Marakešas – paskutinė stotelė. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Maroką (IX)

Įkelta:

Paskutinė diena Maroke. Išlipę prie pagrindinės Marakešo aikštės, patraukėme ieškoti nakvynės. Su mumis draugiškai pasisveikino vakaro šviesoje skendinčios triukšmingos gatvelės. Skersgatviais keliaujame link pagrindinės gatvės, apšviestos mėlynais, žuvėdrų siluetus primenančiais žibintais...

Nepriėjus jos, radome visai padorų viešbutį, kur už nakvynę iš mūsų paprašė po 70 dirhamų. Beje, viešbutis yra visai netoli pagrindinės alėjos, kuri įsilieja į aikštę, pradžios. Čia buvo viena iš tų stebuklingų vietų, kur karštas vanduo bėgo nesustodamas, administratorius suprato, kad su vietine kultūra mes šiek tiek susipažinę, tad iškart įspėjo, jog labai ilgai nesimaudytume.

Beje, pora su mumis keliavusių merginų pasirinko kambarį be langų, tad vėliau teko jas priimti savo kambaryje, nes belangėje nebuvo kuo kvėpuoti.

Atsigaivinę ir kiek pailsėję, nusprendėme, jog dar daug daug ko nematėme ir būtina išnaudoti paskutinį vakarą. Susiruošėme į Marakešo centrą.

Pirma mūsų neaplankytų objektų sąraše – medina. Tiesa, į vidų nepatenkame, tačiau pasivaikštome ir pabandome pajausti istoriją. Paspoksoję į sustingusį paveldą, ilga plačia alėja žingsniuojame link pagrindinės aikštės.

Kavinukės, parduotuvėlės, šviesos, šurmulys, juokas, pokalbiai – jau kitos akys žvelgia į afrikiečius, maloniai besišypsančius ir kviečiančius prisėsti jų kavinėje.

Plačiai išplėtę akis ir ausis stengiamės nepraleisti nė vienos detalės. Aplankė jausmas, kai žiūri ir stengiesi įsiminti kiekvieną smulkmeną, išlaikyti nuoširdžią nuostabą ir visu savimi pajausti akimirkos žavesį bei ilgai nešiotis tą jausmą su savimi. Su Marakešu sunku atsisveikinti, būtent tai mes dabar ir bandėme padaryti. Kvėpuodami Maroko kultūra, prieiname pagrindinę aikštę.

Didžiulė gyva aikštė pasitinka mus su savo zujančiais motociklininkais, ilgais žmonių apsėstais ir valgiais nuklotais stalais. Padavėjai rodo meniu, kviečia palepinti gomurį jūros gėrybėmis, mėsa ir daugeliu kitų skanių valgių... Keli kompaktiški barai, kurių viduryje įsitaisę vyrai su puodais verda sraiges, pilsto arbatą ir dar nežinia ką. Prie vieno tokio nusprendžiame apsistoti ir mes. 5 dirhamai ir dubenėlis šliaužuolių mūsų. Pradėjus gilintis ir apžiūrinėti, kur kyšo koks sraigės ragelis, pasidarė kiek nemalonu. Beje, viena mūsų draugė nufotografuoja gatvėje triukus rodančius spalvingais kostiumais vilkinčius vaikinus, o šie pamato ir pareikalauja pinigų. Nuotrauka demonstratyviai ištrinama.

Po tokios užkandos norėjosi nukreipti mintis kur nors kitur. Patraukėme į turgų. Mums rangantis žemyn nuo baro kėdžių, pribėgo veidą prisidengusi moteris ir pasiūlė vienai mūsų merginai užpaišyti tradicinį piešinuką su chna. Prasidėjo derybos, buvo sutarta dėl nedidelio piešinuko už 15 dirhamų, tačiau ana gudruolė ėmė ir akimirksniu užpaišė didžiulį piešinį, už kurį pareikalavo 25 dirhamų. Pabandome su ja pasikalbėti, tačiau pastaroji labai įniršta ir ima piktai kažką bumbėti bei žvalgytis aplink. Mergina susinervina, bet sumoka už piešinį.

Nuotaikai pakelti nusiperkame vaisių. Beje, pardavėjai bando sukčiauti ir prašyti už bananus virš 10 dirhamų. Kai pasakėme, jog mes Maroke jau 8 dienos, nusišypso ir padaro nuolaidą.

Patraukiame į turgų. Pastarasis Maroke labai spalvingas. Čia rasite visko: rūbų, šaliu, diržų, batų, papuošalų, prieskonių, muilų, puodų, kepurių, saldumynų, lėkščių, guminių gyvačių, arbatinių, stiklinių ir įvairiausių smulkmenų. Beje, pardavėjai čia sukalbami ir nelabai įkyrūs, bet prekę už kampo gali nusipirkti brangiau, tad teks pasivaikščioti, kol rasite savo kainą.

Kerintis, tūkstantį kartų kerintis Marokas. Kvapą gniaužia vaikštant siauromis, plačiomis, purvinomis ir bjauriu vandeniu plautomis gatvelėmis, girdint vietinių čiauškesį. Nežinau, iki kokių vėlumų verda gyvenimas Marakešo turguje, bet jau trauksime link savo viešbučio. Vakaras šiltas.

