trokštant dar daugiau didingų vaizdų, galima keliauti į apžvalgos aikštelę „Mirador de balcón“ ir į parką „Pinar de Tamadaba“. Tačiau mūsų vidurdienį pradėta kelionė, laikas praleistas Roque Nublo ir vinguriavimas serpantinais čia atvedė jau sutemus (rugsėjį temo pusę aštuonių) ir įspūdingų vaizdų jau nepamatėme. Tad nevėluokite arba skirkite tam kitą dieną. Dar vienas privalomas aplankyti punktas – Bandama krateris. Į čia kelias daug paprastesnis, o vaizdas atsiveria tikrai puikus. Toliau – Maspalomas. Čia esančios kopos lietuvių kartais nuvertinamos, nes esą Nidos įspūdingesnės. Mano nuomone, tai visai kitas reikalas. Bendras vaizdas vis tiek kitoks, teritorija pakankamai plati, primenanti dykumą, o kol nusigausite iki paplūdimio, dar ir neblogai pasimankštinsite.

Visai šalia galima ir labai skaniai pavalgyti. Pakrantėje yra ir pigesnių užkandinių, ir prabangesnių restoranų šalia švyturio. Renkomės „Grand Italia“. Už milžinišką picą su jūros gėrybėmis, makaronus, puslitrį vyno, šaltą arbatą ir vandenį sumokėjome virš 40 €. Deja, pats švyturys neveikė, tad jo lankymą keitėme maudynėmis. Vandens temperatūra beveik lygi oro.

Grįžkime į sostinę, nes čia yra puikus senamiestis Vegueta: mielos gatvelės, iš Katedros bokšto (apsilankymas kainuoja apie 1,50 €.) atsiveria miesto vaizdas, rasite puikių kavinių, ledainių, vietų lauktuvėms įsigyti (pigiau nei oro uoste). Dar aplankėme Puerto de Mogan – labai savitą, dailų miestelį, kuriame smagu pasivaikščioti ir nuo krantinės grožėtis nuostabiu vaizdu. Restoranas „Blue Marlin“ už 24 € pasiūlys jūros gėrybių paeliją ir porą taurių nuostabios sangrijos, taip pat gerą nuotaiką ir dėmesingą aptarnavimą. Dar vienas lankytinas punktas – uolos „Cenobio de Valeron“. Už 3 € galima pasižiūrėti į uolose iškaltas grūdų saugyklas ir pasigėrėti atsiveriančiais uolų vaizdais.

Norintiems pamatyti mažesnius, ne turistinius miestelius, rekomenduoju aplankyti Ingenio, Guayadeque, taip pat Santa Maria de Guia. Ne mažesnį įspūdį palieka ir keliai vedantys į juos – serpantinai atveria nuostabius vaizdus į kalnus, tarpeklius, išdžiuvusių upių vagas ir vandenyno pakrantę. Tačiau dar kartą noriu perspėti nepatyrusius vairuotojus, kad būtų itin atsargūs – saugotis vertėtų ne vien siauruose kalnų keliuose, bet ir pačiuose miesteliuose. Bet kokia gyvenvietė, esanti bent šiek tiek arčiau salos centro, pasitinka staigiais posūkiais ir ypatingai stačiais pakilimais ir nuolydžiais. Ne prie vienos sankryžos gali tekti sustoti stačioje įkalnėje.

Apsipirkimas ir pramogos

Kalbant apie parduotuves, Gran Kanarijoje yra daugybė didžiulių prekybos centrų, kuriose galima rasti tiek mums gerai pažįstamas parduotuves, tiek tas, kurių pasigendame. Drabužių ir kitų daiktų, ne išpardavimo metu, kainos yra panašios į vyraujančias Lietuvoje. Su pramogomis saloje mums dabar asocijuojasi Puerto Rico, esantis salos pietuose. Čia išbandėme keletą veiklų: plaukėme stebėti delfinų, pasirinkę „Spirit of the Sea“. Pirmas plaukimas buvo nesėkmingas – delfinų neaptikome, kepino saulė, sėdėjome antrame katerio aukšte, kas linkusiems į jūros ligą, gali būti rimtas išbandymas. Neradus delfinų, be jokių papildomų mokesčių galima registruotis į kitą plaukimą. Tą ir padarėme, tik šįkart rinkomės rytinį plaukimą ir pirmą katerio aukštą. Daug komfortiškiau, o ir aplankė sėkmė – pamatėme delfinus. Nors šie ramūs, nešokinėja, bet įspūdis vis tiek labai didelis. 27 € vertas potyris.

Kita pramoga – nardymas. Susimokėjęs 75 €, licenzijų neturintis asmuo „Top diving“ nardymo mokykloje gauna instrukciją, pasibandymą uoste, o tuomet yra išplukdomas į atvirą vandenyną. Buvome keturiese, su dviem instruktoriais, visas personalas puikiai kalbėjo angliškai, buvo profesionalus, linksmas ir draugiškas. Pats nardymas taip pat puiki patirtis, šiek tiek gąsdinanti, bet įspūdinga. Man asmeniškai, plaukimas pas delfinus buvo ir malonesnis ir įspūdingesnis, bet, manau, čia tiesiog skonio reikalas. Puerto Rico paplūdimys taip pat puikus, pakankamai erdvės ne ant degančio smėlio, tad galima apsieiti ir be gulto nuomos ir mėgautis saule bei vandeniu.

Štai tokios intensyvios buvo mūsų atostogos Gran Kanarijoje. Daugybės vietų dar tikrai neaplankėme, o ir laiko pasimaudyti ir pasivartyti paplūdimyje tikrai pritrūko. Į salą drąsiai galima vykti dviem savaitėm. Mūsų viešbučio administratorius patarė atvykti žiemą, nes oras būna puikus, vanduo taip pat, o ir turistų mažiau (nes ispanams ne atostogų metas). Tik niekas negali garantuoti, kad bus žalumos. Esą viskas sužaliuoja keletą dienų palijus, o sausuma kartais gali tęstis mėnesiais. Tai įvairiapusė, įdomi, veiklų ir vaizdų kupina sala. Gyventojai draugiški, daug kur galima susišnekėti angliškai, vokiškai, o ir visiškai ispaniškose vietose gestai ir žodynėlis padeda gauti ko tik nori, be jokių problemų. Maršrutų, lankytinų vietų, maitinimo įstaigų pasirinkimą labai palengvina ir „Trip Advisor”. Na, o daugiau…tereikia įsijausti į pietietišką gyvenimo ritmą ir džiaugtis. Tai sala, į kurią dar tikrai norėsis sugrįžti!

Teksto autorė: Simona Kalvelytė