Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Grįžimui atgal prisiderinau patogų Wizzair skrydį. Išsirinkau italų organizatoriaus Condor kelionę. Nusipirkau goafrica.lt Vilniuje, kurios specializacija – kelionės į Afriką. Išsirinkau pigiausią viešbutį – “Condor house lily palm”, maitinimas ten visur “soft all inclusive” – viskas įskaičiuota, išskyrus alkoholinius gėrimus.
Taigi, liepos 15 dieną išskridau į Afriką. Akuna matata! (Tada dar nežinojau, ką tai reiškia, ir kad šiuo atveju ne pati tinkamiausia frazė). Skridau iš Vilniaus su Airbaltic iki Romos, Fiumicino oro uosto. Ten teko 8 val. laukti vakarinio skrydžio į Mombasą. 21 val. vakaro pakilome su Neos oro linijomis. Iki šiol tai buvo geriausios oro linijos: televizoriai, ausinukai, pagalvėlės ir užklotai, stiuardesės labai paslaugiai siūlė šampano ir kitų gėrimų, net stiklinės ten buvo iš stiklo! Lėktuve sėdėjau tarp italų. Nebuvo labai patogu. Pasirodo, jog lėktuvas kilo su turistais iš Milano ir Romoje tik pasipildė.
P.S. Dvi savaites prieš kelionę susilaužiau ranką. Dešine. Žinoma, toks „menkniekis“ keliauti nesutrukdys.
1 diena:
24 valandos lėktuvuose ir oro uostuose... Malonus šypsojimasis nepažįstamiems ir iki gyvo kaulo įgrisusi frazė „non parlo italiano“. Naktis lėktuve. 6 ryto apsimiegoję lėktuvo ratai susilietė su liūtų, antilopių ir masajų žeme. Iš tikrųjų, ne su masajų – iki jų nuo čia keli tūkstančiai kilometrų. Vietinių veidai putlūs, pilvukai atsikišę ir badaujančios Afrikos jie visai neprimena, nors skurdas bado akis. Mombaso oro uostas mažytis, tik įėjus į vidų jau pasų kontrolė, eilės, karšta, patalpos nekondicionuojamos. Afrika...
Viza kainavo 50 dolerių arba 40 eurų – aišku, kad doleriais mokėti labiau apsimoka. Duodu dolerius apsimiegojusiam sales darbuotojui, o jis pasižiūrėjo ir atidavė man atgal. Pasirodo, Kenijoje nepriima dolerių, spausdintų iki 2006 m.! Koks nusivylimas. Laimei, eurų turėjau, bet iškart ėmiau sukti galvą, kur reiks ieškoti bankomato ir išsiimti pinigų. Išėjus iš oro uosto pasitiko daug baltų šypsenų juoduose veiduose ir gausybė kompanijų lentelių.
Priėjau prie Condor, vietinis į mane kreipėsi itališkai – o kaip gi kitaip? Tamsi mergina italų lėktuve. Atsakiau angliškai, tuomet manęs perklausė, kokia mano pavardė. Pavardė mano lietuviška – ilga ir sudėtinga. Tas iškart pagriebė sąrašą ir, permetęs akimis, bedė į mano pavardę: „čia tu?“. Kai linktelėjau, visi vietiniai ėmė kvatoti ir vienas kitam kažką pasakoti. Pasirodo, dieną prieš, ofise jie turėjo gardaus juoko, mėgindami paeiliui perskaityti mano pavardę... Taigi, jau tapau garsenybe – keliauju viena, iš nežinomos šalies, su neištariama pavarde ir gipsu ant rankos.
