Makaliaus komandos narės Viktorijos kelionė į Kubą: salsos ir romo ritmu su lengvu cigarų dūmų kvapu ir visomis Kubos spalvomis

Tą vakarą buvo tamsu ir šalta, todėl planuoti būsimas šiltas ilgąsias atostogas norėjosi dar labiau. Aš jau buvau „prisibuvusi“ Rytuose ir jau kurį laiką labai traukė Pietų ar Centrinė Amerika. Norėjosi, kad kelionė būtų įvairi, kad joje būtų ne tik gamtos, bet ir miestų bei istorijos, kad galėtume keliauti su kuprinėmis ir jaustumės saugūs. Tada Aurimas ištarė „Kuba“, o aš ištariau „varom!“. ??

Pasigooglinome, pasitarėme su prieš kurį laiką ten buvusiais draugais ir nusipirkome skrydžio bilietus Vilnius – Havana – Vilnius. Kuo daugiau ieškojau informacijos internete, tuo labiau laukiau kelionės, o kai jau atėjo ta diena, kai nusileidome Havanoje, nepaisant to, kad buvo jau vėlu, negalėjau atsidžiaugti tuo jausmu, kurio giliai širdyje ir tikėjausi iš Kubos. Maršrutą, kuriuo keliavome, sudėliojau paskaičiusi kitų keliautojų įspūdžius ir jis atrodė taip:

Havana (2d.) – Vinales (2d.) – Playa Larga (2d.) – Trinidad (3d.) – Cienfuegos (1d.) – Varadero (4d.) – Havana (1d.)

Tiesa, pradinis variantas buvo šiek tiek kitoks ir dabar tik dar labiau džiaugiuosi, kad kelionę suplanavome preliminariai, o nakvynes užsisakėme tik pirmoms naktims Havanoje bei paskutinėms Varadere. Keliauti Kuboje visai paprasta, todėl neprisirišti prie plano tikrai verta („no plan“ keliavimo būdas yra mano mylimiausias!).

Havana – kelionė laiku į praeitį

Vėlai vakare, iš karto nusileidus oro uoste, Havana mus pasitiko su ore tvyrančiu karščiu ir senais automobiliais. Norėjosi viską fotografuoti, bet po to pasakiau sau, jog mes Kuboje, bus tų automobilių! Ir jų buvo – kiekvienoje gatvėje, kiekviename mieste, visur kur bepasisuksi. Buvo ir spalvotų namų, visai kaip tose daugybę kartų matytose Kubos atvirutėse. Havana apskritai labai spalvinga visomis prasmėmis, kaip ir visa šalis. Dieną sostinės gatvėmis vaikšto turistai, kavinėse skamba salsa muzika, o po visą miestą zuja senoviniai automobiliai. Vakare miestas įgauna dar kitokį veidą – aukštas namų duris praveria daugelis gyventojų ir praktiškai neišeidami iš savo svetainių, bendrauja su kaimynais, vakarieniauja, stebi praeivius, o praeiviai juos. Havanai pakanka 2–3 d. ir vaikštinėti po ją tikrai paprasta. Spėsite pasivažinėti senoviniu automobiliu (pakanka ir valandos), apžiūrėti senąją miesto dalį, „Plaza de Armas“, vakare pasivaikščioti po „Malecon“ (pakrantė, kur susirenka nemažai vietinių) ir paragauti Mohito, viename iš daugelio barų. Na, o jei turėsite papildomą dieną ir norėsis poilsio, turistiniu autobusu iš Kapitolijaus aikštės už 5 CUC į abi puses labai lengvai pasieksite nuostabų balto smėlio paplūdimį „Playas de Este“.

Vinales – ten, kur kiekvienas gali būti kaubojus

Po Havanos, Vinales buvo visiškai kitoks. Nors ir čia Kubos neleido pamiršti spalvoti namai bei senoviniai automobiliai, bet miestelis pasirodė esąs nedidelis, įsikūręs tarp nacionalinio parko kalnų, tad jausmas vėl kiek kitoks. Žinojome, kad Vinales negalima praleisti jodinėjimo žirgais po tabako plantacijas, esančias pačiose gražiausiose nacionalinio parko vietose, tad tik atvykę, iš karto viską ir susiorganizavome. Viskas labai paprasta – gatvėje stoviniavęs vyrukas mus užkalbino ir pasiūlė „taxi colectivos“, išsikalbėjome apie jodinėjimą, dėl kurio jis, žinoma, mums irgi pagelbėjo, o vėliau dar ir dviračius padėjo išsinuomoti – be jokių patvirtinančių popierių, bet viskas aišku ir, svarbiausia, viskas suorganizuota. Kaip ir buvome šiek tiek skaitę prieš tai, Vinales vinis tikrai buvo jodinėjimas žirgais. Jodinėjimas puikiai tinka net ir pirmą kartą bandantiems – nuostabūs vaizdai, visiška ramybė aplink ir įdomūs bei smagūs pasakojimai apie vietinio romo bei cigarų gamybą, nepamirštant visko paragauti patiems.

