Kelionės
Paslaugos
StraipsniaiIškart pripažįstu, kad tai yra mažai. Bet ką daryti, kai aplinkybės suteikia tik nepilną savaitę? Išnaudoti pilnai! Kartais pavogiant valandų iš miego ir pagulėjimų prie baseino. Jei tai negąsdina – kviečiu remtis mūsų kelionės maršrutu ir patarimais. Arba iškart planuoti bent dviejų savaičių atostogas.
Nori Madeirą aplankyti ir Tu?
Nuostabu, kad norint pasiekti Madeirą nėra būtina skristi su persėdimu. Pas Makalių aptiktas tiesioginis skrydis buvo lemiamas apsisprendimas kelionei į svajonių salą. Labai laukėme rugsėjo pabaigos ir savo kelionės.
Nuostabus jausmas, išskridus iš darganos, kurioje termometras siekia vos 2 laipsnius šilumos, patekti į šilumą, kurioje vyrauja švelnus klimatas ir ramybė, o net naktį termometras siekia 23 laipsnius šilumos. Pirmas vaizdas atvykus – į kalvas kylantys miesto žiburiai. Po greitos koronaviruso patikros ir neilgai trukusio lagaminų atsiėmimo dar spėjome į vidurnaktį išvykstantį Aerobus (5 Eur/žm.). Jau važiuojant autobusu, pagalvojau, kad šiam vairuotojui Vilniuje būtų labai nuobodu vairuoti, nes Madeiroje net greitkelis driekiasi vingiais ir tuneliais. O kai įsukom į miestą, negalėjau patikėti, kad tomis gatvelėmis ir posūkiais, su autobusu išvis galima pravažiuoti. Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jautiesi nesaugiai, vairuotojas tikrai atrodė profesionalus!
Atvykome beveik prie pat mūsų namo, kur jau laukė šeimininkas. Būstą rinkomės per „Airbnb“ platformą. Likus keliems mėnesiams iki kelionės, pasiūla buvo tikrai nebloga. Mūsų pasirinkimas – netoli viešbučių rajono Lido, erdvus, paprasto dizaino, bet su baseinu (visam namui) ir nuostabiu vaizdu į kalvas, miestą ir vandenyną. Mūsų aktyviai kelionei buvo pats tas. Septynioms naktims apgyvendinimas kainavo apie 500 Eur. Lyginant su kitais būstais, tai buvo tokia vidutinė (gal kiek į brangesnę pusę) kaina.
Dieną paskyrėme sostinei Funšaliui, kur ir gyvenome. Iki garsiojo funikulieriaus, einant sparčiu žingsniu – maždaug 20 minučių, įskaitant sustojimą nusifotografuoti su Cristiano Ronaldo statula. Šioje atkarpoje nedaug susidūrėme su įkalnėmis ir nuokalnėmis, nes kelias veda plačia promenada palei vandenyną. Funikulieriumi (11 Eur/asm.) kėlemės į kalvą. Vaizdai čia atsiveria puikūs, o taip pat galima iš viršaus pasmalsauti, kaip gyvena vietiniai. Ir beveik nebaisu.
Nors siūloma paimti rinkinį: pakilimas, grįžimas ir apsilankymas sode, mes pasirinkome tik pakilimą. Į sodą planavome eiti tik vieną, tad išsirinkome pagal atsiliepimus geriausią – „Monte Palace Tropical Garden“. Įėjimo kaina žmogui čia – apie 12,50 Eur su įskaičiuotu stikleliu (taip, ne taure) stipraus madeirietiško vyno. Parke galima praleisti 1 val. 30 min., o galima ir gerą pusdienį, žiūrint kaip labai mėgstate parkus ir sodus. Tiesa, man pasirodė, kad šiuo metu, rugsėjo pabaigoje, daugelis gėlių jau nužydėjusios, tad jei į sodą vyksite dėl jų, būtinai pasidomėkite sezoniškumu. Be gėlių čia pilna kitokios augmenijos, spalvotų karpių, įvairiausių stilių skulptūrų, parodų. Taip pat sode veikia užkandinė (čia galima degustuoti minėtą vyną) bei kavinė, kurioje sočiai papietauti galima už 6–10 Eur/asm. Be to, čia verdama kraftinė kava.
