Pekinas per padidinamąjį stiklą: alinantis karštis, milžiniški atstumai, milijonai žmonių ir kvapą gniaužiantys vaizdai

Mes - Milda Dapkevičiūtė ir Agnė Vaitekėnaitė - save jau kuris laikas vadiname jaunosiomis keliautojomis. Būdamos 24 metų esame išmaišę po daugiau nei 30 pasaulio valstybių, nusidriekusių skirtinguose žemynuose. Dalį jų aplankėme po keletą kartų. Turbūt dažnas keliautojas sutiks su mumis, kaip sunku ilgai išbūti vienoje vietoje, kai prigimtis, ar, laikui bėgant, atsiradęs kelionių ir adrenalino poreikis vis lipa ant kulnų primindamas apie save. Būtent taip nutiko ir mums šį kartą, kai net nepagalvojusios spontaniškai nusipirkome lėktuvo bilietus ir išskridome į... Pekiną!

Savita kinų kultūra

Tik išlipus iš lėktuvo mus pasitinka labai didelis karštis, drėgmė ir smogas, kurie, kaip paaiškės vėliau, lydės visos kelionės metu. Metro iš oro uosto į Kinijos sostinę galiausiai sutinkame ir daugybę čia gyvenančių santūrių žmonių veidų. Traukinyje niekas nekalba, niekas nežiūri į akis – tik po to paaiškėja, jog visa tai – kinų kultūros bruožas. Apsižvalgę aplink pastebime, jog esame vienintelės baltosios. Būtent tai mus stebino visą laiką, kol viešėjome Pekine. Prieš išvykstant, buvome įsitikinusios, jog čia sutiksime daug turistų iš Vakarų, tačiau buvo priešingai. Dauguma į Pekiną atvykstančių turistų yra iš Azijos, o baltiesiems sutikus vieniems kitus užgimsta lygiai toks pats brolybės jausmas, kaip keliaujant Europoje lietuviui sutikus lietuvį. Būtent todėl visos kelionės metu čia gyvenantys žmonės nuolat norėdavo su mumis nusifotografuoti ar klausdavo, ar gali mus nufotografuoti ir nuotrauką nusiųsti savo draugams. Buvome dažnai varstomos žvilgsniais, tačiau čionykščiai su mumis buvo itin mandagūs ir paslaugūs, visad stengdavosi padėti. Tiesa, kelionei savitų prieskonių pridėjo ir tai, jog Pekine žmonės nekalba angliškai. Vienintelė vieta, kur pavyko panaudoti šią kalbą buvo keturių žvaigždučių viešbutis. O visą kitą laiką bendravome ženklų kalba arba telefone rodydamos mums reikiamų dalykų paveiksliukus.

Imperatoriškasis miestas

Vienas pirmųjų pamatytų lankytinų objektų atvykus į Pekiną – viena didžiausių pasaulyje aikščių – Tiananmeno aikštė, dar kitaip Dangiškosios taikos vartai. Aikštė taip pat apima Nacionalinį muziejų bei Mao Dzedungo (buvusio Kinijos komunistų partijos ir Kinijos revuliucijos lyderio) mauzoliejų. Pastarojo atvaizdas Kinijoje vaizduojamas visur – muziejuose užima centrines ekspozicijos vietas, puošia kiekvieną jų popierinės valiutos vienetą – juanį bei dažnai pakliūva į akiratį tiesiog vaikščiojant po Pekiną. Dėl tvyrančio smogo kitoje aikštės pusėje esantys pastatai matėsi labai blankiai. Todėl norint viską geriau apžiūrėti reikėjo prieiti arčiau. Praėjus pro Mao Dzedungo mauzoliejų, įžengiame į Uždraustajį miestą – rūmus, kuriuos įkūrė Kiniją ilgai valdžiusi Mingų dinastija. Tai ne paprasti rūmai, o ištisas kompleksas pastatų ir menių riestais stogeliais, daugybė koridorių, bokštų, sodų, vėžlių, liūtų ir drakonų skulptūrų. Uždraustąjį miestą iš viso sudaro 980 pastatai. Kažkada paprastiesiems mirtingiesiems čia įeiti buvo uždrausta, tačiau dabar į šią vietą kas dieną plūsta begalė turistų. Nuo pat įėjimo pradžios iki pabaigos esi priverstas tiesiog plaukti pasroviui su gausia lankytojų minia, tokiu būdų per 3 – 4 val. pereini Uždraustąjį miestą. Nors šie imperatorių rūmai Pekine yra pagrindiniai, tačiau mūsų įspūdį dar labiau prikaustė Vasaros rezidencija – rūmai, kuriuos įkūrė po Mingų į valdžią atėjusi Čingų dinastija. Pastarieji rūmai yra šiek tiek toliau nuo centro, tačiau nė kiek nenusileidžia savo vaizdais – šventyklos, kalnai, ežerai, ilgas arkinis tiltas, jungiatis salą su kitu krantu, milžiniškas marmurinis laivas, kurio statyboms kadaise imperatorė Ciši atidavė visą Kinijos karo laivyno biudžetą. Dabar po dalį Vasaros rezidencijos objektų lankytojai keliauja nedideliais laiveliais ir valtelėmis. Šiems rūmams aplankyti rekomenduotina skirti visą dieną, nes objektų juose labai daug ir jie visi tikrai verti dėmesio ir laiko.

