Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Nakvojome hostelyje: 4 lovos, vienas kambariukas, šiltas dušas kokiems 25 žmonėms, kaip ir vienas tualetas. Bet vėl – gera kaina.
Prasidėjus dienai šiek tiek išdavėm savo planą lankytis gamtoje ir pasidavėm Juzės idėjai aplankyti jų „holiwood‘ą“. Gaila buvo 50 dirhamų, tiesą pasakius, o dar labiau gaila laiko, nes reikėjo važiuoti ir pamatyti kažką išties kerinčio, o mes čia, žiūrim į kartonines dekoracijas...
O diena buvo pasakiška. Užsukom į vieną nenumatytą mūsų maršrute vietą atsipūsti. Upelis, kalnas ir oazės, kalnai kažkur horizonte, vaizdas panašus beveik iš bet kurios Maroko vietos.
Na o toliau Aukštieji Atlaso kalnai. Gal dėl to, kad didesnių nematęs – užgniaužė kvapą. Serpantinai ir nesibaigiantis kelias, kalnai iš visų pusių. Pačiam vairuoti net nesinorėtų, dar kartą pasidžiaugiam, kad nereikia šito daryti ir galim visą dėmesį skirti dairymuisi. Miegoti neįmanoma kai tokie vaizdai už lango. Visos kelionė metu miegu tikrai nesilepinom.
Atvykom iki Cascades D‘Ozoud (110 metrų aukščio krioklys). Pavakarojom prie židinio, į kurį malkos ruošiamos iš viso medžio čia pat „kavinėje“. Rytas išaušo šniokščiant kriokliui. Vaizdas išties užburiantis. Kalnų apsuptyje kylantys garai, sklindanti vandens daina, visas krioklys atrodė tiesiog nuostabaiai. Tai vienas įspūdingiausių vaizdų, išlikusių atmintyje po kelionės. Beje, ir aplink yra į ką pažiūrėti.
Pusryčiai. 7 kartą blynus valgom, bus šiandien ir 7 kartas šiš kebabui ir tadžinui, bet skanu, kad ir 17 kartą būtų... O mėtų arbatos nebeskaičiuojam, geriam kaip ir vietiniai - visur ir visada. Berberų viskis tiko ir mum.
Kelionė tęsiasi, šiandienos tikslas – Essaouira. Pasigrožėje ypatumais keliuose, pasiekėm „Palangėlę“. Gražu, bet didelio įspūdžio nepaliko. Išpuikome nuo nuostabių vaizdų, tačiau teko atsiprašyti šito miestuko, nes kuo ilgiau buvom Essaouiroje, tuo labiau jis mum patiko, savo ramybe, jūros gėrybėmis, vandenynu, saule ir marokiečių naktiniu klubu, kuriame mūsų mergaites reikėjo saugoti dar labiau, nors ir taip saugojom visos kelionės metu.
Nakvynė - neeilinė. Išsinuomojom butą, 3 kambariai, šaltas dušas ir vienas tarakonas, viskas įskaičiuota vadinasi, vos 500 dirhamų. Taigi, buto šeiminikui, kuris atrodė it rastamanų tėtis, teko pasiimti daiktus ir užleisti savo namus mums. Beje, kuo arčiau prie vandens, tuo viešbučių kainos didėjo.
Gatvėse girdėjome daug pasiūlymų nusipirkti parūkyti šio bei to stipresnio, ir ieškoti tikrai nereikėjo, tylesnių ir garsesnių šūkčiojimų girdėjosi „ant kiekvieno kampo“. Beje, panaši situacija visame Maroke.
Nesinorėjo palikti tos „Palangėlės“, bet tą „noriu čia likti“ jausmą išgyvenom ne vieną kartą. Savo tikslo dar nepsiekėm, tad pusdienį pabuvę pliaže, pajodinėję arkliukais ir asilais, atsigėrėm mėtų arbatos, tostą pasakėm ir link Marakešo...
Planavome aplankyti Sidi Ifni miestelį, bet pritrūkom laiko, o mūsų gidai kantrybės, tad patraukėm link paskutinės savo nakvynės vietos. Pakeliui stebėjomės garsiosiomis argano ožkomis, įsilipusiomis į medį, į kokį 3 metrų aukštį.
Pavakare pasiekėm Marakešą. Čia planavome pasilikti paskutines 2 naktis, tačiau likome 3. Kadangi nei vienos nakvynės visos kelionės metu nebuvome užsisakę, teko vėl važinėti iš vieno miesto galo į kitą, kol „achuja“ surado mums jaukų trijų kambarių butą, su kondicionieriais, kuriais nemokėjome naudotis, ir bendra terasa, padeginti bamboms.
Bet iki įspūdžių iš Marakešo dar liko vienos dienos išvyką į Euriką (labai graži vieta netoli miesto, kur galima smagiai pasivaikščioti po kalnus).
Prasidėjo mūsų pasivaikščiojimas nuo eilinio gido pasiūlymo, kuris užsiprašė 300 dirhamu, paskui nusileido iki 200, 100 ir net 50. Atrodo nedaug, bet norėjom pabūti vieni, tad atsisakėm paslaugų ir lipom takeliais patys, ne viską pamatėm, ką įmanoma (yra 7 kriokliai), bet tikrai smagiai praleidom laiką ir praradom aukščio baimę kopdami siaurais takeliais ir mėgaudamiesi marokietiškom cigaretėmis ant skardžio krašto. Jos, beje, čia irgi mėtinės. Pabaigę savo kalnų žygį kiemo kavinukėje gėrėm mėtų arbatą ir rūkėm kalijaną, kurį privalėjome išmėginti. Skaniai papietavom avienos, jautienos ir vištienos tadžino. Kiaulienos negausite, negalima. Dauguma tikrai nėra fanatiškai pamaldūs, tik garsiakalbiai nuolat primena religines prievoles.