Kelionė žemyn suplanuota toboganu – pinta, į roges panašia transporto priemone, dabar naudojama vien turistams linksminti. Turbūt niekur pasaulyje nėra tokios pramogos, tad norisi išbandyti (30 Eur dviems). Startas visai netoli sodo, eilė juda greitai, aplink jaukus šurmulys, būriuojasi ir roges ruošia baltai apsirengę, skrybėlėti toboganų vežėjai. Pradžia atrodė baisi – jokių diržų, stabdžių, viskas poros vyrukų rankose. Bet gana greitai pripratom ir buvo visiškai nebaisu. Nesu labai didelė ekstremalė, bet man norėjosi greičiau. Nežinau ar čia įprasta praktika, bet mūsų kelionės pabaigoje paklausė ar patiko (atsakom, kad taip), pasiūlė palikti jiems arbatpinigių. Iškart patekome į tokį turistinį šurmulį su krautuvėlėm, siūlymais įsigyti pakeliui padarytą nuotrauką, kad norėjosi iškart mauti į kokią ramią gatvelę.
Taip, gatvelė po gatvelės, greitai pasiekėme senamiestį. Jam turėjome nedaug laiko, tačiau tikrai būtų galima paskirti pusdienį. Palandžioti po gatveles, stabtelint atsigaivinti poncha (tradicinis Madeiros kokteilis iš cukranendrių romo, medaus, cukraus ir apelsinų/citrinų sulčių) ar vietiniu limonadu „Brisa“. Abu šie gėrimai paprastai kainuoja 2,50–3 Eur.
Pats miestas man priminė prieš porą metų lankytus Porto ir Lisaboną, kai spalvos, gatvės menas, labai prižiūrėti parkeliai mainosi su apleistais ir nuskurusiais pastatais.
Automobilį nuomavomės iš „MadPoint“, likus kiek daugiau nei savaitei iki kelionės. Tai taip nedarykit bent jau rugpjūtį–rugsėjį. Pasirinkimas mažas, kainos didelės. Gavome Fiat 500 Cabrio. Automobilio nuoma 5 dienoms (su pilnu draudimu, nereikėjo depozito) kainavo 260 Eur, dar apie 50 Eur išleidome kurui. Mašiniukas mažas, su atidaromu stogu. Kai kur sunkokai „traukė“, reikėjo laiko įsibėgėti, bet visur užvažiavome.
Pirmas mūsų žygis – Vereda da Ponta de São Lourenço – uolėtame iškyšulyje, ryčiausiame salos taške, pačioje jos pabaigoje, prie vandenyno. Tai nėra pats lengviausias kelias, nes dažnai reikia kilti ir leistis, tačiau bendrai, nėra labai sudėtingas. Mes su sustojimu kavinukėje atsigaivinti, fotografavimo pertraukomis ir pažintimi su driežais užtrukome tris valandas. Šią vietą tikrai verta aplankyti dėl nuostabių vandenyno ir uolų vaizdų. Tiesa, čia nėra jokių pavėsių, daug augmenijos, aukštesnėse vietose kiek vėjuota, trumpas rankoves norisi keisti ilgomis ir atvirkščiai. Džiaugemės, kad diena pasitaikė apniukusi.
Po žygio atsigaivinti užsukome į Porto Cruz miestelį. Čia veikia viešas sūraus vandens baseinas (Madeiroje daug tokių, vanduo į juos patenka tiesiai iš vandenyno). Apsilankymas – 1,50 Eur žmogui, gultai ir skėčiai, jei jų norisi (1,50 Eur). Vanduo vėsokas, oras apniukęs, nešildo, tačiau po žygio – palaima raumenims.
Pietavome taip pat Porto Cruz. Restoranas „A Pipa“ – nepretenzingas, maistas nebrangus, šviežias ir skanus. Už tuno kepsnį su salotom ir bulvytėm, tuno salotas (su tikrai daug tuno), tradicinę duoną su česnaku (bolo do caco), didelę taurę žalio/jauno vyno (vinho verde) ir nealkoholinio alaus buteliuką sumokėjome vos 23 Eur.
