Praktiški patarimai, kaip pasiekti įspūdingiausią tašką Norvegijoje - Trolio liežuvį

Trolltunga (Trolio liežuvis) pristatoma kaip viena įspūdingiausių Norvegijos vietų. Tai apie 700 metrų virš Ringedalsvatnet ežero išsikišusi ola, dažnai matoma Norvegiją pristatančiose nuotraukose. Gal būsiu per daug skeptiškas, o gal per daug tikėjausi, o gal buvau per daug pavargęs... bet, jei klaustumėt, ar ši vieta papuola į mano matytų gražiausių vietų dešimtuką, atsakyčiau - gal NE;  ar verta ten keliauti - TAIP. Vis dėlto šis pasakojimas labiau apie tai, kaip pasiekti „liežuvį“, nei apie jį patį.

Kaip ten patekti?

Trolltunga yra Oddos komunoje. Jums reikės vykti netoli Oddos miestelio esantį Tyssedal, apie 150 km. nuo Bergeno. Iš ten siauriu keliuku kylant aukštyn važiuoti apie 7 km. Šis kelias siauras, prasilenkti su kitu automobiliu pavyks ne visur. Ženklų netrūksta, mums kelią pavyko rasti nesunkiai. Kelio pabaigoje rasite automobilių aikštelę, už kurią teks susimokėti. Nors ruošiantis kelionei daug kur buvo galima rasti, kad tai kainuos 100 NOK, bet mūsų apsilankymo metu už visą dieną teko sumokėti 200 NOK.

Pasirengimas

Prieš planuojant ir svarstant, ar verta aplankyti šią vietą, svarbu žinoti, kad nuo vietos į kur atvykote (arba atvyksite) automobiliu iki Trolltung reikės nueiti 11 km (viso 22 km). Kelionė į abi puses truks 10-12 valandų. Geriausias metų laikas čia lankytis yra gegužės - spalio mėnesiai. Rekomenduojama žygį pradėt iki 10 val. ryto. Pati sunkiausia žygio dalis - pirmas kilometras.

Jei ši informaciją dar Jūsų neišgąsdino...

Tokiam žygiui reikia pasiruošimo ir šiek tiek maisto. Mano mėgstamiausias užkandis į tokius pasivaikščiojimus - riešutų ir įvairių grūdų batonėliai. Praktiška, patogu ir sotu. Taip pat nepamiršti vandens, bet neimkite labai daug, nes jo galėsite pasisemti iš kalnuose esančių upių. Čia vanduo geriamas. Vis dėlto būsite kalnuose, orai čia permainingi. Nors mūsų kelionė vyko liepos mėnesį, bet gerą kelio dalį mus lydėjo lietus ir nešiltas vėjas, tad siūlyčiau pagalvoti ir apie tinkamus drabužius. Rekomenduočiau avėti ir tokiems žygiams tinkamą avalynę, nes teks eiti per įvairias šlapynes. Mūsų žygio metu buvo nemažai purvo. Tad kietesniu padu, kiek aukštesni ir drėgmei atsparūs batai kelionę tik palengvins.

Kelionė

Žygio sudėtingiausia dalis yra pirmas kilometras. Pačioje pradžioje Jus pasitiks statūs akmeniniai „laiptai“, padengti šlapiu purvu. Kai kur kopti padės virvės, kurios nemažiau šlapios ir purvinos. Tokiu taku kilsite 700 metrų. Per šį pirmą kilometrą iš mūsų 8 žmonių kompanijos „iškrito“ trys kolegos (pas kuriuos liko visas mūsų maistas).

Šalia yra neveikiantis funikulierius. Dar neseniai kai kas į kalną kopdavo funikulieriaus bėgiais, bet šiuo metu jais lipti negalima. Jie uždaryti.

Rekomenduojama keturių kilometrų žymę pasiekti iki 13 val. Tuo pačiu įveiksite sudėtingiausią trasos dalį, o likusi trasa bus su nežymiais pakilimais ir nusileidimais. Bet ir toliau bus ir vandens, ir purvo... ir gražių vaizdų.

Trasa kas kilometrą sužymėta stulpeliais. Bet trasą pažymėta raudona spalva ant akmenų pastebėsite kur kas dažniau. Nemaža dalis žygeivių šią trasą eina su nakvyne. Palapinę galima statytis bet kur. Keliaudami tokių palapinių pamatysite ne vieną, ir, manau, kad suprasite, kodėl jie taip daro.

Priėję tikslą galite papulti į eilę norinčių fotografuotis ant Trolio liežuvio galo. Neatrodo, kad reikėtų daug drąsos tam, kad ant jo atsistotum. Ir ko dėl “selfio” nepadarytum... Jei su orais pasiseks, turėsite labai gražių prisiminimų ir nuotraukų. Jei nepasiseks - galėsite į šį žygį pažvelgti filosofiškai.

Kam neteko keliauti kalnuose, žinokite, kad nusileidimas žemyn ne lengvesnė dalis nei kopti aukštyn. Tad jau aprašytas pirmasis kilometras leidžiantis atrodė dar sudėtingesnis: nuovargis, „medinės“ kojos, nuo turistų dar purvinesni ir šlapesni akmenys (kai kur pasislėpę po purvu) ir staigus leidimasis žemyn.

Post factum

Žinoma, tada kai kojų jau neskauda, nuotraukos sutvarkytos ir žygio sunkumai prieš popierių kalną, laukiantį darbe, atrodo kur kas patraukliau, tokie nuotykiai prisimenami su nostalgija. Pirma, tai šioks toks laimėjimas prieš save, nes ne kas dieną tenka 10 valandų eiti kalnuose. Antra, kalnai turi savo žavesio, dėl ko vis norisi ir norisi į juos sugrįžti (na ir kas, kad tik taip mėgėjiškai). Ir kai jau viską sudėlioji į savo vietas, galima pasakyt, kad žygį kartočiau. Jei būtų galimybė - su nakvyne.

Teksto autorius: Nerijus Sujeta