15 mitų apie Afriką – susitikti krokodilą ne taip jau paprasta?

Įkelta:

Ką pirmą pamąstote, išgirdę žodį „Afrika“? Bonifacijus? Sala? Palmė, o gal skurdas ir kanibalai, tarantulai ir badaujantys vaikai? Turime susikūrę nemažai stereotipų ir mitų apie Afriką ir keliones šiame žemyne. Ar susikurti mitai tiesa?

Pradedant kalbėti apie Afriką, reiktų visų pirma, nustatyti regionus. Afrikos kaip ir kitų šalių žemynai yra be galo įvairūs. Kadangi mes mažai žinome apie Afriką, tai visas „blogas“ ir „geras“ naujienas priskiriame visam kontinentui. Afrikos žemynas yra dalomas į Pietinį, Rytų, Šiaurės, Vakarų ir Centrinį regionus. Daugiausia turistų pritraukia Šiaurės Afrika – Egiptas, Marokas, Tunisas ir kitos šalys. Antras pagal populiarumą - Pietinis regionas. Populiariausios kryptys: Pietų Afrikos Respublika, Botsvana, Namibija, Zimbabvė. Trečias – Rytinis regionas – Kenija, Tanzanija, Etiopija, Uganda. Žmonės, norintys pamatyti gyvūnus renkasi Pietų ir Rytų Afrikos regionus.

Regionai yra dideli - per vieną kelionę rekomenduojama aplankyti tik vieną šalį arba regioną. Sudėjus Rytines ir Pietines Afrikas gauname visos Europos dydį. Juk vykdami į Europą dviem savaitėm nekeliame tikslo aplankyti visas šalis.

1. Visur badaujantys žmonės

Badaujančių žmonių yra visur, ne tik Afrikoje (net Lietuvoje). Afrikoje jų daugiausia centrinėje ir vakarinėje dalyje, kuri yra sunkiai pasiekiama, turistai ten vyksta retai. Pietinės ir rytinės šalys gerokai labiau išsivysčiusios, klesti turizmas. Turistiniuose regionuose badaujančių nematyti – ten žmonės gyvena iš turizmo ir tikrai nebadauja. Gyvena jie skurdžiai (mūsų supratimu), galbūt nešvariai, tačiau vaikai putlūs ir prašo tik saldumynų, o ne miršta iš bado. Galų gale, skurdas ir nepriteklius, jei kartais tenka tokį išvysti, irgi yra šalies ir jos pažinimo dalis. Turistai, vykdami į šalį, atveža į ją pinigų ir gyvenimas dėl to gerėja, skurdo mažėja. Labai daug yra kalbama apie badavimą, nes tai didelė problema Afrikoje ir dėl to nublanksta likusi Afrikos dalis, kur žmonės gyvena pakankamai gerai.

Pvz.: Kenijoje skurde (<1,5 usd dienai) gyvena: 6-20% žmonių (toks pat skaičius Kinijoje ir Brazilijoje), Botsvanoje ir Pietų Afrikos Respublikoje 21-40 % (toks pat kaip Indonezijoje), Namibijoje net 41-60%, tačiau čia 70% žmonių užsiima natūriniu ūkiu ir maistą užsiaugina patys.

2. Nesaugu, nes vyksta įvairūs sukilimai, susišaudymai

Laikai, kai Afrikos pietinėje ir rytinėje dalyse vyko politiniai neramumai – jau praeitis. Šalys po truputį klesti, stiprėja. Turizmas vystomas jau daugybę metų, ir jei čia būtų nesaugu, turistai iš viso pasaulio čia tikrai nevažiuotų. Afrika – didžiulis žemynas. Juk lietuviai vis tiek važiuoja į Aziją – Tailandą, nors ir Irake (irgi Azija) neramu. Kai vyko Rusijos ir Gruzijos konfliktas, mes jautėmės saugūs, ar ne? Tokie atstumai yra ir Afrikoje. Niekas iš turizmo agentūrų nesiūlo pavojingų krypčių.

