Kelionės
Paslaugos
StraipsniaiMaljorka mus labai sužavėjo tiek lankytinų vietų gausumu, tiek nepaprastai skaidriu vandeniu, tiek kainos ir kokybės santykiu. Taigi, ką nuveikti Maljorkoje? Kokius lankytinus objektus verta pamatyti? Pirmasis patarimas – jei norite pamatyti nepalyginamai daugiau, nuomokitės automobilį.
Pirmoji kelionės su automobiliu diena
Kelionės diena mums išaušo 7 valandą ryto. Maršruto pasitikrinimas ir galutinis rezultatas:
Nuomos punkte visas paprasta – kelios minutės apmokymų, prašymas nekviesti policijos, jei avarijos metu niekas nenukentės bei prašymas nesijaudinti, jei brūkštelėsime per automobilio šoną.
Pirmasis mūsų kelionės tikslas – Cap de Formentor, Formentoro švyturys. Keliukai iš pradžių buvo normalūs ir nebaisūs. Artėjant prie Formentoro iškyšulio, važiuoti pasidarė įdomiau. Vaizdai fantastiški! Netyčia pražiopsom pagrindinę apžvalgos aikštelę, o kelyje apsisukti negalim, tad važiuojame vingiuotais keliukais toliau. Kai kur pasitaiko ir žvyro. Matosi, kad turistų čia nelabai daug. Pagaliau randame dar vieną stovėjimo aikštelę su fotoaparato ženklu. Vaizdas atsiveria išties nuostabus! Čia nėra jokių tvorelių ir bortelių, draudžiančių lipti ant pavojingai atrodančių iškyšuliukų, tad tenka užlipti. Nors iki Formentoro švyturio netoli, važiuoti toliau šiek tiek prisibijom, nes visi apsisuka atgal. Nusprendžiam grįžti atgal į pagrindinę apžvalgos aikštelę, pastatytą 1962 metais. Turistų gausa tiesiog pribloškia. Prie nuotraukoms tinkamiausių vietų eilė. Pasigrožėję nuostabiais vaizdais, pamatę, jog turistų srautas čia šiek tiek (tiksliau tariant – visiškai) sumažėjo, išsitraukėme savo užkandžius ir valgėm, žiūrėdami į nuostabius vaizdus.
Artėjo laikas leistis žemyn tais pačiais vingiuotais kalnų keliukais. Su visa automobilių kolona, kuri kažkodėl vienu metu ėmė leistis žemyn, pajudėjome link Alkudijos – bene populiariausio kurorto Maljorkoje su įspūdingu senamiesčiu. Kaip ten bebūtų, į Alkudiją tiesiai nenuvažiavom, nes ne ten pasukom žiede. Todėl turėjome galimybę aplankyti Port d'Pollenca miestelį. Pamažu judame Alkudijos link. Surasti stovėjimo aikštelę šiame mieste nėra paprasta. Mokamos aikštelės jau užimyos už mus pirmesnių turistų, nemokamose aikštelėse automobilių tiek, kad vargu ar žmogus pro ją išsitektų praeiti, tad beliko važiuoti kiek atokiau nuo senamiesčio. Tik per stebuklą pavyko rasti nemokamą vietelę šalia Eroski prekybos centro, kuriame buvo ir tualetas – čia galėjome nusiplauti vaisius.
Įėjimas į senamiestį priminė Tunisą. Medina, – sušukome mudu su teta vienu metu. Visai kaip Tunise. Vidus irgi buvo ne ką kitoks. Pardavinėjami Gucci ir Armani, Dolce Gabanna bei Guess padirbiniai. Čia galima skaniai pasivaišinti, tačiau nemažai į barus ar restoranus kviečiančių darbuotojų meluoja apie „dvigubas“ porcijas. Pasivaikštome toliau nuo pagrindinės gatvės. Užlipame ant senamiestį juosiančios sienos. Nuo jos galima pasigrožėti vaizdu į tolumoje esančius kalnus, taip pat miestelio stogus.
