Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Pirmoji vietinė kelionė
Dar tik pratinamės prie Maroko, tad pirmoji naktis viešbutyje nustebino savo šalčiu ir triukšmu lauke, kuris niekaip neleido gerai išsimiegoti. Laimei, visa tai puikiai atpirko ankstyvi, bet labai gardūs pusryčiai viešbutyje. Nors įprastai jais mėgautis galima nuo septintos valandos ryto, jau iš vakaro sutarėme, kad mums padarys išimtį ir galėsime pasistiprinti kiek anksčiau (traukinys į Kasablanką iš Feso išjuda aštuntą ryte, tad reikėjo skubėti).
Nors anksti ryte didelio apetito lyg ir nėra, vietiniai marokietiški blynai, ką tik iškepta kiaušinienė, gardi kava ir vietinė duona su įvairiais džemais apetitą iš karto sužadina. Tiesa, kaip paaiškėjo tolimesnės kelionės metu, tai buvo veikiausiai patys skaniausi pusryčiai per visas 16 dienų.
Užvalgę ieškome petit taksi, kurių aikštelė yra visai netoli. Kadangi ankstus rytas, klientų praktiškai nėra, iš karto lengvai susitariame dėl skaitiklio, kurį taksistas sutinka įjungti. Net nustembame, jog viskas taip paprasta. Kiek sunkiau sekėsi išaiškinti mūsų kelionės tikslą, nes tokio žodžių junginio kaip „train station“ taksistas niekuomet nebuvo girdėjęs. Gerai, jog draugas staiga prisiminė konkretų stoties pavadinimą.
Kelionė iki traukinių stoties itin senu Fiat‘u be šoninių veidrodėlių trunka apie 15 minučių, o skaitliukas rodo 15 dirhamų, kas yra netgi mažiau nei penki litai. Džiaugiamės, jog niekas neapgavo (kokie mes protingi J ), įsiamžinam keliose nuotraukose prie traukinių stoties ir žengiame į vidų ieškoti bilietų.
Feso traukinių stotis moderni, graži ir labai erdvi. Žmonių – vos vienas kitas, lengvai randame kasas ir už minutės laikome bilietus savo rankose. Vieno bilieto kaina – 110 dirhamų. Atstumas maždaug 300 km., o jį įveikti traukinys turėtų per maždaug keturias valandas.
Vietos traukinyje nėra sužymėtos, sėdi, kur nori. High-season metu patartina bilietus įsigyti anksčiau ir pirmos klasės, nes žmonių masės būna gerokai didesnės. Žiemos metu su problemomis nesusiduriame, antroje klasėje – pilna laisvų vietų, o pats traukinys pakankamai naujas ir komfortabilus.
Kelelis tolimas, tad ant staliuko išsitraukiame kortas ir pliekiame „durnių“. Su lyg kiekviena stotele žmonių daugėja, nemažai akių krypsta į mus, tačiau jaučiamės gana gerai. Vaizdelis pro langą graudokas – skurdas, šiukšlės, skurdas, šiukšlės – ir taip viskas kartojasi ratu. Žalumos jokios, vien tik akmenys, smėlis ir moliniai nameliai (tiesa, ant kiekvieno turi būti bent keletas satelito lėkščių). Kasą pasiekėme kokiu pusvalandžiu vėliau, tačiau net traukiniai ir tie šioje šalyje nepasižymi dideliu punktualumu (išskyrus pradinę stotelę).
Kasa ir didysis futbolas
Šį miestą Maroke retas vadina Kasablanka, visiems patinka trumpinys Kasa ir netgi traukinių stotis, į kurią atvykome, oficialiai vadinasi Casa Voyageaurs. Vos išėjus užpuola taksistai, kurie siūlo savo paslaugas. Žinome, jog užsiplėš per daug, tad tiesiog praeiname pro visą jų armiją. Mūsų e-gide rough guide vieta, kurioje įsikūrę visi biudžetiniai Kasos viešbučiai, vadinasi maarche central.
Nuėję kiek tolėliau nuo stoties kurį laiką nematome nei vieno taksi. Einame, kur akys veda, kol galop vienas taksistas atsiranda visai netoliese. Susistabdome, bandome tartis dėl to, kad būtų įjungtas skaitliukas, tačiau bergždžiai. Kadangi laikas spaudžia, nusiderame kainą iki 20 dirhamų ir už dešimties minučių mes jau vietoje.
