Kelionės įspūdžiai iš Pietų Amerikos. Peru: lankytinos vietos, gurmaniška virtuvė ir laukinė gamta

Į Peru atvykome iš kaimyninės Bolivijos, todėl nenoromis į galvą lindo palyginimai. Pirmasis įspūdis – Peru ir Bolivija, ypač Andų kalnų regionuose, nedaug tesiskiria – toks pat chaosas gatvėse, nedailūs, vienaaukščiai plytiniai namai skurdesniuose priemiesčiuose, ožkos, avys ir lamos laukuose, apkūnios ilgakasės moterys, pasidabinusios spalvingom skarom ir sijonais, vis kažką (sūrius, duoną, žaislus, šviežiai spaustas sultis, popierines nosinaites ir t.t.) pardavinėjančios pakelėse, indėniškų bruožų veidai. Žinoma, vėliau atradome daug skirtumų ir įvertinome Peru unikalumą, bet apie tai - kiek vėliau.

Kadangi į Peru atvažiavome iš Bolivijos, pirmoji mūsų stotelė buvo netoli pasienio esantis miestas Puno, įsikūręs ant Titikakos ežero kranto. Titikakos ežeras ypatingas – jis didžiausias Pietų Amerikoje ir yra aukščiausias pasaulyje ežeras, naudojamas laivybai (Titikaka tyvuliuoja 3000 m aukštyje), gilus, šaltas ir akimi neaprėpiamas. Kita vertus, Puno miestelis neatrodo itin įdomus – didelis centrinis maisto turgus su daug šviežių egzotiškų produktų, pagrindinė miesto aikštė su ispaniško stiliaus katedra bei ilga pėsčiųjų gatve, skirta turistams, kurioje grūdasi visos kelionių agentūros, suvenyrų parduotuvės bei restoranai – visos miestelio įdomybės, kurioms apžiūrėti pakanka poros valandų. Tačiau visai šalia Puno Titikakos ežere esama unikalių lankytinų objektų, kurie traukia keliautojus ir tikrai nusipelnė dėmesio. Tai – plūduriuojančios Uros salos, labai įdomios kultūriniu bei inžineriniu požiūriu. Visi salose esantys namai statomi iš nendrių, o tarp salų žmonės keliauja valtimis. Salos būna įvairaus dydžio, jose gali būti nuo kelių iki keliasdešimties nendrinių namelių. Iš Puno siūlomos ekskursijos su gidu: paprastai aprodo dvi ar tris arčiausiai miesto esančias salas, išsamiai papasakoja apie salų statybos ir priežiūros ypatumus, bei saliečių kasdienį gyvenimą, o draugiški gyventojai kviečia apžiūrėti savo namus, demonstruoja amatus bei, žinoma, siūlo įsigyti jų rankdarbių.

Apžiūrėję plūduriuojančias salas ilgai negaišome Puno ir patraukėme į miestą, kurį vėliau praminėme karščiausiu tašku Pietų Amerikos turistų žemėlapyje Kusko, šalia kurio esantys Maču Pikču griuvėsiai turbūt yra vienas atpažįstamiausių ir labiausiai fotografuojamų istorinių objektų ne tik Peru, bet ir visoje Pietų Amerikoje. Kusko miestas išties vertas dėmesio – įsikūręs žaliame derlingame slėnyje, lepinamas šilto, drėgno klimato, ne per didelis, jo senamiestis – tvarkingas ir labai labai gražus! Kusko buvo inkų imperijos sostinė, vėliau – svarbus ispanų užkariautojų miestas, jame gausu senovinių bažnyčių, vienuolynų bei rūmų pastatytų iš arba ant inkų statinių griuvėsių, todėl nors senovinė architektūra primena ispanišką, šen bei ten matyti prieškolumbinio stiliaus įtaka.

Perujiečiai didžiuojasi savo praetimi ir, atrodo, laiko savo valstybę didžiosios inkų imperijos liekana – Peru valiuta yra nes pesas, kaip daugumoje kitų Lotynų Amerikos šalių, o solis (ispaniškai sol reiškia saulę, o inkai juk buvo saulės garbintojai), paauksuotą saulę kaip puošybos elementą matėme daugelyje interjerų, logotipų, kaip ornamentas ji nuolat matoma ant audinių, papuošalų ir t.t. Daug prekės ženklų pavadinime tarsi burtažodį įpina žodį Inca – matėme Inca Tea, Inca Chocolate, Inca Hostel, Inca Beer, Inca Cola (labai saldus, ryškiai geltonas gėrimas, beje, nė kiek neprimenantis Coca Collos) ir pan. Tokia simpatija inkų istorijai paradoksali, nes tik dalis perujiečių yra indėnų kilmės ir gali save laikyti inkų palikuonimis, kiti yra kilę iš užkariautojų ispanų, kurie Saulės imperiją ir sunaikino.

