Balio oro uoste nusileidusios močiutės netrukus bėgiojo nuo beždžionių, juokėsi iki ašarų jogos pamokoje, virė cepelinus vietiniams, aikčiojo nuo salos gamtos grožio, vaikščiojo po didingas šventyklas, žavėjosi vietinių gerumu. Apie ką mes čia? Žinoma, apie kiečiausias Lietuvos močiutes! Skaityk toliau ir viską suprasi. 😉
Dar praeitų metų rugsėjį sulaukėme neeilinės užduoties: suorganizuoti Lietuvoje žinomo „Močiučių restorano“ komandai kelionę į Balio salą, Indonezijoje. Jų komandos vadovas Rokas Galvonas nusprendė močiutėms parodyti pasaulį, kurio jos neturėjo galimybės pamatyti, kartu įkvėpti jas gyventi pilnavertį, spalvingą gyvenimą. Pakalbinom močiutes bei restorano įkūrėją Roką ir jų įspūdžius sudėjom į šį straipsnį. Smagaus skaitymo!
Roko pasirinkta Balio salos kryptis mums pasirodė labai tinkama tokiai močiučių išvykai. Balis siūlo daugybę skirtingų patirčių – nuo ramaus poilsio, meditacijos, mėgavimosi salos gamta, šventyklų lankymo iki adrenalino kupinų pramogų. Kadangi šios močiutės yra būtent tokios – smalsios ir norinčios išbandyti viską, tad joms ši sala pats tas.
Kelionės pagrindu tapo Makaliaus keliautojų ne kartą išbandytas Balio salos maršrutas. Rengiant išvyką močiutėms jis buvo šiek tiek adaptuotas ir kelionės metu papildytas naujomis veiklomis, nes močiutės tikrai nebuvo iš ramiųjų keliautojų – prašė programą dar labiau suintensyvinti!
Močiučių kelionė prasidėjo nuo žymiojo Ubudo. Iš ten keliautojos vyko į Loviną, esančią šiaurinėje salos dalyje, o išvyką užbaigė Nusa Dua kurorte.
Kelionės metu jos mėgavosi Balio gamta, stebėjo vietinių gyvenimą, religines procesijas, įspūdingus krioklius bei paplūdimius, suposi ir fotografavosi ant vadinamųjų instagraminių sūpynių, apsilankė jogos pamokoje, taip pat ir pas vietinį šamaną. Kelionėje netrūko ir kulinarinių patirčių – močiutės mokėsi gaminti balietiškus patiekalus, o pačios vietinius mokė virti cepelinus ir surengė tikrą lietuvišką balių Balyje.
Nuolat sekėme socialiniuose tinkluose, kaip sekasi močiutėms, ne kartą asmeniškai teiravomės apie jų įspūdžius. Atsakymas visada būdavo tas pats – viskas puiku, tik paroje trūksta laiko!
„Močiučių restorano“ įkūrėjas Rokas sako, kad jo komandos kelionės gimė iš labai paprasto ir žmogiško noro – parodyti močiutėms pasaulį.
Balį komandos kelionei Rokas pasirinko dėl rekomendacijų, šios krypties populiarumo ir įspūdingos gamtos. Pačioms močiutėms tai buvo staigmena – jos nedalyvavo renkantis kryptį.
Pasakoja, kad kelionėse su močiutėmis netrūko nei nuotykių, nei netikėtų situacijų. Jis juokiasi, kad šįkart kompanija buvo tikrai neeilinė – močiučių „zbitkos“ vijo viena kitą. Viena iš keliautojų visos kelionės metu kartu nešiojosi bidonėlį, pilną sumuštinių, kita buvo prisivežusi dviračio kamerų, kad baseine nepaskęstų, o trečios kartkartėmis tekdavo ieškoti – ji vis užsikalbėdavo su vietiniais ir atsiskirdavo nuo grupės.
Rokas šypsosi, kad atsipalaidavimas šioje kelionėje buvo maksimalus. Jo teigimu, šios močiutės moka gyventi akimirka ir susirinkti prisiminimus, kuriuos išsiveža su savimi. Ramu buvo ir dėl pačios kelionės programos, nes pasitikėjo organizatoriais.
Žinoma, organizuojant kelionę su šešiomis stiprius charakterius turinčiomis močiutėmis iššūkių taip pat netrūko. Kiekviena turėjo savo norų, lūkesčių ir idėjų, kaip turėtų atrodyti atostogos. Todėl pasitaikė ir „pasišpilkavimų“, ir ašarų, ir įsižeidimų. Vis dėlto dienos pabaigoje viskas baigdavosi apsikabinimu. Kelionėje visiems teko šiek tiek nugludinti aštresnius kampus, nes kompromisai tokiose situacijose tiesiog būtini.