Metas judėti, važiuojame link savo Cala Ratjada kurorto ir pakeliui pamatome ežerą. Nuostabi vieta pasivaikščiojimams! Beje, čia pat esantis Bellevue viešbutis yra tiesiog tobuloje vietoje poilsiui – kaip tik prie jo ir yra žavusis paplūdimys ir ežeras. Vietovę rasite pravažiavę Port d'Alcudia, pakrante link Platkes Muro. Supratę, kad upelis nuo ežero veda link jūros, nužingsniavome palei upę. Vanduo čia – nenusakomo skaidrumo. Vėjas pučia, gaivina, taip norisi pliūkštelėti į tokį vandenį, bet nematome jokių dušų paplūdimiuose, o juk druskuotiems lipt į automobilį ir važiuoti iki pat viešbučio nelabai norisi. Tad grįžtame į savo mašiniuką pasitenkinę tik vaizdais į nuostabų paplūdimį. Po vakarienės išėjome pasivaikščioti į kitą pusę nuo paplūdimio.
Antroji kelionės diena
Šios dienos maršrutas buvo pats sudėtingiausias, ilgiausias, įspūdingiausias ir visoks kitoks! Džiaugėmės, kad vakar pasivažinėjome Formentoro serpantinais, nes lyg ir spėjome priprasti prie Maljorkos kelių.
Cala Ratjada – Capdepera – Arta – Manacor – Inca – Monestir de Lluc – Sa Calobra – Deia – Valdemossa – Palma – Can Pastilla – El Arenal – Llucmayor – Algaida – Manacor – Arta – Capdepera – Cala Ratjada.
Prisipažinsiu – šiandien buvome susiplanavę aplankyti tik Lluco vienuolyną, Deią ir Valdemossą. Bet išėjo taip, kaip išėjo. Taigi, 9 valandą ryto jau pajudame iš Cala Ratjados. Atvykstame į miestą šalia Lluco vienuolyno. Toliau nusprendėme važiuoti į Deia miestą, bet susirinktoje informacijoje radom, kad yra kažkoks labai įspūdingas kelias į Sa Calobra miestelį, kuriame yra gražus paplūdimys. Važiuojam link Deia miesto, žiūrim – dešinėj nuoroda, ant kurios parašyta „Sa Calobra“. Suprantam, kad visiškai nusigraušim nagus, jei nepasuksim, todėl pasukom. Taigi, visi autobusai ir automobiliai nuvažiavo link Deia miesto, o mes riedame siauru serpantinu. Pakylame į aukščiausią ir žymiausią šio serpantino vietą – Miradora sa Corbata (kaklaraiščio formos serpantinas).
Kita kelio atkarpa buvo kiek baisesnė – serpantinai labai jau vingiuoti, eismas didesnis, o skardis šalia kelio status. Sala nėra didelė, bet serpantinai ir žiedai kas 2 km labai pailgina kelią. Visos kelionės metu pamatėm tik vieną išreklamuotą turistinį objektą. Kelionė tęsėsi įspūdingu serpantinu iki Sa Calobra miestelio/paplūdimio/tarpeklio. Beje, važinėdami Maljorkoje serpantinais turėkite omeny tai, jog gausite nemažą dozę ryšio trukdžių.
Maždaug po pusvalandžio (važiuoti tokiais keliukais pastoviai žemyn nėra paprasta ir greita) pasiekiame Sa Calobrą. Norėjom pasistatyt automobilį nemokamai (ten, kur kiti ispanai statosi), bet vos radę laisvą vietą išvydome policininkus, blokuojančius ratus, todėl nurūkome į mokamą aikštelę, kur dienai pastatyti automobilį kainuoja 15 €. Nelabai apsimokėjo čia tik trumpam užsukus, bet juk tiek kelio sukorėm iki šitos nuostabios vietovės. Vėliau išsiaiškinome, kad atsispausdinus tokį talonėlį su nurodytu atvykimo laiku, už 1 minutę stovėjimo reikia mokėti 4 euro centus. Jei tą lapelį pameti, tik tada reikia 15 € mokėti – kaip mokestį už visą dieną. Pasistatėme savo Hyundai Atos ir nuėjom su minia, kuri žinojo kelią iki Sa Calobros. Pasukome į dešinę ir palei jūrą ėjome link tarpeklio. Priėjimas prie tarpeklio ne toks jau ir lengvas – reikėjo ir neapšviestais tuneliais eiti, kartkartėmis išvystant vandenį pro skylę oloje.