Taip, vyksta sukilimai kažkur Somalyje, tačiau dėl to nevažiuoti į Namibiją, būtų tas pats, kaip nevažiuoti į Lietuvą dėl to, kad pavojinga Afganistane.

Tiesa yra ta, kad nesaugu yra tam tikrose miestų dalyse, ypač lūšnynuose. Naktį mieste nepatartina vaikščioti pėsčiomis. Siūlome imti taksi. Ne tik su turistais, bet ir su visais visko gali atsitikti. Reikia žinoti, kuris rajonas saugus, kuris ne. Tačiau, kadangi miestai yra „silpni“, kaip turistinės traukos objektai, be didelio istorinio palikimo, tad juose turistai nesilanko. Tiesiog nėra, ko ten žiūrėti. Visose turistinėse vietose yra saugu.

Pagal ekonomikos išsivystymo lygį, geografinę padėtį, saugumą, fauną ir t.t. Afrikos šalys yra labai skirtingos. Keletas skaičių: Pietų Afrikos Respublika yra beveik keturis kartus didesnė nei Vokietija. Namibija už Vokietiją du kartus. Kenija yra Ispanijos dydžio. Nuo Pietų Afrikos iki Kenijos yra daugiau nei 5000 kilometrų. Nuo Madrido iki Vilniaus 3500 km.

3. Paplitusios užkrečiamos ligos – AIDS ir kitos.

Ligos – didelė problema Afrikoje. Sergančių AIDS ir ŽIV Afrikoje daug, tačiau liga perduodama per kūno skysčius, o neturint tiesioginio kontakto su sergančiu žmogumi, ja užsikrėsti neįmanoma.

Geltonasis drugys – uodų pernešama liga. Nuo jos galima skiepytis, tačiau skiepų nereikalaujama vykstant nei į vieną rytų ir pietų Afrikos šalį ir tai reiškia, kad rizika susirgti šia liga yra sąlyginai labai maža.

Maliarija – uodų pernešama liga. Didesnės maliarinės rizikos zonose keliaujant rekomenduojama gerti vaistus nuo maliarijos. Tikimybė užsikrėsti maliarija Afrikoje yra mažesnė, nei užsikrėsti erkiniu encefalitu Lietuvoje. Tik 5% einančių į Lietuvos miškus yra pasiskiepyję. Ar tai reiškia, kad jeigu nepaskiepytas, tai nevažiuosi grybauti? Maliarija yra išgydoma, kaip stiprus gripas. Deja, daug vietinių gyventojų miršta nuo jos, bet tik dėl to, kad nesigydo, arba turi silpną imunitetą (70% mirštančių – vaikai iki 5 m.). Ligą uodas perduoda iš žmogaus žmogui, tad lankantis tik turistiniuose regionuose rizika sumažėja maksimaliai. Rekomenduojami purškalai nuo uodų ir drabužiai ilgomis rankovėmis. Uodai veisiasi ten, kur šilta ir drėgna, tad tokiose šalyse kaip Namibija ir PAR, maliarinių uodų praktiškai nėra.

Hepatitai B ir C – liga perduodama per kūno skysčius ir, neturint tiesioginio kontakto su sergančiu žmogumi, ja užsikrėsti neįmanoma.

4. Reikia daugybės skiepų

Nėra nei vieno privalomo skiepo keliaujant į Rytų ir Pietines Afrikos valstybes.

Geltonasis drugys – dar prieš kelerius metus keliaujant, pvz., į Keniją, buvo privalomi skiepai nuo geltonojo drugio, tačiau dabar šio reikalavimo nėra. Žinoma, skiepai rekomenduojami, tačiau jie rekomenduojami ir keliaujant į Pietų Ameriką ar Aziją.

Nuo maliarijos skiepų nėra – tabletės geriamos tol, kol keliaujama.

Hepatitas B ir C – yra skiepai. Jie neprivalomi ir rekomenduojami keliaujant ir į kitas pasaulio šalis.

5. Kanibalų gentys

Galbūt kažkur centrinėje Afrikoje pasislėpusi gyvena kokia kanibalų gentis. Tačiau ją rasti, net specialiai ieškant, būtų labai labai sudėtinga. Rytų ir Pietinėse Afrikose žmogėdrų nėra.

