Kelionė į Kenijos Mombasą – viena Afrikoje (V dalis)

"Paskutinė diena Kenijoje... Ryte laukia skrydis į senąją Europą. Laikas afrikietišku ritmu pralėkė labai greitai, nuo patirtų įspūdžių, kvapų, vaizdų, mintys sukosi chaotiškai ir tik šiandien iš tikrųjų suvokiau, kad esu juodojoje Afrikoje. Kaip ironiška – paskutinę atostogų dieną patikėjau, kad esu čia", – prisimena Vilma.

Visą dieną gulėjau po palme prie viešbučio baseino ir bandžiau įsiminti kiekvieną garsą, kvapą, kiekvieną palmės lapą ir baltą žiedą ant krūmų, kaitrią Afrikos saulę ir net šimtakojį, ropojantį po mano gultu. Goafrica.lt mane įspėjo, jog Juodasis žemynas pakerės ir norėsis jo kuo daugiau parsivežti su savimi. Sukau galvą, kaip čia sutalpinus kokosų riešutus, mangus ir papajas į savo mažyti lagaminėlį. Dar jeigu pavyktų įdėti palmės lapą, saują paplūdimio smėlio, gabalėlį koralų ir lėkštę jūros gėrybių, tai parsivesčiau bent dalelę Mombaso sielos su savimi į Lietuvą...

Besimėgaudama Kenijos saule ir planuodama savo bagažą suvokiau, kad be nuostabių įspūdžių  ir nuotraukų, aš daugiau nieko neparsivežu iš Kenijos. Visiškai pamiršau apie suvenyrus ir lauktuves draugams bei artimiesiems! Greitai išsiruošiau keliauti į Watamu gatveles medžioti suvenyrų, tačiau registratūroje sutikau Gabriele. Jis važiavo į savo ofisą Malindyje, tad pasisiūlė mane nuvežti apsipirkti, nes ten pasirinkimas gerokai didesnis ir yra nedidelis vietinių meistrų turgus. Pirmiausia Malindyje turėjome rasti bankomatą, nes turėjau beveik vien dolerius, kurių Kenijoje nepriima, o visus eurus išleidau vizai.

Atvykome į Malindžio prekybinį centrą, įsmukau į bankomato budelę, kurią saugojo vietinis sargas ir įdėjau savo „visa“ kortelę, mano dideliam nusivylimui, bankomatas pareiškė, jog kortelė neaptarnaujama. Net prakaitas išpylė pagalvojus, jog nepavyks išsiimti pinigų. Gabriele pasiūlė nesijaudinti ir geriau pamėginti kito banko bankomatą. Čia man pasisekė ir bankomatas nesispyriodamas išdavė man 500 Kenijos šilingų. Po to nuvažiavome į Malindi centrą ir užėjome į pirmą didelę parduotuvę, tačiau nieko ten neįsigijau – kainos kandžiojosi, o pardavėjos nebuvo linkusios derėtis.

Nupėdinom ieškoti pigesnių suvenyrų. Sustojom prie vieno staliuko ir tuoj prie mūsų prišoko vietinis, ėmė siūlyti viską iš eilės. Atsisakėme, nuėjome toliau, o tas, lyg niekur nieko, sekė iš paskos. Ir vis eidamas atsisukdavo į prekybininkus, kažką jiems aiškindavo. Net į priekį pasibėgėjęs perspėdavo, kad ateiname. Įtariau, kad jis visus perspėja, kad čia „jo turistai“, tad nuo kiekvieno pirkinio turėtų gauti procentą. Tas priekabumas pradėjo gerokai erzinti. Sustojome ir liepėme jam „atšokti“, tačiau juodukas tik apsimetė nesuprantąs ir kartojo mums, kad nuves į geriausią suvenyrų parduotuvę.

Prie vieno prekystalio sėdėjo simpatiška juodaodė mergina su putliažandžiu vaikučiu ant rankų. Pakalbinau vaikutį, o tas įkyrus vietinis iškart pagriebė kūdikį ir, beveik tiesiogine to žodžio prasme, įmetė man į rankas. Rodos, jei tik būtume pirkę, būtų ir tą vaiką pardavęs. Vaikas, aišku, gražutis, kaip ir visi vaikai, visiškai nebaikštus, tuoj įsikibo man į plaukus ir įsistebeilijo didelėms rudom akim. Nesijaudino, kad mama liko kažkur už prekystalio. Bandžiau atiduoti kūdikį tam prekeiviui, bet jis neėmė, tik siūlė prekes, tad teko apeiti aplink prekystalį ir įduoti vaiką mamai, kuri sėdėjo visiškai abejinga.