„Playa Larga“ – mėgstantiems nardyti 

„Playa Larga“ mūsų sąraše atsirado gana spontaniškai, kai likus vos kelioms dienoms iki išvykimo, prisiminėme draugų pasakojimus ir nusprendėme čia užsukti. „Playa Larga“ yra vadinamoje Kiaulių įlankoje, kuri Kuboje yra viena geriausių vietų paviršiniam ir giluminiam nardymui. Nardyti galima tiesiai nuo kranto, o vandens matomumas ir žydrynė tikrai džiugina. Iš draugų pasakojimų prisiminiau, kad „Playa Larga“ jie buvo apsistoję „casa particulare“, visiškai ant jūros kranto, tad vaizdas, kaip pro duris žengsiu praktiškai tiesiai į vandenį, nedavė ramybės! Ir tikrai, atvykę į miestelį (kuris visiškai ramus ir nedidelis), su visomis kuprinėmis nuskuodėme tiesiai prie vandens, kur kelis kartus pasivaikščioję pirmyn atgal, susiradome savo išsvajotąjį laisvą kambarį ant jūros kranto (šį kartą tai nebuvo labai greitai, nes miestelis tikrai nedidelis ir laisvų vietų prie pat vandens nebuvo daug). Kelios dienos šioje ramybės oazėje mus, galima sakyti, atjungė nuo pasaulio… Tik mes, vanduo ir mūsų palmės… Tiesa, apie nardymą: per savo „casa particulare“ užsisakėme taksi iki kito paplūdimio, kur nuvykę išsinuomavome paviršinio nardymo įrangą ir mėgavomės vaizdais tiesiai nuo kranto. Tie, kas nori giluminio nardymo, visiškai paprastai susiorganizuoti gali toje pačioje vietoje.

Margaspalvis, kaip iš pasakos, Trinidadas

„Būtinai aplankykite Trinidadą“, „Jis jums patiks“, „Labai fainas miestelis“ – tokius apibūdinimus girdėjome iš daugelio apie šią vietą, tad atvažiuoti buvo tiesiog būtina. Kaip ir visur, atkeliavome su „taxi colectivos“. Įvažiavus juo į akmenimis grįstas ir daug kur duobėtas Trinidado duobes, ne tik pradėjome abejoti ar tikrai pasieksime nakvynės vietą, bet ir apskritai – kur mes čia atvažiavome?! Namai dar labiau apgriuvę, nei Havanos užkampiuose, gatvės pusiau grįstos akmenimis, pusiau duobėmis, o visur aplinkui teka vanduo. Bet situacija visiškai pasikeitė, kai pamatėme miestelio centrą, kuris atrodė kaip iš senovinių pasakų, kur gatvėmis rieda karietos su kaubojais! Trinidade praleidome tris dienas. Vieną dieną skyrėme poilsiui paplūdimyje  („Playa Ancon“), iki kurio nuvažiuoti atviru turistiniu autobusu kainuoja 5 vietinius pinigus asmeniui (už kelionę pirmyn ir atgal), kitą dieną kelionei iki „Parque Natural Topes de Collantes“, o dar vieną – miestelio pažinimui. Trinidadas tikrai vertas dėmesio ir visiškai pritariu toms, iš kitų girdėtoms frazėms. „Playa Ancon“ buvo vienas gražiausių paplūdimių (nors Kuboje man jie visi labai gražūs), o vakarais sėdėti centrinėje aikštėje ant laiptelių ir gurkšnoti Mohito, kainuojančius po 1–2 €, skambant salsai – tiesiog nuostabu. Beje, kelionę iki „Parque Natural Topes de Collantes“ susiorganizuoti vėl padėjo mūsų „casa particulare“ šeimininkas, kuris patarė, kad pigiau ir daug įdomiau yra važiuoti savarankiškai paprasčiausiu taksi, kuris mus nuvežė ir ramiai palaukė kelias valandas, kai tuo tarpu mes neskubėdami nuėjome mišku iki krioklių, išsimaudėme ir besimėgaudami vaizdais grįžome atgal.

Kažkuo Majamį primenantis Cienfuegos

Tiesą sakant, Cienfuegos planavome praleisti, nes iš daugelio girdėjome, kad jam pakanka vienos dienos, o ir daug veiklos čia nėra. Na, bet paskaičiavę kelionės eigoje, kad tą laisvą dieną turime, vis dėlto, nusprendėme miestelį aplankyti. Ir va, kaip tyčia, kai planuoji būti tik vieną dieną, tau pasiseka apsistoti pačiame mieliausiame „casa particulare“, visiškai miestelio centre, su puikia šeimininke itale! Pats miestas nuo kitų vietų išsiskiria tuo, kad yra įkurtas prancūzų, todėl ir architektūra šiek tiek kitokia. Netoli jo taip pat yra paplūdimys, tiesa, jame nesilankėme, bet apie jį pasakojo mūsų šeimininkė. Cienfuegos buvo gana gražus, bet po Trinidado, tikriausiai, įspūdį padaryti buvo sunkiau. Jei kas paklaustų, ar verta ten vykti, negalėčiau pasakyti, kad neverta, bet rekomenduočiau tai daryti prieš Trinidadą.