6. Nesusikalbėsi, nes jie kalba savo genčių kalba

Turistai vyksta į turistinius regionus, kur visi puikiai kalba angliškai. Net ir atokiausiuose kampeliuose vaikai nuo mažens mokykloje mokosi anglų kalbos. Daugumoje šalių anglų yra antra oficiali šalies kalba. Yra genčių, kurios savo vaikų į mokyklą neleidžia, tad angliškai jos nekalba, tačiau šios gentys visada lankomos kartu su gidu, kuris vertėjauja. Daugelyje Afrikos šalių be anglų k. populiari ir kita buvusių kolonistų kalba – pvz. vokiečių, portugalų ar prancūzų.

7. Laukiniai gyvūnai bėgioja tiesiog gatvėse

Deja, laukiniai gyvūnai Afrikoje nyksta ir dabar jie yra griežtai saugomi didžiuliuose parkuose, nes kitaip brakonieriai juos visus išmedžiotų. Bet kur Afrikoje pamatyti laukinį gyvūną ne parke, yra sudėtinga, nes jei jų ir yra, jie slepiasi nuo žmonių miškuose ir atokesnėse vietovėse. Parkai – tai jau visai kas kita. Tai didžiulės teritorijos (gali būti ir didesnės už Lietuvą), aptvertos ir saugomos, kur gyvūnai gyvena visiškai natūraliomis sąlygomis. Į parkus važiuojama paprastai su džipu ir gidu, čia galioja griežtos taisyklės: negalima išlipti iš transporto priemonės, negalima triukšmauti, kišti rankų pro langą, gąsdinti gyvūnų, išvažiuoti iš tako. Gyvūnai į transporto priemones nekreipia visiškai jokio dėmesio ir tai suteikia nepakartojamą galimybę stebėti jų natūralų gyvenimą visiškai šalia, tačiau absoliučiai saugiai.

8. Labai daug purvo ir visiška „antisanitarija“

Tai, ką mes suprantame kaip purvą, yra tiesiog kultūros dalis, egzotika. „Antisanitarija“ vėl labai skiriasi nuo šalies, nuo konkrečios vietos. Galima surasti vietų, kurios yra Europos lygio, galima surasti tikrų lūšnynų. Afrikoje žmonės gyvena kur kas paprasčiau - nesukdami galvos dėl švaros ir tvarkos. Turistai gyvena viešbučiuose ir stovyklavietėse, kurios yra puikiai prižiūrimos, dažnai joms vadovauja europiečiai, tad čia įvesta europietiška tvarka.

Dauguma lietuvių yra buvę Egipte. Jeigu lygintume Egipto ir Pietų Afrikos turistines vietas, tai bendras Pietą Afrikos „higienos“ lygis yra aukštesnis.

9. Daugybė kobrų, tarantulų ir visokių nuodingų gyvūnų nuo kurių neapsisaugosi

Gyvūnai bijo mūsų labiau, negu mes jų. Jie tikrai negyvena viešbučiuose, miestuose ar kurortuose, tad čia visur galima drąsiai vaikščioti. Stovyklavietėse būna per daug žmonių – laukiniai gyvūnai tokių vietų vengia, o parkuose draudžiama išlipti iš transporto priemonės. Vaikštinėjant kažkur turistų pramintais takais, tikimybė užlipti ant gyvatės ne ką didesnė negu Lietuvos parkuose, o kiti, dažnai sutinkami vabalai ar gyviai (pvz. šimtakojai ar vorai) yra visiškai nepavojingi. Nepaisant to, vaikštant laukinėje gamtoje reikia visada klausyti gido, sekti jo pėdomis ir viskas bus gerai.

10. Gyvena tik juodaodžiai

Taip, Afrikoje gyvena juodaodžiai, nes tai yra Afrika. Pavyzdžiui, Europoje gyvena baltaodžiai. Daug kur Afrikoje galima sutikti ir neįtikėtinai daug baltaodžių, kurie liko ten nuo kolonijinių laikų arba tiesiog turi savo verslą, vadovauja viešbučiams, restoranams, statybų kompanijoms ir t.t.