Šiaip ar taip, imperijos pėdsakų čia daug, ypač aplink Kusko. Be garsiojo Maču Pikču, kurį aplankyti, beje, yra brangu – vien bilietas į griuvėsius kainuoja 40 JAV dolerių, o kur dar traukinio bilietai iki artimiausio Aguas Calientes kaimelio ( jis pasiekiama tik traukiniu) bei turistinės kainos šalia esančios kavinėse, parduotuvėlėse bei nakvynės namuose – netoli miesto esama ir daugiau mažiau žinomų, bet taip pat įdomių archeologinių paminklų. Labiausiai mums įsiminė Sacsayhuaman griuvėsiai – kadaise ant aukšto kalno stovėjo tvirtovė, sumūryta iš milžiniškų akmenų blokų, dabar beliko jos griuvėsiai bei tvirtovę juosusių sienų liekanos, panašios į didžiulį akmeninį labirintą. Galime tik spėlioti, kaip be jokios modernios technikos senovės statytojams pavyko ant kalno sutempti tokius sunkius akmenų blokus?.. Mūsų spėliones nutraukia gidas perujietis, klausdamas, kaip mums patinka Sexy Woman – taip perujiečiai juokais praminė Sacsahuyaman griuvėsius, kad užsieniečiams būtų lengviau prisiminti ir ištarti šį pavadinimą. Pasirodo, archeolgija gali būti seksuali :)

Net ir Peru sostinė Lima, nors ir labai šiuolaikiška, turi šen bei ten pabirusių senovės liekanų. Prabangiame Miraflores rajone, tarp modernių daugiaaukšcių, kūpso laiptuotas smėlio kalnas – Huaca Pucllana, inkų piramidės liekana, dieną neįspūdinga, užtat vakare labai gražiai apšviečiama, šalia yra puošnus restoranas idealiai tinkantis romantiškai vakarienei, bei viena geriausių ledainių mieste Quatro D – ledai nepigūs, bet verti kiekvieno solio!

Peru sparčiai vystosi, ekonomika auga, ir labiausiai tai matoma Limoje – štai iš kur nauji, modernūs rajonai, tokie kaip įspūdingai ant stataus skardžio pakibęs Miraflores su tiesiomis gatvėmis, švariais šaligatviais, puikiai įrengtais namais, brangiomis parduotuvėmis ir aukštos klasės restoranais. Tačiau socialinė ir turtinė nelygybė išlieka didele problema, ir sostinėje tai akivaizdu – aplink istorinį centrą netrūksta prastai atrodančių, apgriuvusių namų, siauromis pilkomis gatvėmis pėdina elgetos. Sostinė siūlo daug galimybių, bet netrūksta joje ir sunkumų – labai blogas viešasis transportas (didžiulis miestas vis dar neturi metro, gatvės nuolat užkemša automobilių grūstys, o oro tarša Limoje - didžiausia visoje Pietų Amerikoje!), didelis nusikalstamumas, nors miesto valdžia mėgina su juo kovoti – aplink turistinius objektus patruliuoja policininkai, o turtinguose rajonuose gatves stebi kameros.

Lima mums pasirodė labiau varginantis nei patrauklus miestas, todėl lengviau atsikvėpėme autobusu išriedėję į Trujillo – trečią pagal dydį Peru miestą, esantį Ramiojo vandenyno pakrantėje. Nedidelis spalvingas Trujillo senamiestis – švarus ir ramus, turistų jame nedaug, vienas kitas čia užsukantis keliautojas paprastai daugiau dėmesio ir laiko skiria archeologiniams paminklams, kurių gausu miesto apylinkėse. Įspūdingiausias yra Chan Chan kompleksas – iki inkų egzistavusios chimu genties indėnų civilizacijos palikimas. Chan Chan yra chimu miesto griuvėsiai, jie teberestauruojami, lankytojams atvira tik dalis griuvėsių, tarsi didelis smėlio labirintas. Aplink Trujillo taip pat netrūksta apgriuvusių piramidžių, pastatytų moche genties indėnų kultūros klestėjimo laikais. Piramidės nedidelės, gerokai aptrupėjusios ir vargu ar taps tarptautine įžymybe, tačiau aplink plytinti dykuma – graži, gražus ir Trujillo kaimynystėje plytintis Huanchaco paplūdimys, kurio simbolis – iš nendrių pintos smailianosės žvejų valtys. Bangos čia didelės, nepatyrusiam plaukikui – pavojingos, užtat puikiai tinkamos banglentininkams, kurių į Huanchaco atvyksta daug, ir perujiečių, ir kitataučių.