Nusiperkame šviežiai spaustų apelsinų sulčių litrą už 22 dirhamus. Tikiuosi, kad ne paskutinį kartą stebiu, kaip iš už apelsinų kalno pardavėjas spaudžia didelius, sultingus apelsinus tiesiai į plastikinį butelį.

Beeidami į viešbutį, nesusilaikome ir prisėdame suvalgyti kažkokio keisto patiekalo ir išgerti berberiško viskio – mėtų arbatos. Įsitaisome lauke, kad galėtume stebėti Marakešo gatves. Ilgesingas, ramus ir jaudulio bei nuoširdžios nuostabos pilnas arbatos gėrimas. Mmmm, štai kokio tu skonio, mano Afrika, iš kurios man taip smagiai mojo liūtukas Bonifacijus...

Pabaigai.

Per 9 dienų kelionę Lietuva – Vokietija – Marokas (Marakešas, Azilal prie Ouzoud krioklio, Agadyras, Sidi Ifni, Lagzira, Mirleft, Tiznit) ir Marokas – Vokietija – Lietuva (be bilietų) išleidome po 600 – 700 Lt žmogui.

Į kainą įeina 8 nakvynės, maistas (pirktas parduotuvėse, turguose ir valgyta restorane bei kelis kartus Sidi Ifni bare), lauktuvės (dvi kepurės, kremas, batai, prieskoniai, muilas).

Patarimai trumpai:

Vizos į Maroką nereikia.

Pasidomėkite laiko juostomis. Marokas yra kitoje laiko juostoje negu Lietuva.

Maroko valiutos išsikeisite tik atvykę į šalį (bent mano žiniomis), tad vežkitės eurų. Valiutą keiskitės atsakingai, geriausia oro uoste ar banke.

Pasirūpinkite grynaisiais pinigais, nes kortele atsiskaitysite tikrai ne visur.

Iš Maroko negalima išsivežti daugiau pinigų, negu nustatyta valiutos suma (berods 1000 dirhamų).

Apsistodami viešbutyje apžiūrėkite savo apartamentus prieš mokėdami ir būtinai paklauskite dėl karšto vandens.

Žiūrėkite, kur einate. Didmiesčiuose tikrai yra turistinės, neturistinės ir nelabai saugios zonos, kur geriau neiti. Aišku, vargu ar keliausite apžiūrinėti miegamųjų rajonų, tiesiog būkite atsargūs. Pvz., kai tolokai nuklydome Agadyre, paklausėme kelio ir viešbučio administratorius maloniai pasiūlė sugrįžti arčiau centro.

Jei nepernešate karščio ir nenorite susitikti gyvos gyvatės, vykite į Maroką per mūsų kalendorinę žiemą.

Keliaukite keturiese arba šešiese (ir t.t.), tada jums pigiau kainuos tarpmiestiniai taksi. Pasitaikė mūsų kelyje ir kelios keliaujančios porelės.

Merginos, išvenkite trumpų sijonų (net, jei dėvite juodas pėdkelnes) susilauksite kiek nemalonaus ir nereikalingo dėmesio iš aplinkinių.

Užsisakydami maisto, jei norite gauti didesnę porciją, prašykite, kad jūsų patiekalą įdėtų atskirai. Užsisakant visiem kartu vienodą patiekalą, jį greičiausiai sudės į vieną tadžiką ir jo bus mažiau.

Paragaukite jūros gėrybių ir berberiško viskio – tradicinės mėtų arbatos.

Nepamirškite, kad Maroke ne vien vandenynas, bet ir kalnai, dykuma.

Apie vietinių bendravimo manierą. Dauguma visus vadina draugais ir kalbėdami liečia pašnekovo petį ar ranką, tačiau pirmiems gal neverta labai lįsti į kito privačią erdvę. Man nutiko taip - įsijautę, pirmi pavadinome žmogų draugu, jis kiek pyktelėjęs pareiškė, jog joks jis man ne draugas.

Nebijokite pakeliauti šalies viduje. Marokiečiai turistus myli ir elgiasi su jais draugiškai. Aišku, visko ir čia būna, tad pernelyg neatsipalaiduokite.

Ilgoms kelionėms naudokitės tik CTM įmonės autobusais.

Derėkitės, nes permokėsite akimirksniu.

Kyla šiokių tokių problemėlių norintiems išgerti, na gal gerai neieškojome, o šiaip alkoholio ant kiekvieno kampo nerasite.

Nepamirškite kremo nuo saulės, nes net sausio mėnesį ji labai kibi.

Lauktuvės iš Maroko: prieskoniai, sidabro dirbiniai (būkite atidūs dėl jų kokybės), muilai ir kremai su arganu, alyvuogių aliejumi, įvairių raštų kepurės, kainuojančios apie 20-50 dirhamų.

P.S. turėkite planą arba jo neturėkite, bet kuriuo atveju, Marokas jums patiks. Čia yra ir prabangių išlaižytų apartamentų, tad visi gali rasti tai, ko ieško. Beje, pažiūrėję filmą Hideous Kinky (nors jis apie, berods, aštuntąjį dešimtmetį) galėsite susidaryti tikrai neblogą nuomonę apie Maroko viešbučius, šiek tiek apie gamtą ir vietinių manieras.