Savarankiška ir pigi kelionė - Vokietija (II)

Makalius.l skaitytoja Agnė papasakojo apie savo savarankišką kelionę. Vokietiją su drauge išmaišiusi mergina dalinasi savo nuotykiais ir patarimais bei nuotraukomis.

Kitas sustojimas Duseldorfas. Įspūdingas miestas, per miestą teka Reino upė ir architektūra labai graži. Viena bėda, mūsų „kur bokštai nuves“ principas pakišo koją… Labai jau daug tų bokštų ten… Ėjom ėjom, gėrėjomės ir net nepastebėjom kai pradėjo temti, o mes atsidūrę kažkuriam užkampyje. Žemėlapiai, esantys autobusų stotelėse, nelabai padėjo, nes labai jau painūs. Teko klausti žmonių, kur stotis. Viena porelė nurodė: „eikit šita gatve tiesiai ir prieisit“, kaip liepė, taip darėm. Ėjom kokį pusvalandį, tada jau visai sutemo, rajonas irgi ne įspūdingai saugus atrodė. Bet mums pasisekė, radom metro sustojimą. Metro važiavom kokias 10 min.

Po tokio streso, norėjom tik pailsėti ir pavalgyt, tad sėdom į traukinį, kuris vežė į Kiolną (kai kada lietuviai šį miestą vadina Kelnu, nežinau kodėl). Kelionė buvo ne ilga, tačiau spėjom užkasti (su savimi buvom pasiėmę maisto) ir šiek tiek pailsėti. Tačiau, kai jau atvažiavom nebenorėjom lipti iš šilto ir jaukaus traukinio, tad nutarėm, kad apžiūrėsim tik miesto katedrą ir keliausim toliau. Katedra stovi prie pat stoties, ją pamačius išgaravo visas miegas ir nuovargis (10 foto), taigi apžiūrėjom ir šį miestą (11-12 foto). Kiolnas labai patiko, jame tiesiog verda gyvenimas, daug turistų, daug vietinių žmonių, ant kiekvieno kampo barai. Į vieną gundėmės užeiti, tačiau suveikė studentiškas taupumas ir neapsilankėm. Kaip ir visiems miestams neturėjom labai daug laiko, tad keliavom toliau.

Pasikrovę gerų emocijų iš Kiolno, važiavom į Boną. Bona man pasirodė nedidelis, pakankamai gražus, tačiau nejaukus miestas. Apžiūrėjom įžymybes: Bonos universitetą, Katedrą, Bethoveno namą... Tačiau čia, palyginus su Kiolnu, buvo visiškai tuščia, žmonių beveik nesutikom, o ir sutiktieji - jau įkaušusios jaunimo grupelės. O nuėjus šiek tiek toliau nuo centro, pasidarė net nejauku, sakyčiau net baisu, tad ilgiau nebegaišom ir keliavom toliau.

Keliavusieji daugai pasakojo, kad jie miegojo traukiniuose, tai visą naktį ir pratemdavo, taigi „mes darysim tą patį“. Sėdom į traukinį, kuris vežė toliausiai nuo Bonos link Franfurto ir sumigom. Jaučiu, kad kažkas žadina, pasižiūriu – kontrolierius. Greit šoku ieškoti bilieto, bet jis nenori jo. Pasirodo, atvažiavom į paskutinę stotelę ir jis pageidauja, kad išliptume. Dar pasiklausia ar čia mum reikėjo, patikinom, kad TAIP. Išlipom iš traukinio ir tiesiu taikymu prie stendo, kur surašyti visi traukinių grafikai... ŠOKAS... kas galėjo pagalvoti, kad Vokietijoje traukiniai nevažiuoja visą parą?! Kitas traukinys rytoj 6 ryto. Na ką, nusimato naktis Koblenze, ką veikti, kur eiti, beprotiškai šalta.

Patraukėm į miestelį – nei gyvos dvasios, bet radom veikiantį barą. Pinigai neberūpėjo, užsisakėm arbatos, LABAI lėtai išgėrėm. Žiūrim dar neveja, užsisakėm alaus. Išgėrėm jį, buvo apie 1 nakties, bare tik keli vietiniai lankytojai, aiškiai pažįstami su barmenu. Nusprendėm, kad jie laukia kol mes išeisim, kad galėtų užsidaryti, tad išėjom į šaltą vasario naktį.

Nutarėm apžiūrėt miestelį, bet jis buvo nebeįdomus, praėjom pro tą patį barą, veikė, bet jau nebedrįsom grįžti. Užtat radom visą parą veikiantį McDonaldą. Bandėm pažaisti kortom, bet miegas nugalėjo. Nuėjom į vaikų kambarį ir parimusio ant stalo prisnūdom (beje, tokių „našlaičių“ ten buvo ir daugiau, miegojom penkiese, vienas žmogelis net čiuožykloje miegojo). Apie penktą ryto atėjo darbuotoja ir nepiktai pasakė „čia jum ne viešbutis“, tad buvo laikas keltis ir tęsti kelionę.

Pirma užduotis nusipirkti bilietą buvo nesunkiai įgyvendinta, toliau jau laukė šiltas ir jaukus traukinys, kuris vežė mus į Wiesbadeną. Wiesbadenas mielas miestelis, kai mes nuvažiavom jis dar miegojo (juk ankstyvas sekmadienio rytas), bet labai patiko. Vasarą, manau, jis turėtų būti labai gražus. Bet laikas spaudė, tad keliavom toliau.

Kitas sustojimas – Frankfurtas prie Maino. Išėjus iš stoties pasitiko dangoraižiai. Pirmas įspūdis tikrai neblogas. Per miestą tekantis Mainas tap pat prideda žavesio. Tačiau neturėjom daug laiko, tad apžiūrėjom Frankfurtą ir keliavom toliau.

Paskutinis, pagal planą, sustojimas Kaselis, čia mūsų jau laukė bendramoksliai lietuviai, kurie, kaip ir mes, Vokietijoje atsidūrėme pasinaudoję universiteto mainų programa. Jie mus pamaitino ir aprodė Kaselio įžymybes. Žinoma, didžiausią įspūdį paliko Herkules pilis. Bet ir vėl, mūsų laukė kelionė, tik šį kartą jau atgal į Hamburgą, o iki jo atstumas netrumpas, tačiau draugai padėjo sudaryti maršrutą, kad spėtume grįžti atgal. Tad keliavom i Uelzeną, kur persėdom į kitą traukinį ir pargrįžom ten kur ir pradėjom.

Taigi, kelionė buvo varginanti, tačiau įdomi, nebrangi (išskyrus tą nesusipratimą su ICE traukiniu) ir neblogas iššūkis sau. Visą kelionę išgelbėjo Hanoverio raudonoji linija ir gera kompanija. Su šia mergina paskui dar keliavom ne kartą, tad patirties atsirado, bet be nuotykių mes nemokam. Beje, jei kas norėtų išbandyti Vokietijos traukinių paslaugas, siūlau pirma užsukti į šį tinklalapį. Čia patogiai galėsite susidėlioti maršrutą, kad nebūtų nesusipratimų kaip mums.

Dėkojame Agnei už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!