Viešbučių paieška neužtrunka – vienas šalia kito čia įsikūrę krūva pigiausių Kasos viešbučių (teisingiau būtų vadinti nakvynės namais). Einame į pirmą pasitaikiusį, paklausiame kainos, pasiėmę raktą apžiūrime kambarį. Atrodo gana tvarkingas, tik dušas ir wc bendri, bet mums tinka. Kaina 200 dirhamų trims, kadangi reikės tik pernakvoti, galvos nesukame ir keliaujame įsikurti.
Priminsiu, kad į Kasą atkeliavome tik dėl vienos priežasties – futbolo. Pažiūrime į laikrodį, iki Kasos derbio pradžios kiek daugiau nei pusantros valandos, startas – 15 val. Laikas ieškoti taksi. Deja, čia prasideda nuotykiai. Pirmi sutikti taksistai pabandžius tartis dėl skaitliuko tik juokiasi ir prašo 50 dirhamų, kitų sąlygos – tokios pačios. Kad ir kaip bebūtų keista, nėra linkę derėtis visiškai.
Einame toliau, truputėlį ima nervas, tačiau stipriai permokėti nesinori, esame principingi. Susistabdome pravažiuojantį taksti, šis netgi sutinka įjungti ir įjungia skaitliuką, bet belipant į vidų pasakius, koks mūsų kelionės tikslas, taksistas tik užtrenkia prieš nosį duris ir nudumia į priekį.
Taip beieškodami taksi jau nuėjome kokį kilometrą, norisi greičiau nukeliauti į vietą, juolab, juk neturime net bilietų ir šiaip nesame tikri ar pavyks juos gauti. Prie pat medinos nusišypso sėkmė, angliškai truputėlį kalbantis taksistas leidžiasi į kalbas, nusiderame iki 40 dirhamų (ir trys sutaupyti litai pinigas J) ir plačiomis Kasos gatvėmis keliaujame į stadioną. Žinome, jog permokame, bet pasirinkimo nėra.
Iki stadiono važiuojame kokias 15-20 minučių, jis įsikūręs mieste. Bevažiuojant bandome kalbėti su vairuotoju, bet viskas apsiriboja žodžiais „very good, Morocco, very nice“ ir tiek. Keista, bet ir su tokiais ribotais resursais išsišnekame tiek, jog vairuotojas pradeda suprasti, kad neturime bilietų. Čia prasideda įdomiausia dalis. Netoli stadiono pradedame stoti tiesiog viduryje sankryžų, vairuotojas pypsina ir kviečiasi praeivius su futbolo šalikais prie savęs, kažką įnirtingai kalba, rėkia, diskutuoja ir visiškai nesvarbu, jog veiksmas vyksta viduryje gatvės.
Taksistas nori padėti ir vis dar esu tikras, jog tada padėjo iš geros širdies, o ne norėdamas iš mūsų nuplėšti pinigą. Pradžioje mėgino aiškintis, kur būtų įmanoma įsigyti bilietus ir kokios kainos. Matome, jog piktas, bet kaip netrukus paaiškėjo, piktas buvo dėl kainų. Vienas bilietas prie stadiono iš perpardavinėtojų kainavo 100 dirhamų (jo supratimu – labai daug). Kai paaiškinome, jog tiek galime mokėti, įtampa atslūgo ir stoviniuoti pradėjome rečiau. Padėjo surasti žmogų, kurį liepė sekti ir prie įėjimo jam paduoti pinigus.
Aišku, viduje jautėme įtampą, žmonių – milijonas, vyrukas, kurį sekėme, atrodė kaip koks lietuviškas benamis ir kažkaip turėjau nuojautą, jog liksim be normalaus bilieto ir pinigų. Laimei, klydau – padavus 300 dirhamų gavome tris suglamžytus bilietus, tačiau į vidų patekome. Beje, taksistas vos neišvažiavo be savo 40 dirhamų, taip buvo užsivedęs pagelbėti. Dar sėdint jo automobilyje išsiaiškinome – jis palaiko „Wydad“. Nenuostabu, būtent tarp šios ekipos fanų stadione ir patekome.
Kasos stadionas – labai senas. Ant kiekvienos kėdės kosminis dydis purvo, tad teko ieškotis kartonų, kuriuos pasidėtume po savimi. Dailiosios lyties atstovių stadione buvo vos keli procentai, bet jautemės gerokai saugiau, nei įsivaizdavome prieš tai. Atsisėdome pačiame viršuje, netoli teisėsaugos pareigūnų. Kaip paaiškėjo vėliau, protingai padarėme, bent jau po rungtynių neskraidė buteliai virš galvų.
