Keliautojos Robertos išbandymai Ispanijoje, Šv. Jokūbo kelyje: tai buvo vienintelė kelionė, kuri man suteikė tiek daug

Kelionės suteikia ramybės, džiaugsmo, ašarų, padeda išsivalyti savo sielą nuo neigiamų emocijų ir pripildyti ją neišmatuojamu kiekiu laimės. Negaliu teigti, kad esu apkeliavusi pusę pasaulio, tačiau tai, į kokią kelionę pirmą kartą išsiruošiau prieš trejus metus, pakeitė mano požiūrį į viską, o ypač į pačią save. ??

Nusprendusi papasakoti Jums apie savo piligriminę kelionę, nežinojau, kaip geriau ją aprašyti. Pradėjus kurti tekstą supratau, kad jau vien pačios idėjos ir pirmosios dienos pasakojimas virsta į begalinį tekstą, suvokiau, kad su tokiu minčių lietumi gausis ne pasakojimas, o visa knyga. Tad prisiminiau, kiek informacijos pati žinojau iškeliaudama į mažą Prancūzijos miestelį, kuriame prasidėjo mano Camino ir kiek jos suteikiau savo draugams bei pažįstamiems, planuojantiems šią kelionę ateityje. Pagrindinė taisyklė, kurią išmokau – šios išvykos planuoti nereikia, visi geriausi dalykai gimsta savaime. Tad nusprendžiau pasidalinti informacija, kurios Jums gali prireikti, kurią pravartu žinoti bei savo mintimis, kurios gimė keliaujant pėščiomis Ispanijos kaimeliais, miestais, miškais, greitkeliais į pasaulio kraštą... ar vertėtų sakyti, į patį save!

Tai buvo ta vienintelė kelionė, kuri man suteikė tiek daug, nors išsiruošiau ten nesitikėdama nieko. Tai ta kelionė, kurioje mes skaičiavome šypsenas, o ne kilometrus. Tai ta kelionė, kurioje visi lygūs. Ten nėra amžiaus limito, nėra jokio skirtumo iš kurios šalies esi ar kokia kalba gali kalbėti. Ten, kur niekam nesvarbu kaip tu atrodai, kur gali nešioti kojines su basutėm, sėdėti kavinėje be batų, džiovinti drabužius ant kuprinės ir visiems tai bus daugiau nei normalu. Ten, kur kiekvieną naktį užmiegi vis kitoje vietoje su naujai sutiktais žmonėmis. Ten, kur tavo žadintuvu tampa maišelių ar miegmaišių šnarėjimas, už lango giedantis gaidys, karvių varpeliai ant kaklo ar tiesiog 6 ryto įjungta ryškiausia šviesa – ir tu visiškai dėl to nepyksti, nors ir miegojai vos kelias valandas, nes žinai, kokia nuostabi diena tavęs laukia! Ten, kur realus laikas neegzistuoja, tu pamiršti, kokia dabar savaitės diena, pamiršti, kada pradėjai žygį ir niekada nežinai, kada jį pabaigsi. Ten, kur vietoj pasisveikinimo ir atsisveikinimo sakai Buen Camino. Ten, kur visiškai nepažįstamas žmogus tau dovanoja gėles gatvėje, atiduoda savo kepurę, kai saulė kaitina per stipriai, kur pasidalina paskutiniu maisto kąsneliu ar pakviečia į savo namus pasišildyti ir išgerti arbatos. Ten, kur žmonės įžvelgia gėrį ir laimę net skausmingiausiose pūslėse ant pėdų, nes juk tai reiškia, kad tu gyvas! Ten, kur miško takeliu daliniesi su pulku karvių, avių banda, kur nebebijai driežų ir visokiausių vabalėlių, o tiesiog džiaugiesi juos sutikus. Ten, kur tavo norai visiškai pasikeičia, kur tavo didžiausia svajone tampa arbūzas, ledinis dušas ar tiesiog sausos kojinės. Ten, kur supranti, koks laimingas esi ir koks dėkingas turi būti šiam gyvenimui. Tu pradedi dėkoti už regėjimą, kurio dėka matai nepaprastai gražius vaizdus, už klausą, kad gali girdėti gamtos melodiją, už uoslę, kad gali užuosti ne tik gėlių ar miško kvapą, bet ir kiekvieną kelyje esančią fermą. Dėkoji savo kūnui, kuris ištveria alinantį karštį, stingdantį šaltį, nesibaigiantį lietų ir vis tiek neša tave Ispanijos takeliais su 11 kilogramų kuprine ant pečių, tavo tikslo link. Tai ta kelionė, kurioje supranti savo artimųjų meilę, kur supranti, kad kai buvai maža ir užsigaudavai, mamytė ne šiaip sau bučiuodavo sužalotą vietą, nes įsitikini, kad tai tikrai veikia! Kur išmoksti girdėti savo kūną ir jį suprasti, dėl jo stengiesi ir jį prižiūri. Ten, kur ir vėl tik pažvelgus į dangų matai gyvūnus iš debesų, o ant kiekvieno kampo besišypsančius veidelius. Ten, kur pamačius šokoladuką širdis suspurda iš laimės, ko pasekoje per mėnesį suvartoji daugiau cukraus nei per visus metus. Kur diena prasideda su kava ir bandele ir niekada nesibaigia be vyno. Kur visiškai nesvarbu, kiek tau metų, iš kur atkeliavai, kodėl čia eini, kaip atrodai, turi vieną koją ar vieną ranką, esi sveikas, o galbūt nukritai nuo kalno ir tavo galvoje daugiau siūlų nei kada būtum pagalvojęs – tai neturi reikšmės, nes vieną kartą susitikus, tampama šeima su vienu bendru tikslu ir vienu bendru keliu, kuriuo dalinamasi. Kur po 800 kilometrų, pamačius vandenyną, negali sustoti verkti, kur jauti, kaip kiekviena atplaukianti banga atperka visą skausmą, visas bemieges naktis, o kartais ir ašaras. Ten, kur tavo gyvenimas virsta pasaka, kur tampi mažu vaiku, kuris nori viską pažinti, viską išmokti, kur nėra dirbtinio grožio, prabangių drabužių, makiažo ir etikečių. Kur gali būti kuo tik nori, bet būni pačiu tikriausiu savimi, nes supranti, kad nėra tikslo apsimetinėti, nes tu esi geriausia versija, kokią kažkas sukūrė. Kur viskas, ko tau reikia sprendžiant problemas yra nuoširdumas ir šypsena.