Rokas pripažįsta, kad keliaujant su vyresnio amžiaus žmonėmis atsakomybės jausmas niekur nedingsta. Nors apie tai garsiai nekalba ir stengiasi to nerodyti, viduje nuolat galvoja apie jų sveikatą ir emocinę būklę. Vis dėlto jis pabrėžia, kad jo močiutės – pačios kiečiausios.
Rokas pasakoja nujautęs, kad išgirdusios apie kelionę į Balį močiutės šią kryptį iškart susies su žodžiu „balius“. Taip ir nutiko – vos tik jis pranešė, kur visi keliaus, prasidėjo juokas ir linksmi nesusipratimai. Tuomet tapo aišku, kad kelionė turi baigtis simboliškai – tikru baliumi Balyje.
„Išvykdami iš Lietuvos turėjome banketo užsakymą, tad iš anksto teko pasukti galvą, kaip kitame pasaulio krašte surengti tikrą lietuvišką balių. Vietoj asmeninių daiktų į lagaminus nugulė šakočio kepimo įranga, lietuviški baravykai, žarnos vėdarams, dešimtys kilogramų mėsų, bulvių tarkos ir kiti daiktai, kuriuos pamatę vietiniai neteko žado. Oro uosto darbuotojams taip pat pasirodė keistas mūsų lagaminų turinys, teko nemažai aiškinti apie savo beprotiškus sumanymus“, – juokiasi Rokas.
Lietuviško baliaus idėja buvo išpildyta puikiai – močiutės pasipuošė tautiniais kostiumais, prie laužo buvo iškeptas šakotis, ant stalo nugulė farširuotos vištos, žuvys, tradiciniai šonkaulių kelmai, dubuo keptos duonos, rankomis tarkuoti cepelinai. Banketo svečiai mokėsi lietuviškų šokių, dainavo tradicines dainas, verkė iš juoko, varžydamiesi žaidimuose.
Močiutė Zita sako, kad akimirka, dėl kurios buvo verta skristi į Balį, ją pasivijo ryžių laukuose: „Tikrai buvo TAS momentas – vaizdas tiesiog užgniaužė kvapą. Iš esmės salos gamtos grožis kaskart leisdavo suprasti, kad vien dėl to tikrai buvo verta skristi į Balį“.
Močiutė Virgutė šypsosi, kad kelionėje nuostabių akimirkų buvo labai daug – kuomet matė laimę savo akimis, o ne atvirutėje. O juokingiausia buvo tuomet, kai teko bėgti nuo agresyvių beždžionių: „Surikau išsigandus: Rokai, nepalik manęs!... Net nejutau, kaip atsidūrėm laiptų viršuje“.
Močiutė Aušra pasakoja apie savo nepamirštamas akimirkas: „Nuotykių ir įspūdžių patyrėm tikrai daug. Aš pati pamačiau išsvajotą krioklį, po kuriuo teko pastovėti. Iškėlus rankas į dangų dėkojau Dievui už galimybę pamatyti ir pajausti tokią jėgą, galybę. Labai linksmos buvo maudynės vandenyne, kai nei viena negalėjom pasipriešinti bangoms ir mus vartė kaip kokius kėglius. Tai buvo nepaprastai juokinga! Prisimenu tuos vaizdus ir dabar dar juokas ima. Visų linksmos emocijos buvo ir jogos pamokoje: nemokėjom nei išsitiest, nei susiriest – visos stenėjom, garsus leidom, darėm kaip supratom. Net jogos mokytoja nesusilaikė – ėmė krizenti. Šitas prisiminimas yra numeris vienas!“.
Rima sako, kad pamatyti tokią nuostabią šalį buvo tikras stebuklas: „Daug keliavom, turėjom nuostabų gidą. Komanda puiki, labai linksmai leidom laiką. Labiausiai patiko ryžių laukai, šventyklos. Įspūdžiai ir staigmenos nepakartojamos – užteks iki gyvenimo pabaigos! Daug įspūdžių paliko ir mūsų lietuviškas balius Balyje”.
Kalbėdamas apie vyresnio amžiaus žmonių keliones, Rokas sako, kad dažnai išgirsta klausimų: „Kaip tu su jomis susitvarkai?“ arba komentarų: „Bus tau reikalų“. Tai, anot jo, atspindi stereotipą, kad vyresniems žmonėms keliauti sudėtingiau. Tačiau su savo močiutėmis jis to visiškai nejaučia – jos, pasak jo, šaunios, aktyvios, stiprios ir drąsios.