Kelionė bėgo į pabaigą... Atsisveikinome su savo vietiniu broliu. Vieni jau buvo pavargę ir pradėjo kalbėti apie norą namo, kiti nenorėjo tokiomis mintimis gadinti paskutinių dienų Afrikoje, kur kasdien geriam pigias, šviežiai spaustas apelsinų sultis, mėtų arbatą ir „nesveikai“ skanų maistą.
Pirma iš dviejų Marakešui skirtų dienų buvo paaukota Jemma El Fna. Vėl pasimokėme derybų meno, kai kur sėkmingai, o kai kur nelabai, bet iš esmės apsipirkome nebrangiai ir smagiai praleidome laiką. Antąją dieną pakartotinis žygis į turgų. Rezultatas: pilnos saujos prieskonių, argano aliejaus, odos dirbinių, skarų, apyrankių ir kitokių malonių smulkmenų. Kai kas prisiminimui parsivežė ir prastokos chna. Kita vertus, ar reikėtų tikėtis kokybės, kai kaina sumažinama 6 kartus?
Sulaukėme vasario 14. Pavaišinom mergaites minkštais ledais, vietoj gėlių nupirkom ananasą, apsirūpinom nedidelėm gėrimų atsargom, o mainais gavę lietuviško plovo, atšventėm.
Paskutinę dieną sulaukėme svečių, kuriems perdavėme kelionės estafetę. Kelionė į oro uostą su taksi – senutėlaičiu mersedesu. Visi 6 ir vairuotojas tilpom į vieną automobilį. Išvada viena – mersedesas ir Afrikoje mersedesas.
Šiek tiek painiavos ir popierizmo oro uoste, vienas kažkur skubantis tarakonas... Mes jau pakeliui į Frankfurtą, po poros valandų į Ryga ir naktį, sningant, su didele nostalgija Marokui atvykome į žiemą.
Praėjus pusei metų viskas, kas susiję su Maroku kelia šiltus prisiminimus. Tinkamas nusiteikimas kelionės metu, neleido nervintis dėl šalto dušo, tualeto nebuvimo, vieno kito tarakono ar ikyrių, iš visko norinčių uždirbti, žmonių. Į viską buvo žiūrima su šypseną, siekiant gauti kiek įmanoma daugiau patirties iš visko, kas vyksta aplinkui mus, kitame žemyne.
Marokas – pasakiškai graži ir gamtos įvairove stebinanti šalis, kurioje galima pamatyti dykumą, kalnus, krioklius, jūrą, vandenyną, oazes, tarpeklius, slėnius... Už labai mažą kainą.
Kelionės išlaidų suvesstinė. Visų kainų gerai neoamenu, tačiau žinau, kad brangiausiai už nakvynę sumokėjome nuomodamiesi butą Marakeše – 700 dirhamų (~70 eurų) 6 žmonėms, o visur kitur mokedavome maždaug po 5 eurus žmogui uz nakvynę, panašią sumą išleisdavome vakarienei ir pirtums. Standartinė porcija maisto, kurią pasidalindavom visi, kainuodavo maždaug 300 dirhamų, kartais net pigiau. Visame Maroke kainos labai panašios, gal Marakeše kiek brangiau.
Žygis kupranugariais kainavo apie 200 litų žmogui, į kainą buvo įskaičiuotas maitinimas, nakvynė ir kelionė iki dykumos.
Visa kelionė žmogui kainavo apie 2300 litų, priklausomai nuo to, kiek buvo prisipirkta lauktuvių vietiniuose turguose. Apie 600 litų kainavo lėtuvų bilietai vienam žmogui, automobilio nuoma parai kainavo 1100 dirhamų visiems (apie 183 dirhamų vienam). „Draugo“ paslaugos atskira tema. Iki pat kelionės pabaigos jis laikėsi savo ir tvirtino, kad jo pagalba – svetingumas, ir nieko iš mūsų nereikia, tačiau, kelionės pabaigoje užsiprašė savo duoklės, kadangi beveik nebeturėjome pinigų, sukrapštėme jam 300 dirhamų.
Jei reikėtų sudaryti lankytinų Maroko vietų Top 10, turbūt jis atrodytų taip:
1. Sacharos dykuma ir kupranugariai
2. Cascades D'Ozoud
3. Aukštieji Atlaso kalnai
4. Todra Gorges
5. Moulay Idriss
6. Eurika
7. Fez medina ir odų raugyklos
8. Volubilis
9. Essouira
10. Marrakech Jemma El Fna
Visos kelionės metu, lankytinų vietų „topas“ labai keitėsi, nes kaskart pamatę nuostabų vaizdą, manėm, kad jau geriau nebeįmanoma, o štai Marokas imdavo ir nustebindavo ir vėl tekdavo aikčioti iš susižavėjimo. Beje, neabejoju, kad Sidi Ifni miestelis tikrai užimtų vietą šiame sąrašiuke.
I-oji įspūdžių dalis čia: Kelionė į Maroką – įspūdžiai iš „no problem“ šalies (foto)