Apie pačias rungtynes nekalbėsiu, atmosfera buvo įspūdinga, o „Rajai“ išlyginus rezultatą paskutinę minutę „Wydad“ fanai išeidinėjančius savo mylimos ekipos žaidėjus apmėtė visu „š“, kuris tik pasitaikė po ranka. Pasibaigus mačui dar pusvalandį likome stadione, kad prasisklaidytų masės ir neįsiveltume į kokius nors neramumus. Per tą laiką prisižiūrėjome pakankamai vaizdelių – dvikovai pasibaigus į stadioną užplūdo daug vaikų, kurie tarp šiukšlių ieškojo maisto likučių ar kokių nors naudingų dalykų. Vaizdeliai, kurie privertė susimąstyti.
Į viešbutį grįžome vėlokai, kadangi ilgai teko ieškoti taksi už padorią kainą. Naktimis Maroke tarifas – dvigubas, o po futbolo rasti taksi už protingą kainą – misija neįmanoma. Po valandą trukusių paieškų parsigavome į viešbutį už 40 dirhamų.
Hassan II Mosque
Kasa – verslo didmiestis, kuriame turistinių objektų nelabai yra. Niekas šio miesto įtraukti į kelionės programą praktiškai nesiūlo, nesiūlome ir mes. Dėl futbolo užsukti buvo verta, bet daugiau ten nėra į ką žiūrėti. Jei darote kažkokias sąsajas tarp šio miesto ir įžymaus filmo – nei viena filmo scena nebuvo filmuota Kasablankoje.
Vakare po futbolo pavakarieniavome netoli viešbučio įsikūrusiame žuvies restorane, kur niekas neišdūrė ir kainos buvo gana protingos. Vėliau užsukome į shisha bar‘ą, kuriame labai sunkiai sekėsi susikalbėti su padavėja ir nematėme nei vieno turisto, tačiau smagiai pavakarojome, nors iš pradžių mano kompanjonai labai nenorėjo ten eiti (kaljanas – 70 dirhamų).
Kitą rytą aplankėme už kelių kilometrų nuo viešbučio esančią Hassan II Mosque, kurią vadinome haskanu-moskanu (taip paprasčiau). Tai vieta, kurią tikrai rekomenduoju pamatyti. Ant vandenyno kranto įsikūrusi mečetė atrodė tikrai įspūdingai. Tai buvo mūsų paskutinės valandos Kasoje. Vėliau kariavome su taksistais, kurie ir vėl kategoriškai atsisakė įjungti skaitliuką, tad nuo mečetės beveik iki pat traukinių stoties casa-port nuėjome kojomis.
Dabar prisimenant darosi „abydna“, bet dėl netikslaus žemėlapio būdami kilometrą nuo traukinių stoties manėme, jog stotis dar gerokai toliau, tad pradėjome stabdyti taksus. Galutinis rezultatas – už vieną kilometrą sumokėjome 20 dirhamų. Turbūt tai buvo didžiausias mūsų finansinis pralaimėjimas kelionėje, ką padarysi, „shit happens“.
El Jadida
Raidžių junginys El Jadida mūsų kelionės plane atsirado spontaniškai. Mūsų pagrindinis tikslas buvo Essaouira ir Agadyras (iš paplūdimio miestų), tačiau nenorėjome ten važiuoti paprastesniu keliu per Marakešą, tad pasirinkome keliauti palei pakrantę, kas trunka ilgiau, važiuojant pykina (tiesiogine to žodžio prasme) irgi daugiau, bet pamatai gerokai didesnį kiekį kvapą gniaužiančių, gražesnių vaizdų. Kelionė iš Kasos traukiniu į El Jadidą truko 1:50 val., o bilieto kaina žmogui antroje klasėje tebuvo 35 dirhamai. Esmė ta, jog Maroke niekam neįdomi kelionės trukmė, realiai moki už nuvažiuotus kilometrus.
Traukinys šį kartą teko geras dviaukštis, o žmonių kiekis nebuvo didelis. Vėl žaidėme „durnių“, tik šį kartą iš vakarienės. Sugebėjau išplėšti lygiąsias su lyg paskutiniais kilometrais, dėl ko visą likusią dienos dalį labai erzinau savo bičiulį Vaidą.