Pačiai dienos pabaigai numatyta Santana. Čia apžiūrėjome tradicinius namukus. Dailu, bet nieko ypatingo. Juos daug kur Madeiroje matėme ir vėliau. Dar trumpam spėjame į parką Parque Tematico da Madeira. Prieš uždarymą labai tyku, o ir apžiūrime tik prabėgomis, bet dienos metu čia vyksta daug pažintinių, edukacinių veiklų. Man atrodo, kad su vaikais čia turėtų būti smagu.
Šiai dienai rezervavome plaukimą stebėti banginių ir delfinų (taip pat numatytas maudymasis su delfinais). Tokią pramogą siūlo daug įmonių, bet rinkomės su gerais įvertinimais ir kuri daug dėmesio skiria patiems gyvūnams, riboja stebėjimo laiką, žodžiu, daro viską, kad turistų smalsumas netrikdytų vandenyno gyventojų.
Labai „fainos“ gidės, valties kapitonas. Plaukėme greita valtimi (speed boat), tad ir supimo mažoka, o kai pernelyg įkaitina saulė, norintiems pasiūloma išsimaudyti. Jausmas nuostabus – toli nuo kranto, vanduo +25, o po tavo kojomis – mėlyna mėlyna. Pats stebėjimas mums ne taip pasisekė, pamatėme tik vienos rūšies banginukus (pilot whales). Nors vis tiek smagu, ypač paklausyti jų išpurškiamo vandens garso. Deja, kurį laiką paplaukiojus, pradėjo lynoti, tad kelionę baigėme (gailiuosi nepaėmusi lietpalčio). Pramogos kaina – 65 Eur/asm., bet 15 Eur grąžina dėl neįvykusių maudynių su delfinais. Ar verta? Mūsų scenarijus nebuvo pats sėkmingiausias, o suma nemaža, buvo šiek tiek gaila. Ar kartočiau? Taip (su viltim pamatyti daugiau)!
Kadangi likome sostinėje, dar aplankėme garsųjį turgų Mercado dos Lavradores, kuris tikrai jaukus. Tačiau iš visų pusių siūlo ką nors įsigyti, kainos nemažos. Gal derybininkams čia būtų puikus iššūkis ir pramoga, bet mes ilgai neužsibuvome.
Vakare pasivaikščiojome promenada, esančia minėtame Lido rajone. O čia jau galima rinktis ar romantiškai žvelgti į vandenyną, ar smalsumo vedami – į begalę viešbučių. Promenados gale yra tunelis, kuriuo praėjus patenkama į akmenuotą paplūdimį. Nuo čia sukome atgal (tunelis po 21 val. uždaromas), bet internete žmonės rašo, kad galima eiti ir toliau, nes kelias tęsiasi net iki kito miestelio.
Vėl į žygį su papildoma pramoga. Turbūt dar nesame per atostogas kėlęsi 6 val. Tokių aukų reikia, norint pasitikti saulę ant kalno. Iš vakaro pasiruošėme pusryčius ir dar tamsoje serpantinais patraukėme į Pico do Arieiro. Man, tokiai bailei, tamsus ir vingiuotas kelias veikia kaip žadintuvas, nors iš tikrųjų jis pakankamai platus bei saugus.
Žmonės būriavosi, rinkosi stebėjimo vietas, tiesėsi apklotus ar į juos vyniojosi pusryčius, ruošė telefonus bei rimtesnę įrangą. Iš pradžių pamažu, besibraudama pro debesis, o paskui staigiai pasirodė lauktoji saulė – vau, tikrai neeilinė patirtis.
Po šio potyrio leidomės į žygį, kuris prasideda čia pat ir veda į Pico de Ruivo – aukščiausią Madeiros vietą. Šis žygis pats rimčiausias ir bent man – gražiausias. Kelias nelengvas – pakilimai, nusileidimai, bet kalnų didybė, atsiveriantys vaizdai verti kiekvieno prakaito lašo. Mums labai pasisekė, kad einant į priekį, lydėjo giedras dangus. Atsipūtimui viršūnės prieigose, sustojome kavinukėje, kurioje kainos visai ne kaip galėtum tikėtis tokioje vietoje (alaus skardinė – 3 Eur, vyno taurė – 2 Eur). Viršūnėje jau nutūpę debesys, tad Madeiros panoramos nepamatėme, o keliaujant atgal vaizdai visiškai kitokie. Bet taip tik dar įdomiau! Šis žygis mums truko penkias su puse valandos, labai išvargino, bet įsiminė kaip įspūdingiausias.