Kinijos tikėjimų sostinė

Pekiną galima drąsiai vadinti ir Kinijos religijų sostine, nes jų čia – tikra gausybė. Nors dauguma kinų oficialiai yra ateistai, tačiau vienas ir tas pats žmogus dažnai laikosi kelių apeigų – konfucionizmo, budizmo ir taoizmo. Būtent todėl šventyklos čia taip pat nėra paprastos, o primena imperatoriškuosius rūmus. Tai dideli pastatų kompleksai, su daug patalpų, skirtų melstis ir aukoti. Kadangi gyvenome netoliese Dangaus šventyklos, nusprendėme ją aplankyti pirmąją. Šventykla apsupta milžiniško nuostabaus parko. Joje išpažįstamas taoizmas. Čia anksčiau meldėsi imperatoriai. Kita didelį įspūdį palikusi šventykla buvo skirta Konfucijui. Šioje šventykloje anksčiau veikė netgi universitetas, kuriame kinai, norėdavę eiti valstybines pareigas, privalėdavo laikyti Konfucijaus raštų egzaminą. Dabar šioje šventykloje galima išvysti savotiškas mokymosi patalpas, kuriose anksčiau žmonės studijuodavo, bei memorialinį muziejų, skirtą nupasakoti visą Konfucijaus gyvenimą. Galiausiai patraukėme prie Lama šventyklos – tai vienintelė dar dabar veikianti milžiniška šventykla, kuri kartu yra ir turistų lankoma vieta. Galima stebėti kaip meldžiasi vienuoliai, smilkalus degina budizmą išpažįstantys kinai. Tiesa, tai yra pati didžiausia Tibeto šventykla pasaulyje, esanti už Tibeto ribų. Joje yra ir į Gineso rekordų knygą įtraukta aukščiausia pasaulyje medinė Budos skuptūra (18 metrų virš žemės ir 8 metrai po žeme). Abi sutikome, jog šioje šventykloje tvyro ypatinga energija – galbūt dėl to, jog ji vis dar veikia ir žmonės čia ateina pasimelsti ir ieškoti ramybės.

Hutongai

Tai visiškai neturistinė, tačiau neką mažiau įdomi Pekino dalis. Tai gyvenamieji rajonai su siauromis gatvelėmis, pilkais vienaaukščiais namais, išlikusiais nuo senų laikų. Nors dabar kinai vis dažniau kraustosi į modernius daugiaaukščius namus, tačiau nemažai žmonių dar vis tebegyvena hutonguose. Nepaisant to, kad pašaliniams čia vaikščioti nėra labai malonu – vietiniai į mus žiūri kaip į ateivius, gatvėse dvelkia nemalonus kvapas, aplinkui gana nešvaru, tačiau lendame gilyn apsižvalgyti. Viename kampe sėdi ir panašų į šachmatus žaidimą žaidžia gal šeši vyresnio amžiaus vyrai, prakirptomis kelnėmis laksto maži vaikai (taip, prakirptomis, kad galėtų savo gamtinius reikalus atlikti bet kur ir bet kada), o siaurų gatvelių pakraštyje stovi apdulkėjusios mašinos. Prie kiekvieno hutongo namo prieš įeinant yra po laiptelį ar du. Tai anksčiau rodydavo čia gyvenančio žmogaus socialinę klasę – kuo daugiau laiptelių, tuo aukštesnei klasei priklausydavo šeima. Vyrams vesti buvo galima tik savo klasei priklausančia merginą. Toks neilgas, bet įdomus pasivaikščiojimas po hutongus leido bent trumpam pajusti senąją Kinijos dvasią.