O prie ko čia Majamis? Cienfuegos yra gana ilgas kelio ruožas palei vandenį („malecon“), kuriuo vakare važinėja ir vaikšto vietiniai bei turistai. Karštis, palmės, tiesus kelias ir vanduo kažkuo Majamį ir priminė.

Varaderas – lyg ir Kuba, bet toks jausmas, kad Turkija

Varaderas buvo mūsų paskutinė stotelė ir vienintelė vieta, kurioje apsistojome ne pas vietinius, o viešbutyje su „viskas įskaičiuota“. Baltojo smėlio paplūdimio ruožas, besitęsiantis virš 20 km, ir daugybė viešbučių su „viskas įskaičiuota“ ant jūros kranto – būtent tai vilioja daugelį turistų į šią vietą. Varaderas yra apie 1,5 val. kelio nuo Havanos, be to, turi ir savo oro uostą, tad galima į jį atskristi ir tiesiogiai. Būtent tą daro nemažai kanadiečių, kuriuos mes čia sutikome. Kai kurie į Varadero atvyksta jau ne pirmą ir net ne antrą kartą, na panašiai, kaip lietuvaičiai į Turkiją. Tai, kad vieta populiari tarp vakariečių, turi įtakos ir pačiam miesteliui, pvz.: čia jau daug daugiau parduotuvių, jose gali įsigyti įvairios vakarietiškos kosmetikos, maisto, gėrimų ar užkandžių (patikėkite, kitose Kubos vietose tai tikrai prabanga!). Varadere yra ir ne viena vakarietiška kavinė su tradiciniais angliškais pusryčiais bei keli klubai, kur gali išgirsti vietinius, perdainuojančius populiariausius visų laikų hitus.

Šioje kelionėje maršrutą susiplanvome taip, kad praleistume „Cayo Coco“ (dar viena populiari lankytina vieta, garsi savo salelėmis ir baltojo smėlio paplūdimiais, bet kurioje praktiškai nėra „casa particulare“, tad tai buvo svarbi priežastis ją praleisti). Norėjosi kokios negyvenamos nedidelės salos, na kad pasijustų tie tikrieji Karibai… Karibams patirti pasirinkome dienos išvyką iš Varadero į „Cayo Blanco“ su apsilankymu pas delfinus, pakeliui. Kaip visada, neapsieita be Mohitų ir Cuba Libre bei kubietiškos muzikos, o dar tie mielieji delfinai ir jaukiai maža „Cayo Blanco“ – Karibų jausmas tikrai buvo!

Labai džiaugiuosi, kad apsilankėme Varadere ir, kad ten nepraleidome visų atostogų, kaip daro kai kurie atvykę į Kubą. Vieta tikrai verta dėmesio, bet ji Kubos pilnai neatspindi. Tad jei jau perskridote Atlantą, apvažiuokite tuos kelis šimtus kilometrų aplink Kubą ir pamatykite tikrąjį šalies veidą!

Mano atradimai ir patarimai:

• Atvykus į Kubą bent vienai nakčiai neapsistoti pas vietinius „casa particulare“, tai tas pats, kas neragauti Mohitų ir Cuba Libre, neklausyti salsos, t. y. nepajusti didelės dalies Kubos;
• Nepaisant labai riboto interneto, keliauti po Kubą tikrai paprasta. Galima rinktis iš kelių transporto priemonių („taxi colectivos“, privatūs taksi, autobusai), į kurias įsigyti bilietus ar susitarti dėl važiavimo visiškai paprasta tiesiog gatvėje ar autobusų stotyje;
• Kubos vietiniai dar nėra labai išlepinti turistų, tad yra labai paslaugūs ir neretai duoda gerų bei naudingų patarimų. Ypač verta apsistoti „casa particulare“, nes vietiniai šeimininkai net tik patars dėl lankytinų vietų, bet ir padės susiorganizuoti pervežimą į kitą miestelį ar oro uostą;
• Kuboje labai pasiteisino keliavimo būdas neprisirišant prie griežto plano. Pakako užsisakyti viešbučius pirmoms ir paskutinėms nakvynėms, o kelionės metu rasti likusias nakvynes tikrai neužtrukdavo ir nebūdavo sudėtinga;
• Tai, kad bent minimaliai mokėjau įspanų kalbą, laaabai pravertė;
• Kuba yra puiki kryptis, jei norisi įvairovės keliaujant, nes ten yra ir kalnų, ir kroklių, ir nuostabių paplūdimių, ir miestų su spalvinga istorija;
• Detalesnę informaciją apie pasiruošimą ir visus praktinius patarimus, rasite atskirame įraše.

Daugiau Viktorijos kelionių istorijų rasite ČIA.