Pagaliau atvykus į El Jadidą, nedidelį kurortinį miestelį, gerokai nustebome. Skaitėme, jog traukinių stotis yra viduryje „niekur“, bet kai realiai išlipi visiškoje dykynėje, pasidaro keista. Žmonių ten išlipo daug, tuo tarpu taksi automobilių buvo sąlyginai nedaug. Nusprendėme nelaukti ir žygiuoti pėstute, su mintimi, kad taksą pasigausime kiek vėliau. Pripažįstu, šis planas neišdegė.
Kelionė taksi iki El Jadidos centro su taksu trunka geras dešimt minučių. Manėme, jog kojomis centrą pasieksime per pusvalandį, bet – nė velnio. Realiai ėjome gerokai ilgiau nei valandą. Vis atrodydavo, kad miesto centras – čia pat (būtent todėl į taksi nebežiūrėjome), bet tai tebūdavo savotiški priemesčiai. Gerokai užsiknisome ir pavargome, kol nusigavome į centrinę miesto gatvę, bet užtat viduje jautemės didvyriais (bent jau aš). Turbūt taip jautėsi ir mūsų dama, nors išoriškai to neparodė.
Dar valandą truko viešbučio paieškos. Aplankėme kokius penkis viešbučius, iš kurių keletas buvo tokios skylės, kad mano proseneliai kaime turbūt gerokai geriau gyvendavo prieš šimtą metų. Galop pravertė rough guide, dabar neprisimenu viešbučio pavadinimo, tačiau trivietį kambarį su vėlgi bendru dušu ir wc gavome už juokingą kainą 150 dirhamų. Aišku, komforto ten nebuvo, tačiau pravėrus voratinkliais aplipusį langą matėsi vandenynas!
Centrinėje El Jadidos gatvėje žmonių buvo kaip silkių statinėje ir nepameluosiu, per visą vakarą šiame mieste nepametėme nei vieno turisto. Visus daiktus saugojome kaip savo akis ir nepraradome budrumo. Kadangi nueiti kokie dešimt kilometrų su kuprinėmis ant nugarų gerokai jautėsi, vakarą praleidome ramiai – paragavome tikro tradicinio marokietiško maisto pavadinimu pica (40 dirhamų), pasivaikščiojome nuostabaus grožio pakrante, išgėrėme berberų viskio-mėtų arbatos, stebėdami, kaip vaikai ant smėlio žaidžia futbolą, ir sutemus aplankėme mediną.
Jeigu atvirai, nemanau, jog tai miestas, kurį verta įtraukti į savo kelionės programą. Nemažai chaoso, nedidelis pigių viešbučių-svečių namų pasirinkimas (vilų – gerokai daugiau, statybos visur vyksta, bet juk mes ne buržujai ir skaičiuojame kapeikas) ir be paplūdimio bei labai dailios portugališkos medinos, tiesą sakant, ten nėra ką veikti.
Adios amigos El Jadida
Atsikeliame skaudančiais šonais, nes lovos – ne iš patogiausių. Antrą dieną iš eilės nėra kur normaliai nusiprausti, nes bendri marokietiški dušai mūsų nežavi. Išsiverčiame su kambaryje esančia kriaukle, juk mes – paprasti lietuviai (beje, jei atvykus į kokį pigų viešbutį ir pasukus kraną vanduo nebėgs, nemanykite, jog jis neveikia. Sukite į vieną pusę kraną kad ir minutę, kol galop stebuklingasis skystis pasirodys. Mums taip buvo.
Dienos planas paprastas, mauti iš El Jadidos ir keliauti į kraštą, kurį vietiniai dažnai vadina gražiausiu kampeliu šalyje – kalbu apie Essaouira (reikia tarti tiesiog Esuera). Tik viena bėda – tai truks laaabai ilgai. Dar iš vakaro išsiaiškinome, jog iš El Jadidos į Essaouira per dieną važiuoja trys CTM autobusai. Kelionės kaina – 90 dirhamų žmogui, trukmė – 5:30 val. El Jadidoje tėra viena normali autobusų stotis, tad susigaudyti nesunku, būtent iš ten važiuoja ir CTM autobusai. Stotis yra pagrindinėje gatvėje, rasti lengva.
Prieš keliaudami įsigyti bilietus užsukame papusryčiauti į vietinę kavinukę. Pusryčių kainos visame Maroke labai panašios – nuo 20 iki 35 dirhamų (nekalbu apie labai prabangias vietas). Už 20 dirhamų dažniausiai gausite kavos arba arbatos (pasirinktinai), šviežiai spaustų apelsinų sulčių, vietinės duonos ir džemo. Brangesniame variante dažniausiai papildomai atsiranda omletas, kartais prideda ir kokį kruasaną ar pan. Kaip kur.