Einame gilyn į tarpeklį
Vaikščiojome Sa Calobros tarpeklyje gal pusvalandį. Grįždami užsukome aplankyti paplūdimio. Galvojom, gal išsimaudysim, bet pamačius žmonių kiekį net nedvejodami nuskuodėm atgal į automobilį. Kelias atgal buvo žymiai sunkesnis, pastoviai tekdavo stabdyti, nes priekyje važiavęs autobusas nesugebėdavo išsisukti posūkiuose. Važiavom vėžlio greičiu ir pačiu serpantino pakraščiu. Kitas tikslas – Deia miestelis, kuriame gyvena turtuoliai. Prabangios vilos, įvairių įžymybių sklypai, aptvertas didele tvora. Čia nestojome dėl kelių priežasčių – nelabai supratome, kaip patekti į vidų ir nelabai suradome, kur pasistatyti automobilį, tad pasigrožėję miesteliu iš tolo, važiavome tiesiai į Valdemosą. Valdemosoje nutariame sustoti ir pasivaikščioti po miestą. Iki mūsų vakarienės viešbutyje laiko dar daug. Mieste susirandame stovėjimo aikštelę (čia jos visos mokamos), sumokame berods tik 30 euro centų. Ir pajudame apžiūrėti miesto.
Valdemosa
Pagrindinis lankytinas objektas Valdemosoje yra vienuolynas, kur yra Šopeno fortepijonas bei visokių kitokių įdomybių, tačiau mums buvo šiek tiek gaila 8 € už įėjimą. Todėl pasigrožėjome vienuolynu iš jo parko, čia besėdėdami ir užkandome. Pro mus praėjo didžiulė rusų grupė ir visi žiūrėjo, kaip valgom. Truputį nejauku. Nesupratom – gal parke negalima valgyti? Šios dienos kelionė baigta. Šiandien buvo tikrai pati įspūdingiausia išvyka, o pamatyti vaizdai tikrai įstrigo ilgam. Atgal nusprendėme grįžti ne tuo pačiu keliu – pamanėme, jog greitkeliais grįšime tikrai greičiau, tad iš Valdemosos skuodėm tiesiai iki Palmos (salos sostinės) ir nuo Palmos per pusantros valandos nuvykome namo. Aplinkkeliais, kadangi šiek tiek ne ten nusukom – papuolėm į ekologišką keliuką, todėl padarėme didelį ratą aplink Maljorką. Tuo ir didžiuojamės!
Trečioji kelionės diena: Maljorkos apžvalginės „ekskursijos“ maršrutas
Paskutinė diena su automobiliu. Visų pirma, turėjome nusigauti į Porto Cristo miestelį – ten yra žymieji Drakono urvai. Žemėlapyje radę kažkokią nuorodą į mažą siaurą keliuką, vedantį tiesiai į mums reikalingą kelionės tašką, juo ir nusprendėme pasukti. Dabar galvoju, kad gal geriau būtume važiavę greitkeliu, nors ir per aplinkui. Keliukas toks siauras, kad vienam automobiliui apsilenkti su kitu reikia įvažiuoti į svetimą kiemą. Šiaip ne taip, jau suabejoję ar teisinga kryptim važiuojam, atvykome į Porto Cristo miestą, kuriame kas 20 m yra nuorodos link „Cuevas del Drach“ urvų. Stovėjimo aikštelė prie jų nemokama, žmonių dar labai mažai (juk tik 10 valandą atsidaro urvai ir įleidžiama pirmoji grupė). Stojamės į eilę prie bilietų. Bilieto kaina – 12 €. Iki atidarymo dar pusvalandis, tad paklaidžiojame po apylinkes, 10 val. pradeda leisti žmones. Leidžiamės į urvus, apžiūrinėjam, bet kažkodėl niekas nestebina. Viduje vyko renginys – požeminiu ežeru plaukia trys laiveliai, kuriuose gyvai groja muzikantai. Draudžiama fotografuoti – vos sublyksi fotoaparatas, iš karto prisistato prižiūrėtojas ir, šviesdamas savo žibintuvėliu į „nusikaltėlio“ veidą, rėkia, kad fotografuoti griežtai draudžiama. Iš urvų išėjome visiškai be emocijų. Tiek Slovakijoje, tiek Lenkijoje matėme gražesnių vaizdų.