Susirinko visa mūsų grupelė, vietiniai užkėlė lagaminus ant antikvarinio autobusiuko stogo, pririšo virvėmis ir pajudėjome... Džiugu, kad yra bent asfaltuotas kelias nuo oro uosto iki viešbučio, nes šaligatvių čia nėra, daugiau asfalto kelių – irgi. Matyt, pasistengė dėl turistų, bet kitiems keliams pinigų nebeužteko, o gal ir poreikio nebuvo. Vietinio gido italų kalba – ideali. Gerai, kad beveik vien tarptautiniai žodžiai toj italų kalboj – daug ką buvo galima suprasti. Aplink vienodi molio trobesiai, palmės ir kelkraščiu šlepsintys juodi praeiviai užliūliavo... Ir tik pusiaukelėje pastebėjau, kad važiuojame kaire puse – bemiegės nakties rezultatas. Pakelyje plytėjo kažkokių alijošių (klausiau, sakė tekilos negamina) ir kukurūzų laukai, o vietinės moterys vaikšto taip, kaip ir filmuose – su margais sijonais ir vandens bidonais ant galvos, krypuodamos it antys...
Iš Mombaso dardėjome vienodu keliu gal kokias porą valandų, kol pasiekėme Watamu kurortą – čia įsikūręs „Condor house lily palm“ viešbutis. Prie viešbučio asfaltuotas kelias pasibaigė, tad paskutinius metrus šokinėjome per koralines uolienas. Viešbučio registratūroje pasitiko Condor gidas italas, vardu Gabriele. Taip, taip, Gabriele. Pasirodo, toks vardas vyrui Italijoje yra visiškai normalu. Malonus Gabriele paprašė, kad užpildyčiau viešbučio registratūros kortelę, o aš maloniai iškėliau savo dešinę sugipsuotą ranką. Tada registratūros kortelę pildė dar malonesnė viešbučio registratūros darbuotoja.
Viešbutis „Condor house lily palm“. Pasirodo čia yra trys viešbučiai, sujungti į vieną ilgą teritoriją. Ant jūros kranto yra Mapangu dalis – čia yra tik suite tipo kambariai, kuriuos galima užsisakyti tik atvykus registratūroje, jei būna laisvų. Ten yra baseinas, paplūdimio ruožas ir masažo centras. Dar yra a la carte restoranas prie jūros, o svečiams taikoma 20 % nuolaida. Pats „Condor house lily palm“ yra antroje eilėje nuo jūros, ji pasiekiama taku per viešbučio teritoriją ir žvyro gatvelę. Čia apgyvendinami Condor svečiai, yra baseinas, registratūra. „Aquarium beach“ – trečioje linijoje nuo jūros. Nuo „lily palm“ reikia kirsti vietinę gatvelę – tiltu! O gatvelėje verda gyvenimas... Vietiniai suvenyrus pardavinėja, paveikslus, toliau ir trobelių pridygę. Vietiniai juodaodžiai labai stilingi – su džinsais arba baltom kelnėm, ryškiais marškinėliais su spalvingais užrašais, pvz., „Armani“. Bet svarbiausia – diržas su didžiule blizgančia sagtimi. Neturėti diržo su sagtimi Kenijoje yra GĖDA! O kai turistai eina tuo tilteliu per gatvę, vietiniai sustoję apačioje šūkauja, bando užkalbinti. Dažniausiai girdisi „bella, bella!“.
Visi viešbučio pastatai dviejų – trijų aukštų, su tamsaus medžio turėklais ir šiaudiniais „makuti“ stiliaus stogais – tokia žavi afrikietiška atmosfera. Aš gavau kambarį „Aquarium beach“ viešbutyje, toliausiai nuo jūros, bet arčiausiai restorano, o ir baseinas čia yra, tad iš esmės viskas neblogai. Švaru, tvarkinga, labai daug žalumos. Kambarį gavau pirmame aukšte, šiek tiek tamsoką, bet nusprendžiau, kad jame tik miegosiu, tad tamsa netrukdys. Kambaryje – didelė, aukšta lova su baldakimu, pora baldų, jokio televizoriaus ir erdvi vonia. Vakare sulaukiau draugų– pro durų plyšį įropojo kokių 15 cm ilgio šimtakojis, storumo kaip pirštas. Nepasimečiau, o tiesiog su stikline iškrapščiau jį lauk. Paskui ta stiklinė pravertė dar ne kartą, nes po draugą įropodavo vos ne kas vakarą.