Banglentininkų netrūksta ir kurortiniame Mancora miestelyje, esančiame visai netoli pasienio su Ekvadoru, tačiau Mancora visapusiška - čia galima rasti ir viešbučių šeimyniniam poilsiui, ir pigių svečių namų, tinkamų vienos nakties nakvynei prieš traukiant į Ekvadorą, ir romantiškų viešbutėlių įsimylėjėliams. Mancora yra viena pagrindinių perujiečių vasaros atostogų krypčių, ir tai akivaizdu - pagrindinė miestelio gatvę galima lengvai supainioti su bet kurio kito pajūrio kurorto gatve - joje vos telpa identiškus meniu siūlantys restoranai, spalvingos suvenyrų ir paplūdimio rakandų parduotuvėlės, kavinės ir kelionių agentūros.

Regis, kiekvienas keliautojas gali atrasti savąjį Peru – čia esama ir džiunglių, ir dykumos, ir kalnų, senovinių civilizacijų liekanų, miesto pramogų ir laukinės gamtos. Šalis tebėra pigi (išskyrus sostinę, kur viskas kainuoja trigubai brangiau, ir Kusko, kuris pelnosi iš turistų) ir egzotiška, tačiau jau pakankamai pažangi, kad galėtų keliautojams pasiūlyti visus trokštamus patogumus. Atstumai Peru dideli, todėl džiugu, kad esama gerų autobusų kompanijų, siūlančių aukštos kokybės paslaugas – patogius, saugius tarpmiestinius autobusus, o dar smagiau tai, kad šalyje varžosi keletas oro linijų, kurių bilietai kartais būna pigesni nei autobuso – labai džiaugėmės išvengę 20 valandų riedėjimo kalnų keliais iš Kusko į Limą ir sumedžioję vos valandos trukmės skrydį už tą pačią kainą! Tiesa, oro uostai Peru – chaotiški, skrydžiai dažnai vėluoja, bet dėl greitesnės kelionės pakentėti verta. Peru didžiuojasi ir savo virtuve – regis čia auga ir gyvena viskas, kas valgoma, arba atvirkščiai – maistui ruošti tinka viskas, kas auga ir kruta pievose, džiunglėse ir kalnų slėniuose, todėl turguose ar prekybos centruose galima rasti tiek mums įprastų bulvių, avižinių dribsnių bei burokų, tiek pasaulyje pažįstamos, o čia tiesiog dievinamos quinoa (bolivinės balandos) ir jos produktų, egzotiškų kiwicha bei ajonjoli grūdų ir jų gaminių (labai skanūs javinius primenantys saldėsiai iš kiwicha grūdelių niam niam!), įvairiausių matytų ir nematytų vaisių, daržovių ir riešutų. Limoje netrūksta gerų restoranų, kurių šefai sumaniai maišo vietinius produktus su atvežtiniais ir sukuria įdomių patiekalų (pieniškas avižinių dribsnių ir bolivinės balandos kokteilis su ruduoju cukrumi? Taip! Kokamedžio lapų skonio ledai? Taip! Kepta jūrų kiaulytė su burokėlių salotomis? Taip! Prancūziški blyneliai su šalavijo sėklomis? Taip, ragavome ir tokių!). Peru taip pat labai populiari kinų virtuvė, todėl, atrodo, net mažiausiame miestelyje galima aptikti chifa – taip čia vadinami kinų restoranai – neabejotinai pigiausias pietų variantas taupantiems.

Keliauti po Peru galima ilgai, nes šalis yra labai turtinga ir pilna neatrastų įdomybių - tikrai verta patyrinėti daugiau, nei vien turistų okupuotą Maču Pikču ir Kusko apylinkes. Didelę dalį šalies užima Amazonės džiunglės, kurių gyventojų kultūra labai skiriasi nuo mūsų aplankytų Andų aukštikalnių regionų bei pajūrio; deja, į džiungles užsukti nebespėjome. Belieka tikėtis, kad rasime progų sugrįžti į Peru, o ten keliausiantiems linkime gerų įspūdžių!

Už kelionės įspūdžius dėkojame mūsų skaitytojai Gabijai