Vakar, bevaikščiodami po suvenyrų ir atviručių parduotuves, vis sustodavom prie labai jau gražios uolos jūroje, įamžintos vienoje iš atvirukų. Vos ne vos kažkokiame žinyne parduotuvėje suradę tokį patį paveikslėlį, išsiaiškinom, kad šis grožis yra es Pontas miestelyje. Arba šio grožio pavadinimas yra es Pontas. Pavyko surasti, kurgi žemėlapyje slepiasi tas es Pontas, pasiryžome iki jo nuvažiuoti. Taigi, mums reikėjo važiuoti į piečiausią salos dalį. Nepasakosiu, kiek kartų mes pasiklydome ir koks buvo priėjimas iki šito grožio apžvalgos aikštelės (uolos krašto, ant kurio tik mes vieninteliai teužsikabarojom). Pasak legendos, kurią vėliau pavyko perskaityti vokiškame žinyne apie Maljorką, kas savo jėgomis perplauks per tą vietovę ir grįš atgal į krantą, tas iš vyro pavirs į moterį arba iš moters į vyrą. Ši vieta tiesiog nuostabi. Sėdi ant uolos krašto ir svajoji, kaip dabar būtų nerealu įšokt į tą skaidrų vandenį...O dar tame ramiame miestelyje, kuriame radome šį es Pontas, pamatėme tokių gražių paplūdimių ir labai pykom ant Maljorkos, kad jie neįrengė paplūdimiuose dušų, kaip kad yra Kroatijoje ar Kretoje.
Po pasivaikščiojimo po ramų, siestos užkluptą miestelį, kurio metu visi lindėjo namuose, nuvažiavome į Cala Figuera miestą – apžiūrėti uosto ir kruizo kainų į „Cabrera“ salyną susižinoti. Stovėjimo aikštelės mieste ieškojome gal pusvalandį. Net mokamoje laisvų vietų neradom, teko sukiotis palei uostą tol, kol nors viena vieta atsilaisvins. Spėjom ir pasiklyst, nes eismas ten vienpusis. Automobilį pasistatėme prie kažkokio keistai atrodančio pastato, į kurį sumanėm užeit trumpam. Pasirodo, tai buvo Cabrera salyno muziejus. Naujas keistos formos pastatas, kurio viduje nemokamai pažiūrėjom 3D filmą – čiupinėjom žuvis ir bėgom nuo ryklio, kuris norėjo mūsų paskanauti. Aplankėme puikų nemokamą akvariumą – jame buvo visa salyno fauna ir radiniai, rasti aplink salą. Galima buvo paliesti jūros ežius, žuvų ir dar kažkokių keistų gyvūnėlių. Liftu akvariumo vidumi kilome iki pastato stogo. Važiuoji sau liftu, o aplink tave žuvys plaukioja. Ant stogo atsivėrė vaizdas į salą. Spėjom ir filmą pažiūrėti apie tą salą, bet į ją pačią nuvykti nepavyko. Kainos kandžiojosi ir laikas buvo nelabai tinkamas – nespėtume grįžti vakarienės į viešbutį. Prieš kelionę dar užkandame, sėdėdami po palmėmis prie Cala Figuera uosto.
Važiuojame link dar vieno labai norėto aplankyti objekto – Randos vienuolyno, nuo kurio neva galima apžvelgti visą salą. Tuo netikime, todėl važiuojam įsitikinti. Vienuolynas įsikūręs 500 metrų virš jūros lygio. Status vienišas kalnas, nuo kurio atsiveria panorama į visas 4 salos puses. Žmogaus čia beveik nė vieno, gal tik pora turistų. Vėjas vos vos pučia, kvepia augalija, ramu, suoliukų pristatyta, cikados cypia, o dar tas nuostabus vaizdas. Pasėdime čia gal valandą. Pakeliui į namus užsipilame benzino. Pripilame tokį kiekį, kiek gavome išsinuomoję mašiną. Automobilį grąžinti mums reikėjo 19 val., tad pamačius, jog liko šiek tiek laiko, nusprendėme užvažiuoti į Capdeperos pilį – į tą pilį, kurią kasdien matėm, bet iki šiol neapsilankėm, nes manėm, kad nieko įspūdingo. Vien pati Capdepera palieka tikrai malonių prisiminimų – siauros gatvelės, paštininkė, skubanti išnešioti laiškus, senoviniai automobiliai ir nė vieno žmogaus. Prie įėjimo į pilį pasitinka prašymas sumokėti 2 € už įėjimą.