Mūsų autobusas iš stoties pajuda 12.30 val., tad stotyje buvome jau prieš valandą. Iš pradžių iš karto ėjome prie autobusų platformų, tačiau tai buvo klaida – ten mus momentaliai apspito daug labai nekokios išvaizdos vietinių dušmanų, siūlančių visur nuvežti ir t.t. Pasijautėme žiauriai nemaloniai, kaip žali viščiukai, naujos aukos atėjusios į liūto gardą.
Niekam nežiūrėjome į akis, niekam nepratarėme nei žodžio ir tiesiog grįžome į centrinę gatvę. Netrukus pamatėme ir įėjimą į laukimo salę (jei tą skylę taip galima pavadinti), kvapas ten nekoks, visur pilna tų pačių dušmanų, kurie iš karto pradeda rėkti įvairių miestų pavadinimus. Nekreipiame į tuos klounus dėmesio ir akimis ieškome CTM kasų – nesunkiai randame. Bilietų dar yra, širdyje tampa lengviau. Laiko dar turime, tad pereiname per gatvę, užsukame į priešais stotį esančią kavinę. Jaukumo ten irgi lygiai nulis, bet tikrai maloniau, nei būti stotyje. Užsisakome metų arbatos ir naršome savo elektroniniuose prietaisuose (kad ir kokia skylė bebūtų, didžiojoje dalyje Maroko kavinių visada yra belaidis internetas).
Likus penkiolikai minučių iki autobuso keliaujame į stotį. Autobusų stotys Maroke turbūt yra pačios šlykščiausios vietos, tačiau pasirinkimo nėra. Pristoja išmaldos prašantys keistuoliai, bet niekam nieko neduodame. Autobusas vėluoja, tačiau atvažiuoja. Pirmas įspūdis – puikus, autobusas naujas, komfortabilus. Deja, nors buvome skaitę, kad CTM ir Supratours firmų autobusais daugiausiai keliauja turistai, tai – nesąmonė. Turistų ten būna, bet absoliuti dauguma – vietinių. Pasiseka, jog gauname vietas pačiame gale šalia vienas kito. Nors nusipirkome du bagažus (5 dirhamai vienas), viską pasiemame į saloną, juk turime tik savo kuprines, o galų gale, kai daiktai šalia, jautiesi ramiau.
Essaouira
Kelionė iki Essaouiros prailgo – truko net šešias valandas, o įdomesnius vaizdus pro langus matėme tik iki Safi, kai autobusas važiavo netoli pakrantes. Vėliau kelias buvo nykus, o pagrindinis vaizdas – šiukšlės, šiukšlės ir dar kartą šiukšlės.
Turbūt nereikia net sakyti, kad džiaugsmo buvo pilnos kelnės, kai pagaliau išlipome ant šventosios Essaouiros žemės. Netoli šio miesto prieš mus sedėjusių vietinių vaikas sugebėjo apsivemti, tad kelionės labai smagia tikrai nepavadinčiau. Beje, CTM stotis Essaouiroje yra tikrai nepatogioje vietoje, o apie stotį byloja tik nedidelis ženklas. Patarčiau ten važiuoti su petit taksi, patiems surasti gali būti nelengva, o ir gabaliukas nuo centro.
Skirtinai nei El Jadidoj, šį kartą nusprendėm pėsčiomis neblūdyti ir iš karto įsėdome į taksi, kuris pažadėjo mus į centrą, prie miesto medinos, nuvežti už visiškai normalią 15 dirhamų kainą. Dešimt minučių ir mes prie medinos įėjimo. Deja, čia visos įdomybės ir prasidėjo...
Prisipažinsiu, visiškai nesuvokiu kodėl ir kaip, bet mes pagalvojome, jog mums į mediną nereikia ir pagrindinis veiksmas vyksta už medinos ribų. Tai buvo mūsų didžioji klaida. Mes nesuvokėme, ką darome ir sugebėjome maždaug dvi valandas blūdyti bala žino kur, už medinos ribų, kol galop atsidūrėme praktiškai toje pačioje vietoje, kur mus paleido taksi. Tik tada atėjo nušvitimas ir suvokėme, jog Essaouiros visas gyvenimo centras ir yra medina. Mums tiesiog reikėjo žengti pro vartus...