Šiuo metų laiku nei per karšta, nei per šalta, tad geriausia sluoksniuoti drabužius ir, žinoma, nepamiršti kremo nuo saulės.
Jėgų daug neliko, tad šią dieną nusprendėme aplankyti tik netoli Funšalio esančią apžvalgos aikštelę, ant Cabo Girão uolos. Aukštis čia siekia 580 metrų virš jūros lygio, o pati aikštelė – su stiklinėmis grindimis. Jausmas įdomus, bet tiesą sakant, mums didesnį įspūdį paliko vaizdai prieš akis, o ne po kojomis.
Pagaliau atėjo laikas levadoms (tai tokios drėkinimo sistemos, grioveliai, kuriais iš drėgnesnių salos vietų vanduo pasiekia sausesnes sritis). Palei jas einantys takai – labai populiarūs tarp turistų, dažniausiai žali ir ne tokie sudėtingi kaip mūsų ankstesniuose žygiuose. Šią dieną išbandėme Levada do Moinho/Levada Nova (šie du keliai jungiasi ir verta praeiti juos abu). Žygis kur kas paprastesnis, nors man kojas ir drebino kai kurie šlaitai be apsauginių tvorelių. Didelis pliusas, kad šios levados veda ratu ir nereikia grįžti tuo pačiu keliu. Nors tokio įspūdžio kaip vakarykštis žygis man nepaliko, kelias savaip gražus ir įdomus, žalesnis, su kriokliais. Čia nereikia ypatingo pasiruošimo, o eiti gana šilta. Jei oro sąlygos leidžia, aš siūlyčiau žygius pradėti nuo levadų ir tada pereiti prie įspūdingų, anksčiau minėtų, kalnų.
Nors labai nepavargome, po šio ėjimo taip pat norėjome atgaivinti kojų raumenis (arba taip teisinamės, kad vietoj dar vieno žygio, pasimaudytumėm). Vykome į natūraliais baseinais garsėjantį Porto Moniz. Beje, šiandienos kelias – kaip atskira pramoga – ir atsiveriantys kalnų, vandenyno vaizdai, ir rūkas (laimei, vairuoti netrukdo), ir kelią pastojusios gražios karvės. Žinoma, kaip be nuolydžių bei pakilimų.
Porto Moniz yra vienas tų jaukių kurortinių miestelių, persisunkusių lėtų atostogų dvasia. Pasirinkome mokamą baseiną, kurio kainos tokios pat kaip Porto Cruz, tačiau šis – prašmatnesnis, su kavine, gelbėtojais.
Tiesa, kai kurie praėjimai buvo uždaryti dėl saugumo, bet vis vien vienoje vietoje buvo galima gaudyti baseiną užliejančias vandenyno bangas. Taip pat čia puiki vieta gražiems kadrams. Netoliese esančiam nemokamam baseinui laiko nebelieka, tačiau iš nuotraukų, kurias mačiau vėliau, atrodo, kad ten irgi gražu, dar natūraliau, o baseians įsikūręs tarp aukštesnių uolų. Tad jei nereikia tokio komforto, kaip lygus pagrindas gultui, galbūt ten apsilankyti verta labiau.
Po maudynių dar buvo laiko trumpam sustojimui Seixal. Miestukas atrodo nelabai turistinis, ramus. Jo garsųjį juodą paplūdimį apžiūrėjome iš toliau, o tada, Google Maps po siauras gatveles vedami, susiradome kavinukę „Snack-Bar Avista Navios“, kur tik portugališkai kalbanti močiutė vietoj juodos kavos padaro ją su pienu. Nesiskundėm ir džiaugemės, kad pavyko užsakyti bent kažką panašaus į tai, ko norėjom. Vietiniai, panašu kiek išgėrę, gyventojai parodo, kur galima prisėsti. Vaizdas gražus, kainos dar gražesnės – 4 Eur už dvi kavas ir dvi porcijas ledų.