Metas į automobilių nuomos punktą. Senukas, atsiimdamas automobilio raktelius, tik paprašo parodyti, kur jį pastatėme – jis net nesiruošė tikrinti nei kiek benzino palikome, nei ar nieko nepridirbome. Taigi, gražinę automobilį pajudėjome vakarieniauti, o po vakarienės – į uostą, iki kurio, kaip skelbė viešbučio lankstinukas, 1 km. Na, nežinau, kiek iš tiesų, kadangi lankstinukai dažniausiai mėgsta viską suapvalinti, bet kelias ne toks jau ir ilgas, juolab, kai gyvenome šalia pagrindinės gatvės, nuo kurios nuklysti ne taip jau ir lengva. O į uostą ėjome mes su tikslu – nutarėme išsirinkti kokią nors mini kelionę laivu. Uoste radome net kelias agentūras, siūlančias tokio tipo kruizus. Kainos – nuo 15 iki 150 €. Nesame išrankūs, tad išsirinkome paprastą beveik savo amžių nugyvenusį laivelį, kurio iškaba skelbė, jog už 15 € nuo ryto iki pietų būsime plukdomi palei salos krantą. Kaip sakant, apžvelgsime salą iš šono. Maža to, dar turėsime puikią galimybę aplankyti urvus „Arta“.
Ketvirtoji kelionės diena
Šiandien skubame pusryčiauti, nes jau 10:30 val. turime būti uoste, iš kur į apžvalginę-poilsinę ekskursiją išplauks mūsų laivelis, pavadinimu „CORAL“. Nusiperkame bilietus ir sėdamės į tą vietą, kur, pagal visus mūsų gudrius apskaičiavimus, turėtų nešviesti saulė. Laivo dalelė yra su stikliniu dugnu, tad viskas, kas yra po vandeniu, matosi tiesiog puikiai. Teko pamatyti ir didelę didelę žuvį, kuriai praplaukiant laivo kapitonas pradėjo vaidinti, kad yra panikoje, nes ten ryklys ir kad mūsų laivelis medinis, vargšą pradurs. O mes plaukiame, mėgaujamės nemokamais gėrimais (alus, vynas, gaivieji gėrimai) ir fotografuojame. Pamažu artėjame prie „Arta“ stalaktitų-stalagmitų urvų, kurie yra matomi tik iš jūros pusės. Įėjimas į juos – 11 €, euru pigiau, nei į išreklamuotus Drakono urvus. Kylame į kalną, nuo kurio vis aukščiau lipant atsiveria nuostabesni ir nuostabesni vaizdai. To jūros žydrumo mes taip ir nespėjome atsižiūrėti, nes tai iš tiesų kažkas pasakiško, kas palieka labai gerus įspūdžius ir traukia sugrįžti atgal.
Labai labai gaila, kad taip ir nepavyko nuotraukose įamžinti tos visos stalaktitų-stalagmitų didybės, jie visi yra beveik 20 metrų aukščio, o 1 centimetrui susidaryti reikia 100 metų. Vieno iš bokštų aukštis yra apie 23 m, ir kas įdomiausia, tai jis neliečia olos viršaus – jam dar reikia paaugti 30 cm, o tai reiškia 3 tūkst. metų.
Didžiausios edrvės požemiuose aukštis siekia apie 40 metrų. Pamėgome Artos urvus dar ir dėl to, kad čia buvo leidžiama fotografuoti, o gidė, vedžiojusi visą didelę grupę, viską pasakojo vokiečių, italų, prancūzų, ispanų, anglų kalbomis, ir ne po vieną sakinį, o tikrai išsamiai. Nervino tik, kad gidei pakalbėjus vokiečių kalba, visi vokiečiai pradėdavo stebėtis ir tarpusavyje kalbėt, todėl pusės negirdėjom. Nusileidome į žemiausią urvų vietą – Velnio skylę. Čia buvo šviesų ir muzikos šou, kurio metu viena po kitos įsižiebdavo raudonos šviesos ir tikrai sukūrė tokią velnišką atmosferą. Nukeliavom ir į dangų, ir į pragarą, prisižiūrėjom tokių vaizdų, kokių net kitose šalyse, garsėjančiose stalaktitų ir stalagmitų urvais, nematėme. Išėję iš urvų nupyškinom miestelio paplūdimį ir nužingsniavome link savo laivo, kur mūsų laukė gėrimai, užkandžiai ir kelione palei krantą namo. Į uostą grįžome per patį vidurdienį ir troškome tik vieno – baseino ir pavėsio.