Po tokio „fail‘o“ eilinį kartą nebuvo nei jėgų, nei geros nuotaikos, bet dėtis neturėjome kur – reikėjo susirasti viešbutį. Iš pradžių bandėme jų ieškoti pagal mano šešių metų senumo rough guide, bet vėliau pradėjome tiesiog užsukti į kiekvieną vizualiai normalesnį viešbutį ir klausti ar yra laisvų vietų bei kainos.
Laimė nusišypsojo iš kokio šešto karto ir už tai labai dėkingas jaučiausi bičiuliui Vaidui. Pamatės menką iškabą į kažkokį užkampį jis įtikino mus nueiti ir pasižiūrėti, kas ten gero, ir – bingo! Idealioje vietoje, siauroje, tamsioje ir sąlyginai tylioje gatvelėje radome gana jaukią riadą su malonia skarota registratore už 500 dirhamų trims dviem naktim. Jei būtume likę vienai nakčiai, kaina būtų buvusi truputį didesnė.
Viskas su ta riada būtų buvę labai gerai, jei ne vandens problemos, su kuriomis Maroke nesusidurti tiesiog neįmanoma. Protu nesuvokiama, tačiau dušo rankenelės (tie suktukai šaltam ir karštam vandeniui) buvo kažkokios auksinės geležinės ir leidžiant karštą vandenį jos taip įkaisdavo, jog galėjai visą ranką sudeginti. Maža to, nebuvo įmanoma nureguliuoti normalesnės vandens srovės – vanduo būdavo arba šaltas kaip ledas, arba karštas kaip naujosios pupytės.
Vėliau išmokome, jog sukant rankenėles po milimetrą įmanoma vandenį sunormalizuoti, tačiau normalus jis būna tik kokias dvidešimt sekundžių, paskui vėl – ledinis arba žiauriai karštas. Per tas kelias sekundes turi sugebėti nusiprausti. Žodžiu, pavadinkime tai interaktyviu Maroko vandens žaidimu. Tokie bajeriai pasitaikė per kelionę ne vienoje vietoje.
Kalbant apie patį miestą, jis tikrai labai jaukus ir kažkuo traukiantis. Medina nėra klaidi ir didžioji dalis veiksmo vyksta būtent joje. Nuo medinos iki paplūdimio – penkios minutės kelio. Papludimys – tiesiog fantastiškas. Buvo, kas maudėsi, tačiau mes nusprendėme tai palikti Agadyrui.
Visuose miesto reklaminiuose klipukuose figūruoja mėlynos, romantiškos valtelės. Realiai, kai ten atsiduri, romantikos mažai – kadangi šalia žuvies turgus, virš galvų – tūkstančiai žuvėdrų, besitaikančių šauti tiesiai į makaulę. Kvapas, savaime suprantama, irgi ne iš maloniausių. Nors daug kas rekomenduoja Essaouiroje prie uosto išsirinkti žuvį, kurią prie tavo akių iškepa ir vėliau ja mėgautis, aš to nerekomenduočiau. Aprašymuose irgi romantikos gerokai daugiau – realiai tai nemalonus turgus, kuriame jaukumo tikrai nerasi, tik įtemptas derybas dėl kainos ir ne itin jaukią aplinką. Aišku, kiekvienam savaip.
Mes netoli viešbučio pirmą vakarą atradome kavinę, kur jų tradicinė sriuba harira (pupų sriuba, kartais būna su makaronais), ant žarijų keptos sardines ir marokietiška duona, trumpai tariant – kompleksiniai pietūs (nors buvo vakaras) asmeniui tekainavo 40 dirhamų.
Essaouira yra miestas, kuris tiesiog užburia. Čia rasite nemažai jaukių kavinukių siaurose gatvelėse, mėgstantiems vandenį paplūdimys – idealiai tiks, o kainos, kaip ir beveik visame Maroke, tikrai nesikandžioja. „Shoppingo“ mėgėjai irgi nenusivils, nors jie nenusivils visame Maroke – juk tai, vienas didelis turgus.
Kitoje kelionės aprašymo dalyje kviečiu skaityti apie miestą, kuriame tikrojo Maroko paprasčiausiai nėra. Kalbu apie Agadyrą. Taip pat pasidalinsiu, kaip sekėsi Ourzazatėje, Merzougoje ir Marakeše. Kadangi tai bus paskutinė kelionės įspūdžiu dalis, suruošiu praktinę informaciją apie kainas, transportą ir viešbučius, kuriuose gyvenome su jų pavadinimais bei kainomis.
Paulius Jakelis, Futbolo.TV komentatorius/redaktorius