11. Nepakenčiamas karštis

Afrika yra nepaprastai didelė. Teigti, kad joje yra karšta, tas pats, kaip teigti, kad Europoje karšta/šalta. Karšta yra centrinėje Afrikoje, Sacharos dykumoje. Žemyn nuo pusiaujo klimatas gerokai vėsta, tik metų laikai yra atvirkšti nei Europoje. Pvz.: Kenijoje vasarą būna apie + 25 C, žiemą + 32 C, Botsvanoje vasarą + 20 C, žiemą + 30 C, o PAR vasarą tik +18-20 C, žiemą + 25 C, naktimis Afrikos skirtingose vietose temperatūra gali nukristi iki + 10 C.

12. Nėra civilizacijos apraiškų – elektros ir panašių dalykų

Elektros ir vandentiekio nėra tik vietinėse gentyse, kurių išlikę jau visai nedaug. Beveik visi kaimai, jau nekalbant apie didesnius miestus, elektrą turi. Didžiausia problema - skurdas. Jie neturi pinigų susimokėti už elektrą, todėl gyvena tamsoje prie žvakės. Kurortai, didesni viešbučiai ir visos turistinės vietovės tikrai turi elektrą, kanalizaciją bei vandentiekį.

13. Nėra gėlo vandens, o prieš geriant reikia įmesti "specialią tabletę"

Nerekomenduojama gerti vandens iš čiaupo (ir net jei tai padarytumėte – tikrai nenumirtumėte). Afrikoje parduodamas geras, švarus vanduo buteliukuose, tinkamas gerti, o vanduo iš krano puikiausiai tinka praustis. Vis tik Afrikoje vandens nėra daug, tad turistai prašomi vandenį taupyti.

14. Išvykos į laukinius kraštus yra labai brangios ir visiškai neįkandamos "paprastam mirtingajam"

Yra būdų nukeliauti ne taip brangiai į tas šalis. Tranzuodamas keliautojas Dainius Kinderis nesumokėjo nei cento už kelionę, tačiau galime patarti keliauti ne tokiais ekstremaliais būdais. Reikia susitaikyti su mintimi, jog skrendate į kitą pasaulio kraštą. Negali 50 eurų kainuoti lėktuvo bilietas skrendant iš Vilniaus į JAV, taip pat ir Pietų Afriką ar Keniją. Tačiau yra įvairių būdų kaip ekonomiškai keliauti Afrikoje. Aišku, kuo daugiau keliauji, tuo brangiau kainuoja. Jeigu gyvensi Romoje savaitę bus viena kaina, keliausi po Italiją – kita. Keliaujant iš vienos vietos į kitą reikia mokėti ne tik už transporto priemonę, tačiau ir už parkus, gidus. Būna akcijų, kai už 2000 Lt galima iš Europos nuskristi arba poilsinę savaitės kelionė už 2500 Lt gauti. Už 5000 – 6000 Lt realu pamatyti egzotišką Afrikos žemyną.

15. Neįmanoma nusimaudyti gamtoje, nes visur knibždėte knibžda krokodilų

Čia vėl galima paklausti savęs, ar man labai svarbu važiuojant, tarkim, į Prancūziją išsimaudyti Senos upėje? Jeigu tau tai nėra itin svarbu, tai Afrika tau. Siūlome geriau mėgautis vandenynais ir jūromis.

Upių ir ežerų Afrikoje mažai. Vanduo yra gyvūnų traukos objektas, tad dažnai upės būna parkų teritorijose. Upės paprastai yra seklios, tad maudytis jose nėra galimybės arba draudžiama. Ten, kur upės pakankamai gilios, stovyklavietėse, su gidu galima išsimaudyti. Afrika turi nepaprastai ilgą Indijos vandenyno pakrantę, tad net 4 šalyse galima atostogauti mėgaujantis baltu smėliu palmių pavėsyje ir maudytis žydrame Indijos vandenyne.