Iki sutemstant (20 val., paskui jau nesinori vairuoti) dar turėjome šiek tiek laiko, tad pakeliui stabtelėjome prie dar vieno objekto – Miradouro do Véu da Noiva, vadinamojo Nuotakos nuometo – krioklio, krintančio tiesiai į vandenyną. Sakoma, kad nusifotografavus prie jo (reikia taikyti, kad ir atrodytų kaip nuometas) laukia vestuvės. Visai gražus stabtelėjimas, nereikalaujantis daug laiko.
Paskutinei dienai buvome numatę dar vieną levadą, šįkart ilgesnę. Levada do Caldeirão Verde, kurios ilgis pirmyn-atgal sudaro 11 km. Kaip daugumoje žygių, čia tenka grįžti tuo pačiu keliu. Šiek tiek suklydome dėl automobilio stovėjmo aikštelės, pasistatėme toliau (bent nemokamai), tad iki žygio vietos papildomai ėjome 15–20 min.
Ši levada įspūdingesnė nei vakarykštė, didžiąją kelio dalį lydi gražūs vaizdai, daug augmenijos, tunelių (tik saugokite galvas, nes jie staigiai žemėja!) ir krioklių. Pats ėjimas nėra labai sudėtingas, tačiau daugelis vietų – akmenuotos, siauros, sudėtingiau prasilenkti su gana gausiais turistų būriais.
Kai kurie keliai šiose levadose uždaryti dėl anksčiau įvykusių akmenų griūčių, tačiau pvz. prie pagrindinio krioklio, dauguma vis tiek praeina, praeiname ir mes. Vaizdas kur kas geresnis, o kiek pavojinga – sunku pasakyti. Priėjus pagrindinį krioklį, levada baigiasi, tačiau jei norite pilnai išnaudoti dieną ir turite jėgų, žygį galima tęsti Levada Caldeirão do Inferno. Čia dar daugiau tunelių (ir jie šlapesni), dar keletas krioklių, o pabaiga ne tokia įspūdinga.
Grįžome į žygio pradžią, užkandome (dvi kavos, sumuštinis bei pora nedidelių tuno tortilijų – 14,50 Eur) ir skubėjome atgal į Funšalį, nes reikėjo atiduoti automobilį.
Jei ruošiatės kažkiek gaminti patys ar pirkti gėrimų, užkandžių, susiraskite prekybos centrą „Pingo doce“, nes jame kur kas geresnis pasirinkimas ir kainos nei mažuose prekybos centruose. Maisto kainos Madeiroje panašios į lietuviškas, kai kas pigiau.
Restoranai. Jiems šįkart paskyrėme nedaug dėmesio, o aš labiausiai žavėjausi kepiniais ir sumuštiniais. Tačiau keletą vietų buvome atsirinkę ir štai įspūdžiai (kas nepaminėta tekste):
Rugsėjo pabaigos žygiams tikrai nebūtini specialūs batai, ypatingi drabužiai ar kita ekipuotė, tad jei neturite, apsipirkti vien Madeirai tikrai nereikia.
Programėlė žygiams WalkMe (pirmas maršrutas nemokamai, paskui 5 Eur neribotam naudojimuisi) detaliai parodo kelius, atsiliepimus ir t. t.
Tokie mūsų nuotykiai Madeiroje. Per tas šešias dienas, be ypatingo lėkimo, bet netinginiaujant, spėjome, manau, tikrai nemažai. Liko nepamatytų objektų, neišragautų skonių ir, kaip dažnai būna tokio ilgio pažintinėse kelionėse – pritrūko poilsio kūnui. Bendras įspūdis puikus, sala tinkama tiek poilsinei, tiek pažintinei kelionei, priimanti prieinamomis kainomis ir beveik visur angliškai kalbančiu, maloniu personalu. Labai norėčiau čia sugrįžti pavasarį, kai viskas žydi arba, kaip patarė mūsų būsto savininkas, švęsti Kalėdų ar Naujųjų – sakė, kad tuo metu čia tvyro nuostabi šventinė nuotaika, o fejerverkai – vieni įspūdingiausių pasaulyje.
Teksto ir nuotraukų autorė: Simona Kalvelytė
Nori Madeirą aplankyti ir Tu?
