Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Rytais dar nekaršta, plėšrūnai ilsisi po naktinės medžioklės ir tuomet didžiausia tikimybė juos pamatyti. Tačiau įvažiavus į parką mus pasitiko visai ne plėšrūnai, o būrys babuinų (nors ir tie nėra labai draugiški). Babuinai Kenijoje bailūs, prie žmonių neina, tik įdėmiai seka iš toli. Vėliau pamatėme šakalą ir dykumų lapes.
Po poros valandų važiavimo, jau gerokai įsidienojus, staiga vairuotojas sustojo ir sušuko stebuklingą žodį: „gepardai!“. Už 40 m nuo kelio, po dygliuotu akacijų krūmu, sėdėjo visa gepardų šeimynėlė. Nuostabiai gražios ir elegantiškos šios katės, savo dėmėtu kailiu idealiai prisiderinusios prie savanos margumyno.
Laikas sustojo ir mes apie 20 minučių stovėjome užkerėti šių laukinių gyvūnų auros. O gepardai tupėjo it statulos, ir tik žvitriai sukiojo galvas aplink, uodė, stebėjo aplinką. Prisifotografavę ir pasigrožėję gepardais, nusprendėme jiems nebetrukdyti, tad nuvažiavome tolyn. Tai buvo mano safario kulminacija. Po to jau nei antilopės, nei drambliai manęs nebedomino. Laukė ilga kelionė atgal į viešbutį, kur palmės, vandenynas ir skanutėliai kokoso riešutai.
Tą pačią dieną nutiko dar vienas beveik romantiškas dalykas. Išvažiavome iš Rytų Tsavo parko ir pasukome į kažkokią stovyklavietę pietauti. Kratėmės iki jos baisiu uolėtu keliuku gerą pusvalandį ir visi italai pradėjo niurnėti, nebesulaukdami savo makaronų (P.S. tikrai neturiu nieko prieš italus ir makaronus). Atvykus mus pasitiko stovyklavietės tvarką prižiūrintys masajai ir palydėjo į restoraną.
Pietums gavome makaronų! Viskas buvo gerai, makaronai skanūs, pavalgiau pirma ir pavargau klausyti italų plepėjimo, tad nuėjau pasivaikščioti ir prisėdau ant laiptukų į restoraną.
Prie manęs priėjo vienas sargas masajus, tad nusprendžiau jį pakalbinti. Išsiaiškinau, kad jo kaimas Amboselio parke, čia jis užsidirba pinigų, yra 35 metų amžiaus ir žmonos neturi. Klausė, kiek man metų ir teisingai pats atspėjo, jog man 25. Paklausiau, kodėl jis nevedęs, atsakė, kad neturi karvių ir, be to, tiki tikra meile, tad ieško moters, kuri jį mylėtų. Paklausė, ar aš netekėjusi. Paaiškinau, jog taip pat tikiu meile ir tekėsiu, kai tokį surasiu. Masajus labai apsidžiaugė ir pasakė, jog norėtų tokios žmonos kaip aš, ir iškart pasiūlė tekėti už jo. Aš nusišypsojau ir paaiškinau, kad jis tikrai nenorėtų tokios žmonos kaip aš – esu labai bjauraus charakterio. Masajus mane patikino, jog nieko tokio – kai aš supyksiu, jis išeis iš namų ir leis man pabūti vienai, kol nusiraminsiu, tada vėl viskas bus tvarkoje. Gal ir turėčiau apsvarstyti šį pasiūlymą? Juk, galų gale, tikra meilė svarbiau nei karvės…
Išaušo šeštoji diena Afrikoje. Šiandien nusprendžiau aplankyti kitą Mombaso pusę – Diani paplūdimį. Malindi ir Watamu įsikūrę apie 120 km pakrante į šiaurę nuo Mombaso, o Diani – apie 15 km žemyn į pietus. Kelionė iki Mombaso lengvuoju automobiliu užtruko apie valandą. Per visą atostogų laiką taip ir nesugebėjau nors kiek priprasti prie eismo kaire kelio puse...