Įsikūrusi kambaryje patraukiau pietauti. Maistas labai maloniai nustebino. Nors švediškas stalas nebuvo gausus, tačiau salotos buvo nepaprastai skanios, žuvis irgi (mėsos nevalgiau – esu vegetarė). O vaisiai... Neapsakomo gardumo. Krimtau šviežius kokosus, užsikąsdama ananasais ir mangais. Atėjo metas popiečio poilsiui. Išsitiesiau prie baseino pasišildyti Afrikos saulutėje ir sudėlioti chaotiškas mintis bei naujus įspūdžius. Užmigau... Nubudau, nes pajutau šaltuką. Saulė pasislėpė už pastatų. Liepos mėnuo Kenijoje – žiema. Tik pasibaigus liūčių sezonui vėl pradedami skrydžiai, temperatūra dienomis siekia 25-27 C, o naktimis gali atvėsti ir iki 17 C. Teko traukti džinsus ir megztuką.
Iki vakarienės dar buvo šiek tiek laiko, tad į registratūrą nusinešiau kompiuterį ir nemokamai naudojausi bevieliu internetu. Man besėdint į registratūrą įėjo masajas. Tikras! Su visom raudonom skarom, sandalais ir ietimi. Pirmas mano gyvenime masajas! Lieknas, aukštas ir išdidus. Pasikalbėjo su vietiniu ir nupėdino tolyn viešbučio teritorija. Vėliau sužinojau, kad jis dirba sargu. Daug masajų taip užsidirba pragyvenimui. Ir nieko nestebina jų egzotiška tradicinė apranga. Nepaprastai nuostabu, kaip Kenijoje stilingi, šiuolaikiški vietiniai natūraliai gyvena šalia autentiškųjų masajų.
Į registratūrą užsuko ir malonusis Gabriele. Šnektelėjome ir jis, matyt nusprendęs, kad jaučiuosi kiek vieniša, pakvietė vakarieniauti restorane su jo draugais italais. Su malonumu priėmiau kvietimą. Vakarą praleidome restorane prie Watamu. Aplink jau buvo tamsu, nors į akį durk (temsta Kenijoje 18:30 val. vakaro, visus metus beveik tokiu pačiu laiku). Atvykus į restoraną pasitiko aptarnaujantis personalas ir susodino mūsų 10-ies žmonių kompaniją prie vieno didelio stalo. Visą vakarą teko klausyti šnekų itališkai, tad tyrinėjau kiekvieną salotos lapą lėkštėje. Prie didelio stalo vien baltaodžiai, o aplink su padėklais laksto juodaodžiai ir lankstosi, atsakinėja „yes, mem“. Pasijutau turtinga, bjauria ir įsakmia koloniste.
Italų Kenijoje daug, kaip ir kitų europiečių – jie čia vadovauja viešbučiams, restoranams, statybų bendrovėms ar turi kitokį verslą. Gyvena baltaodžiai vilose, apsuptose aukštų mūro sienų. Čia užtenka būti baltaodžiu, kad tave garantuotai apiplėštų, net jei namie neturi net televizoriaus. Vilas prižiūri darbuotojai – ūkvedžiai, virėjos, sargai, ir anokia čia prabanga, kai turėti, pvz. sargą 24 val. per parą, kainuoja 80 dolerių mėnesiui. Turtingesni vietiniai irgi gyvena vilose, turi tarnus. Būti tarnu Afrikoje yra toks pat darbas, kaip dirbti kur nors banke Europoje. Beje, sienos aplink vilas visada apjuostos spygliuota viela, arba, jei pinigų vielai neužtenka, į dar minkštą cementą, sumūrijus sieną, prismaigstoma daugybė stiklo šukių...