Nupėdinome toliau su savo „vedliu“ iš paskos, ir atėjom į vietinių meistrų dirbtuves – turgų. Čia buvo daug pastogių su įvairiausiais rankų darbo suvenyrais, dauguma iš medžio. Prasidėjo mano didysis apsipirkimas... Išleidau visus 500 Kenijos šilingų – po ligų derybų keliose pastogėse, nusipirkau gal kokias 10 spalvingų medinių apyrankių, auskarus, masajų stiliaus karoliukų apyrankę ir auskarus, porą magnetukų, dvi odines apyrankes, siuvinėtas karoliukais, kažkokių vietinių saldumynų ir prieskonių. Perskaičiavus viską eurais (1 euras yra maždaug 10 Kenijos šilingų), išleidau viskam 50 eurų. Ir nors visur kainą nusiderėjau beveik perpus, manau, gerokai permokėjau. Na, bet galiu guostis tuo, kad parėmiau vietinę bendruomenę, o apyrankės tiesiog nuostabios – susimovusi ant vienos rankos turiu jų nuo riešo iki pažasties. Gabriele juokėsi, jog važiavau pirkti suvenyrų draugams ir artimiesiems, o visus pinigus išleidau savo apyrankėms.

Paskutinė naktis Afrikoje

Naktį beveik nemiegojau. Turėjau būti pasiruošusi važiuoti į oro uostą 4 val. ryto, o viešbučio restorane naktinėjau iki 1 val. Ėjau krautis lagamino, nusnūdau valandėlę ir jau teko keltis. Palikome Malindį tamsoje. Visi autobusiuke užsnūdome, o vienas italas net užknarkė, taip sukeldamas mus lydėjusių vietinių krizenimo bangą.

Į oro uostą atvykome apie 6 val., mūsų planuotas skrydis – 08:00, Romoje turėjome būti 14:45 vietiniu laiku. O mano skrydis su Wizzair iš Romos – 16:30. Mintyse vis meldžiausi, kad niekas neatsitiktų ir mes pakiltume laiku, tačiau, kiaulystės dėsnis būtent tokiais momentais ir suveikia. Oro uoste sugedo elektroninė „check in“ sistema, tad darbuotojai ėmė registruoti turistus į lėktuvą rankiniu būdu. Po truputį ėmiau panikuoti, nes buvo 7 val. ryto, o mes vis dar stovėjome lėtoje eilėje.

Žinojau, kad be visų turistų, lėktuvas neiškris, tačiau man buvo akivaizdu, jog vėluosim. Vietinis Condor atstovas oro uoste mane ramino, jog viskas bus tvarkoje. 08:20 visi jau sėdėjome lėktuve – kol kas vėlavome tik 5 min, tačiau tarp stiuardesių kilo šioks toks sąmyšis ir jos ėmė skaičiuoti keleivius. Netgi pilotai išlindo iš kabinos ir prisidėjo prie skaičiavimo, niekas nesuprato, kas vyksta. Galų gale pakilome 08:45, vėluodami 45 minutes.Visą skrydį iki Romos beveik nemiegojau ir jaudinausi, kaip spėsiu į savo lėktuvą.

Nusileidus Romoje labai skubėjau, tačiau eilių juk nepaskubinsi, o dar turėjau pasiimti savo lagaminą. Kai atbėgau iki lagaminų tako, buvo likę 5 min iki vartų į Wizzair skrydį uždarymo, o lagaminų dar nebuvo. Iškilo dilema – laukiu lagamino ir lieku Romoje, ar palieku lagaminą su viltimi jį atgauti skrendu į Lietuvą. Pasirinkau antrąjį variantą ir nuskubėjau į savo skrydį į Vilnių be lagamino.

Po kelionės...

Mėnesį laiko vargau, bandydama atgauti savo lagaminą. Nepasakosiu visų peripetijų, vertų filmo scenarijaus, tik pasakysiu, jog lagaminą atgavau nemokamai, po mėnesio. Pasiėmiau Vilniaus oro uoste visą sulaužyta, surištą virvėmis, tačiau nei vienas daiktas nebuvo dingęs. Bet iki šiol „fiumicini oro uostas“ man yra lyg keiksmažodis.

Frazė kelionės pradžioje „akuna matata“ nelabai tiko jos pabaigai, tačiau iš esmės, man liko nepakartojami įspūdžiai iš Kenijos. Nuostabi, egzotiška šalis, su dar nuostabesniu paplūdimiu ir gyvūnijos pasauliu. Jei nebijote vieno kito šimtakojo ir įkyrūs vietiniai jums atostogų negadina, turite būtinai pamatyti Keniją.

Safari njema! (iš svahili kalbos – „geros kelionės“).