Camino Frances – populiariausias piligriminis kelias į Santiago de Compostela. Jį renkasi apie 70% visų piligrimų.

Pradžia
Miestelis Prancūzijoje – „Saint Jean Pied de Port“. Skrydis į „Biaritz“, autobusas į traukinių stotį, traukinys į „SJPDP“. Šiame miestelyje įsikūręs piligrimų ofisas suteikia visą sąrašą albergių, taip pat informaciją apie reljefą, kilometrus ir pagrindines stoteles bei žinoma, piligrimo pasą, be kurio nakvynė albergėse negalima. Jo kaina 2 €.

Nakvynė
Galima rinktis miegojimą palapinėje (kuria reikia pasirūpinti patiems), po atviru dangumi arba tiesiog albergėse. Albergės – tai lyg hosteliai, skirti tik piligrimams. Albergės būna privačios arba valstybinės, tad ir jų kaina svyruoja nuo 5 iki 15 € už naktį. Taip pat galima rasti nakvynę, kurios kaina yra „donativo“, o tai reiškia, kad mokame tiek, kiek norima. Nakvynės labai skirtingos, vieną dieną gali miegoti bažnyčioje ant čiužinių, kitą privačiuose vietinių namuose karališkoje lovoje, dar kitą albergėje be elektros, vandens ir jokių patogumų. Miegančiųjų skaičius patalpoje svyruoja nuo 4 iki 100.

Maistas
Daugelis albergių siūlo pusryčius bei piligrimų vakarienes, kurios yra geriausia dienos dalis! Už 8–10 € gauni pirmąjį patiekalą, kuris dažniausiai būna sriuba arba salotos, pagrindinį patiekalą, desertą ir nesibaigiantį kiekį vyno bei vandens. Porcijos dažniausiai būna tokios, kad ryte nubudus dar tikrai negalvoji apie pusryčius. Keliaujant miesteliai išidėstę maždaug kas 5 km, tad visada galima pavalgyti kavinėse, nusipirkti maisto parduotuvėse ar tiesiog rasti užkandžių stalelių, vidury miško. Albergėse dažnai būna įrengtos virtuvės, kuriose galima gaminti maistą ne tik sau, bet ir tos nakties kambariokams! Taip pat ispanai yra labai svetingi piligrimams, tad tikrai galima ne kartą sulaukti pasiūlymų tiesiog užsukti į svečius ir pavalgyti ar išgerti arbatos.