Kelionė į Balį buvo antroji tokia išvyka su močiutėmis, tad, kaip sako Rokas, viskas dar tik prasideda. Jau dabar galvoja, kur sparnus kelti kitais metais. Po tokių bendrų išvykų komanda, pasak jo, visada grįžta dar artimesnė: „Močiutės tampa dar labiau „sulipusios“, o bendri prisiminimai lieka visam gyvenimui. Be to, saulė ir karštis jas tarsi įkrauna naujai energijai – moterys grįžta pasiruošusios ir naujam sezonui Palangoje, kuris jau visai čia pat!“.
Tačiau šios kelionės turi ir platesnį tikslą. Jis svajoja su močiutėmis vykdomais projektais nors kiek prisidėti prie visuomenės požiūrio į vyresnius žmones pokyčio. Todėl kartu su jomis dirba, švenčia, keliauja ir garsiai visiems sako – vyresnis amžius yra ne riba, o pradžia vėl atsigręžti į save ir mėgautis gyvenimu.
„Visiems noriu pasakyti, kad reikia imti iš gyvenimo tai, ką jis duoda. Ir nežiūrėti, kiek tau metų. Jeigu gyvenimas duoda iššūkių, išbandymų, reikia juos priimti, nes daugiau gali nepasitaikyti proga. Jeigu tik sveikata leidžia – keliaukit, ragaukit, lipkit, kovokit, bandykit. Kartais jauni nepadaro to, ką padaro vyresni žmonės. Tai nepriklauso nuo amžiaus. Tiesiog reikia norėti, geisti pasiekti, išbandyti. Jei yra galimybės – tik pirmyn”, – kviečia močiutė Aušra.
Nori užkeliauti Balį ir Tu? Prisijunk prie Makaliaus keliautojų!
Mes patys pastebime, kad šiandien išties kartu komandose keliauja labai įvairaus amžiaus ir profesijų žmonės, ir tos kelionės išties pasiteisina visapusiškai. Vieni renkasi keliones autobusu, kiti – lėktuvu. Mūsų organizuojamose išvykose dalyvauja ne tik darbinės komandos, bet ir moksleivių grupės, rengiamos paauglių stovyklos.
Dažnas vyresnis žmogus pasakytų, kad ne amžius sprendžia kelionės įdomumą, o jausmas širdyje. Vyresni keliautojai dažnai būna išalkę įspūdžių ir nori pamatyti kuo daugiau, o jaunesni neretai labiau vertina komfortą ir poilsį. Tačiau nepriklausomai nuo amžiaus, kelionės visada suartina – tai puikus būdas kolegoms geriau pažinti vieniems kitus.
Komandos kryptį dažniausiai renkasi pagal kelionės tikslą. Jei svarbus poilsis ir viskas įskaičiuota maitinimas, dažnai pasirenkamos tokios kryptys kaip Turkija ar Egiptas. Ieškantiems istorijos ir kultūros – pukiai tinka miestų kelionės, pavyzdžiui, į Stambulą, Lisaboną, Romą, ar netolimos kelionės autobusu – į Lenkiją ar Slovakiją. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja ir komandinės kelionės kruizu – taip nereikia gaišti laiko keliaujant nuo vieno taško iki kito, o visą laiką galima skirti mokymams ar pramogoms.
Bendros kelionės ar darbostogos mums yra labai svarbios ir jau tapusios tradicija. Kasdienybėje visi būna užsiėmę savais darbais ir atsakomybėmis, dalis komandos dirba nuotoliu, todėl visi kartu susitinka gana retai, o ir susitikę dažniausiai kalba apie darbą. Kelionėse atsiranda galimybė geriau pažinti kolegas, o kartais ir atrasti naujų draugų. Po tokių išvykų, pasak jo, labai aiškiai jaučiasi, kad komanda tampa labiau susitelkusi ir palaikanti vieni kitus.
Tokios kelionės mums leidžia geriau suprasti produktus, kuriuos vėliau rekomenduojame savo keliautojams. Kalbant apie krypties pasirinkimą – vieno griežto modelio mūsų komandoje nėra. Dažniausiai klausomasi kolegų atsiliepimų po ankstesnių kelionių, stebima, kas patiko, o kartais tiesiog randamas geras variantas ir įvertinama, ar jis tiks visiems.