Didžioji Kinų siena

Vieną paskutiniųjų viešnagės Pekine dienų skyrėme Didžiajai Kinų sienai. Kelionės autobusu metu sugaišusios dvi valandas pagaliau ją išvydome – ilgą, galingą, pastatytą aukštai kalnuose ir apsuptą smogo. Tiesa, tai buvo pirmoji diena, kai iš tiesų džiaugėmes esant smogui – mat saulė šioje vietoje kaitina itin stipriai, pasislėptį į pavėsį nėra kur, todėl džiaugėmės, kad esant ir taip milžiniškam karščiui bei drėgmei, į akis bent jau nespigino saulė. Pakilti į Kinų sieną galima dviem būdais – pėsčiomis arba keltuvu. Kalno papėdėje sutikusios turistų grupelę išgirdome jų patarimą: “Taupykite jėgas viršūnei.” Todėl nė nedvejodamos nusprendėme kilti keltuvu ir supratome, jog neapsirikome. Pasiekus sieną čia buvo dar karščiau – galėjome tiesiog stebėti kaip nuo visko kūno bėgo prakaito lašai. Tačiau visus sunkumus nustelbė pasakiškas vaizdais – milžiniško ilgio plytų siena nusidriekusi iki akiai neaprėpiamų tolių, ją supanti žmogaus nepaliesta gamta ir kalnai. Ne veltui aplankyti pasirinkome Muntyanu sienos dalį – ši dalis yra mažiausiai žinoma patiems kinams ir kitiems azijiečiams, todėl joje žymiau mažiau turistų nei kitose dalyse, kurias galima aplankyti. Pasivaikščioję po sieną pora valandų žemyn leidomės amerikietiškus kalnelius primenančiomis transporto priemonėmis, tik čia leidomės ne su grupe žmonių, o kiekvienas atskirai turėjome po savo “mašiniuką”, kurį galėjome vairuoti vis keisdami greitį.

Patarimai keliaujantiems

• Prieš vykstant į Kiniją pasidomėti, koks joje tuo metu yra sesonas. Sezonai ten skirstomi į du: aukštasis “high season” (nuo balandžio 1 iki spalio 31) ir žemasis “low season” (nuo lapkričio 1 iki kovo 31). Aukštojo sezono metu yra ypatingai karšta, klimatas tikrai apsunkina keliavimą. Taip pat visos lankytinos vietos turi dvi oficialias kainas – aukšojo sezono metu, t.y., vasarą, įęjimai į visur kainuoja dvigubai brangiau.
• Kinijoje yra uždrausta “Google” paieškos sistema ir viskas, kas jai priklauso – Gmail, Google žemėlapiai, ir pan., taip pat Facebook. Tačiau šią sistemą galima apeiti į kompiuterį ar telefoną parsisiuntus VPN (virtualų privatų tinklą). Savaitei jo kaina yra vos pora dolerių, o kelionės metu žemėlapių ir panašūs paieškos tinklai tikrai paverčia. Tiesa, kartą mums nutiko labai įdomus dalykas – ieškodamos vieno parko sekėme Google žemėlapių navigacija, ėjome plačia didele gatve, o jie mums rodė, kad tokia gatvė neegzistuoja ir kad vaikštome dideliu ežeru. Parko taip ir neradome, tačiau po to išsiaiškinome, kad tuo metu ėjome pro didelę rezidencinę teritoriją, kurioje gyvena visi komunistų partijos lyderiai, ir ta teritorija sąmoningai yra užslėpta. Į ją įeinant ir iš jos išeinant buvo netgi tikrinami mūsų pasai ir tapatybės.
• Patartina jau Lietuvoje išsikeisti užtektinai jų valiutos – juanių. Europietiškas banko korteles ten priima tik tarptautiniai viešbučių tinklai ir prabangios parduotuvės. Visur kitur galima mokėti tik grynaisiais pinigais.
• Sanitarinės sąlygos mieste nėra pačios geriausios, todėl patartina valgyti geruose. patikimai atrodančiuose restoranuose. Juose kainos tikrai nesikandžioja, vidutiniškai pietūs vienam žmogui – 7-8 eurai.
• Negerkite vendens iš čiaupo. Šis vanduo Kinijoje nešioja hepatitą ir daug kitų ligų, todėl net skalauti burną valantis dantis patartina nusipirktu vandeniu iš parduotuvės.
• Po miestą keliaukite metro. Autobusų sistema yra labai paini, vairuotojai nešneka angliškai. O metro yra labai gerai ir aiškiai išvystytas, apima visus svarbiausius turistinisu taškus.
• Ten, kur kainos nėra fiksuotos, turguje, suvenyrų parduotuvėse – DERĖKITĖS. Kainas numušti galima daugiau nei trigubai. Derėjimosi būdai čia taip pat įdomūs – kadangi kinai nekalba angliškai, o daugelis turistų kiniškai, pardavėjai turi skaičiuotuvus, kuriuose turi įvesti savo norimą kainą. Tuomet jis ją ištrina, įveda kitą, tuomet iš pirmo karto tu niekad nesutinki ir taip dar kartą skaičiuotuvo ekrane įvedi naują kainą, ir t.t.
• Jei oro temperatūra labai aukštai, puiki išeitis keliautojams – muziejai. Visi pagrindiniai miesto muziejai tikrai verti dėmesio ir yra nemokami.
• Rekomenduojame aplankyti Pekino Olimpinį kaimelį. Patartina čia atvykti vakarop, prieš leidžiantis saulei ir sulaukti, kol sutems. Tada atsiveria gražiausias vaizdas – stadionas ir kiti obejktai yra labai gražiai apšviesti.

Teksto ir nuotraukų autorė Agnė Vaitekėnaitė