Nenuspėjamos Gaujos vingiais

Kur gyveno raganos ir drakonai

Ryškiai oranžinės ar tamsraudonės, o vakarop – ir didingos violetinių atspalvių uolos, stūksančios vingiuotos upės krante... Paslaptingi urvai, kurių labirintais galite keliauti ir stačiomis, ir ropomis, jei tik nepritrūksite drąsos... Tai ne Australija ir ne Šveicarija, o Gaujos nacionalinis parkas Latvijoje.

Vienas didžiausių parkų Baltijos šalyse  (teritorija – daugiau nei 92 tūkst. ha) buvo įkurtas 1973  m. unikaliam gamtos paminklui – Gaujos  upės slėniui – išsaugoti. Slėnio kraštovaizdis susiformavo ledynams traukiantis maždaug prieš 12 tūkst. metų. Čia rasite net 500 lankytinų objektų, istorijos, architektūros ir gamtos paminklų. Tačiau įspūdingiausios vis dėto yra spalvoto smiltainio uolos bei vaizdingos atodangos, skalaujamos skaidrių neramios Gaujos vandenų. Nepamirštama Zvartės devono periodo uola su atodanga, stūksanti Gaujos intako Amatos kairiajame krante, Drabešės apylinkėje. Dauguma uolų juoduoja urvų kiaurymėmis, kurias išvydę mūsų vaikai neabejojo, kad būtent jose ir gyveno pasakų drakonai. Didžiausia laikoma Gutmanio ola, kuri yra beveik 20 metrų gylio, 12 metrų pločio ir 10 metrų aukščio. Kodėl ji pavadinta vieno iš Latvijos prezidentų vardu, nesupratome: vargu ar čia jis rezidavo.

Nepaprastai vaizdingas yra Gaujos slėnis, vadinamas Raganų pieva, kur uolų raudonis puikiai dera prie medžių žalumos, pievų margumo ir dangaus mėlynės. Čia senovėje neva sulėkdavusios ant šluotų raganos į puotą. Latviai, beje, moka laba neįkyriai teikti turizmo paslaugas. Jokių rinkliavų už objektų apžiūrą ar užtvarų, jokių gamtą teršiančių kioskų su alumi ir kibinais, automobilių aikštelė nemokama. Jei nori, gali apeiti slėnį vienas, skaitinėdamas stendus, nori – tau bus surengta mokama kelionė su gidu. Tačiau gidais už dyką mums mielai pabūdavo, negailėdami laiko ir pastangų, vietiniai latviai, primindami, kad esame ne tik bičiuliai, kaimynai, bet ir tikri broliai.

Upės akibrokštai ir uolų nauda ūkui

Viename kaimelyje matėme neįtikėtinų vaizdų – uolos čia priminė termitynus arba katakombas: vietos gyventojai, patobulinę gamtos sukurtas uolas, nuo seno jose yra įsirengę rūsius bulvėms ir kitoms daržovėms, kurios čia puikiausia išsilaiko.

Labiausiai lankomose vietose uolos išmargintos tarsi aborigenų rašmenimis: mat smiltainis pakankamai minkštas ženklams įrėžti, tačiau laikui bėgant mažai dyla. Kiekvienam tuščiagarbiui turistui maga palikti ant jo savo pėdsaką (kartais atrodo, kad ten būta beždžionės – ar žmogus užsikabaros taip aukštai?). Kai kurios uolos primena gausiai tatuiruoto milžino kūną. Parko direkcija ketina panaikinti visus šviežesnius turistų autografus, palikti tik seniausius ženklus.

Vietiniai Gaują vadina nenuspėjama, klastinga upe, nes ji vis keičia vagą, o jos vandenų pagraužti krantai kasmet atrodo vis kitaip. Vietos, kur pernai maudėtės, šiemet galite ir neatpažinti, o ten, kur pernai saugiai plaukiojote ar nardėte, šiemet turite būti labai apdairūs. Gauja išteka iš Viždemės aukštumų Cėsio rajone ir į Baltijos jūrą įteka ties Carnikavos miesteliu. Gaujos ir upelio nuo žemyno atkirstoje nuostabaus grožio saloje, kopose, įsikūrusi nuo sovietmečio prestižine laikoma gyvenvietė taip ir vadinama – Sala. Čia vasarojanti garsi Latvijos dailininkė Dzintra Cepitė juokauja, kad žemė Saloje tokia beprotiškai brangi, nes kasmet jos... mažėja. Aršioji Gauja ardo krantą, verčia mišką, o ant šio per potvynius lipa jūra, vis labiau semdama smėlėtą krantą.

Šarvuotųjų žuvų palikimas

Dailininkė Dzintra prie Amatos atodangų supažindino mus su savo pomėgiu – šarvuotųjų žuvų fosilijų, t. y. suakmenėjusių jų liekanų, rinkimu. Ir dėl to paskui smarkiai gailėjosi: nebenorėjome niekur keliauti, visą dieną praleidome ropomis vandenyje, tuštindami latvių gamtos turtų atsargas. Šis užsiėmimas toks įtraukiantis ir turi tokį terapinį efektą, kad, dievaži, galėtų būti taikomas depresijoms ir priklausomybėms gydyti: pamiršite viską ir tapsite priklausomi tik nuo šarvuotųjų didžuvių, prieš 400 mln. metų tyliai nardžiusių čia plytėjusioje priešistorinėje jūroje! Neseniai mokslininkai paskelbė sensacingą atradimą, kad būtent šie pirmieji stuburiniai gyviai neršdavo ne ikrais, o vesdavo gyvus palikuonis.

Tačiau fosilijų rinkimas nėra dykas malonumas. Jis reikalauja atidumo, ištvermės ir sveikatos, juk tenka trilinkam ilgai braidyti po šaltą skaidrų vandenį. Gelia kojas, maudžia nugarą, kanda uodai, nuo įvairiaspalvių dugno akmenukų raibsta akyse, tačiau koks džiaugsmas tarp jų aptikti brangenybę – suakmenėjusį šarvuotosios žuvies šarvo gabalėlį! Laikydamas jį saujoje pasijunti neišpasakytai laimingas, tobulas evoliucijos kūrinys, dėl kurio plūktasi šimtus milijonų metų. Dzintra tikino, kad šis amuletas, įdėtas į piniginę, traukia pinigus, todėl apdovanojome jais visus draugus, kurie nevengia mums skolinti.

Pasidomėję sužinojome, kad Lietuvoje, nors ir čia yra devono atodangų, šarvuotųjų žuvų liekanų randama nebent Pelyšos upėje, Šventosios intake aukščiau Anykščių. Grįžę namo netrukus ten nukakome, bet laimikis buvo kur kas kuklesnis.

Gaujos parkas labai įspūdingas, bet šįkart akcentavome jo gamtą, apeidami puikiai išlikusias Livonijos ordino laikų pilis ir kitus įdomius objektus. Tokių didelių įstabios, neužterštos, vietomis visiškai laukinės gamtos plotų, kaip Gaujos parkas, be užtvarų „Privati valda. Įėjimas draudžiamas“ Lietuvoje beveik nebelikę.

Rūta Klišytė valstietis.lt