Mombasas – didžiulis uostas, triukšmingas ir labai nešvarus. Čia gyvena keli milijonai gyventojų (tikrojo skaičiaus niekas negali pasakyti), gatvės sausakimšos senų, aplūžusių transporto priemonių. Visur iškabinėti plakatai ir daugiausia reklamuojamas mobilus ryšys, skalbimo milteliai ir coca-cola. Mobilus telefonas Afrikoje yra kulto objektas. Gali neturėti ką pavalgyti ar apsirengti, bet mobilų telefoną privalai turėti, beje, nesvarbu, jei jame net nėra sim kortelės...
Mombasą pervažiavom gal per pusantros valandos. Visur daug mažyčių gatvelių, netvarka, kamščiai. Vietiniai nesilaiko jokių eismo taisyklių ir neįsivaizduoju, kaip galima nepasiklysti šiame triukšmingame labirinte. Bet turbūt visi didmiesčiai Afrikoje yra tokie.
Norint pasiekti Diani, reikia persikelti keltu iš Mombaso centro. Į keltą eilės nelabai didelės, teko palaukti apie 15 min., susimoki nedidelį mokestį kasoje ir judi toliau. Keltas, kaip ir Mombasas, sausakimšas. Stovėjome ten tarp automobilių ir sunkvežimių, aplink stumdėsi spalvingi vietiniai, mačiau ir porą ožkų. Šiuo keltu naudojasi ir turizmo kompanijos, veždamos turistus autobusais iš oro uosto į Diani viešbučius. Nemačiau Kenijoje nei vieno didelio autobuso – vietinė infrastruktūra, keliai ir net oro uostas tokiems, matyt, nepritaikyti. Visos kompanijos naudoja mikroautobusiukus, maždaug 14 vietų, lagaminai dažniausiai sukraunami ant stogo ir pririšami virvėmis.
Persikėlus keltu, iki Diani beliko 20 min kelio. Diani kurortas – tai ilga pakrantė, nusėta dideliais viešbučiais, prie jų vienas pagrindinis kelias ir kelios parduotuvėlės. Norintys daugiau triukšmo ir parduotuvių važiuoja su taksi į Mombaso prieigas. Diani paplūdimys nepaprastai gražus: platus, baltas, švarus, akys jo galo neužmato. Pirmoje paplūdimio pusėje viešbučių teritorijos švelniai nusileidžia į paplūdimį, tačiau vėliau iškyla stati uola, ir dalis viešbučių jau yra ant uolos. Norint nusileisti į paplūdimį, reikia leistis uolos pakraščiu laiptukais apie 8 m, o potvynių metu paplūdimio smėlis visiškai pasislepia po vandeniu. Vaikščiojau Diani paplūdimyje gerą valandą – čia buvo pilną vietinių, gaudančių turistus ir bandančių įsiūlyti kokį suvenyrą, ar ekskursiją. Buvo ir masajų su savo raudonai mėlynai margomis skaromis. Paplūdimio baltumas ir vandens skaistus žydrumas net akino, o juoda afrikiečių oda ir masajų skaros sudarė labai gražų kontrastą.
Vakare viešbutyje turėjome afrikietišką vakarą. Restorane vakarienės metu buvo patiekiami kažkokie afrikietiški patiekalai, tačiau, teisybę pasakius, nepajutau jokio skirtumo nuo maisto kitais vakarais. Po vakarienės visi susėdome nedidelėje viešbučio estradoje ir stebėjome šou programą. Programos metu šokių grupė šoko tradicinius Kenijos šokius. Iš esmės visi jie buvo labai panašūs – moterys su ilgais sijonas drebina klubus ir sukioja rankas, o vyrai sulinkę, atsukę alkūnes į išorę, šoko aplink moteris vaizduodami paukščius (tam tikslui buvo net po kuokštą plunksnų pririšta ant žastų). Vyriausias šokėjas, apie 60 m. senukas (bent jau taip atrodė – afrikiečių amžių sunku nusakyti), demonstravo savo sugebėjimus išpūsti, įtraukti pilvą ir daryti su juo visokiausias bangas. Viso pasirodymo metu keli juodaodžiai grojo būgnais ir kitais tradiciniais mušamaisiais instrumentais. Pasirodymas buvo įdomus, tačiau kiek monotoniškas, pagalvojau, kad visi šokiai yra akivaizdžiai kilę iš tų pačių ritmiškų šokių aplink laužą, imituojant gyvūnus ir gamtą, o mes visi kilę iš Afrikos ir toli nuo jas dar nenuėjome...