Apranga bei įranga
Patogi kuprinė labai svarbi, rinkausi 36 litrų talpos. Kuprinės svoris pagal rekomendacijas turėtų atitikti 10% kūno svorio. Batai ir kojinės yra patys svarbiausi pirkiniai šiai kelionei. Batai turi būti lengvi, apsaugantys pėdas, nes keliaujama ne tik miško takeliais, kalnais, tačiau ir greitkeliais bei uolėtais paviršiais. Kojines patariu pirkti specializuotose sporto prekių parduotuvėse arba parduotuvėje „Armijai ir civiliams“, jos turi būti skirtos žygiams. Kaina svyruoja nuo 5 iki 20 € už porą. Miegmaišis užimantis kuo mažiau vietos. Dažnai vasarą keliaujantys piligrimai miegmaišį iškeičia tiesiog į patalynės užvalkalą. Talpa vandeniui (gertuvė, maišelis su šiaudeliu, kurio nereikia išimti kaskart iš kuprinės), kelioninis peiliukas bei šaukstas ir šakutė, jei planuojate valgyti ne kavinėse. Drabužius svarbiausia rinktis užimančius kuo mažiau vietos bei greitai džiūstančius. Kad ir kaip keistai skambės, ypač merginoms, bet šioje kelionėje supasite, kad pilnai galite keliauti į 5 savaičių kelionę su dvejais marškinėliais, trejomis poromis kojinių bei vienu rankšluosčiu! Sportinis rankšluostis, higienos reikmenys, kremas nuo saulės, gelis nuo skausmo, mini vaistinėlė (kiekvienam pagal poreikius), pleistrai, vazelinas (užkerta kelią nuospaudoms, tad drąsiai tepkite juo tas pėdų vietas, kuriose jaučiate spaudimą nuo batų), žiogeliai (jų pagalba galėsite džiovinti drabužius ant savo kuprinės). Maišelis ar maža rankinė, kurioje tilps pagrindiniai jūsų daiktai, nes atkeliavus į miestelį tikrai nesinori, o kai kur ir negalima keliauti su kuprine, tad ją geriau palikti albergėje.

Drabužių skalbimas
Drabužiai skalbiami rankomis, tad reikia turėti savo muilą ar kitą skalbimo priemonę. Kai kuriose albergėse galima naudotis skalbimo mašina bei džiovykle už papildomą mokestį.

Kada keliauti
Piligrimai keliauja ištisus metus, tačiau nuo spalio iki balandžio mėnesio ne visos albergės yra atidarytos, tad reikėtų šiek tiek daugiau dėmesio skirti planuojant dienos maršrutą.

Pabaiga
Čia atsakymo nėra, kiekvienas pajaučia, kur baigiasi jo Camino. Visi piligriminiai keliai veda į Santjago miestą, tad vieniems kelionė baigiasi čia, o kiti žingsniuoja į pasaulio kraštą – Finisterą.

Kelionė namo
Iš Finisteros galima keliauti autobusu tiesiai į Santjago oro uostą. Iš jo skridau į Londoną ir tada į Vilnių.

Tikiuosi, kad mano pasakojimas įkvėps išdrįsti ir nebijoti. Nebijoti keliauti vienam į nepažįstamą šalį, išdrįsti susipažinti su kitais žmonėmis, bandyti išmokti jų kalbą, nors šiek tiek, taip parodant pagarbą ir atsidėkojant už jų gerumą, išdrįsti padėti kitiems ir nebijoti priimti pagalbą. Išdrįsti atverti savo širdį ir nebijoti parodyti savo emocijas, pasiimti mėnesį atostogų ar išeiti iš darbo, dėl galimybės keliauti be atgalinio bilieto ir nebijoti pakeisti savo požiūrį bei gyvenimą. Išdrįsti priimti save tokį, koks esi ir nebijoti susikurti tokį gyvenimą, kokio esi vertas net jei ir teks pradėti nuo pradžių. „Turi gyventi tokiame pasaulyje, koks jis yra, bet vis tiek kurti jį tokį, koks jis turėtų būti“ – Michele Obama.

Keliauti yra nuostabu, o keliauti „į save“ yra tiesiog neįkainojama! Keliaukit ir džiaukitės gyvenimu! Buen Camino!

Teksto autorė: Roberta Gižaite