“Taigi mūsų ilgai laukta kelionė prasideda. Vilniuje šiuo metu gili žiema, sausio mėnuo, apie -20 laispnių“, - savo įspūdžius pradeda Makalius.lt skaitytoja ir keliautoja Kamilija T.
Kelionės
Paslaugos
StraipsniaiSavarankiška kelionė į Maroką - skrydžiai, lankytinos vietos, kainos
Įkelta:
8:30 mes jau oro uoste, laukiam lėktuvo. Skrydis Vilnius - Duseldorfas, Duseldorfas - Marakešas. 10 valandų - tiek truko nuvykti į šį egzotinį kraštą.
Atvykus į Marakešą oro uoste teko pildyti viza lapelius (3 minučių darbas).
Pinigus geriausia keistis oro uoste, patikimiausia. Vos išėjus pro oro uosto duris nudžiugina nuostabus oras, šiluma ir saulė - jokio sniego. Patiriam kultūrinį šoką. Nors tiek skaityta, domėtasi ir tikėtasi vistiek nuostaba didžiulė. Prieš tai susipažinę su lietuviais nutarėm važiuoti keturiese vienu taksi.
Pirmosios derybos įvyko nekaip, iki medinos (tai jų senamiestis) buvo pasiūlyta kaina 200 dh (~66 Lt). Nuėjom prie kito taksisto. Pasirodo kitas negali tavęs vežti (nemandagu) kol prieš tave esantis neišvažiuos. Sustojom ir pradėjom mąstyti. Tuo tarpu pirmųjų taksi vairuotojai susikivirčijo, kol jie sprendė savo reikalus prie mūsų priėjo malonus taksistas ir pasiūlė pavežti, pasiūlėm už 150 dh (~50 Lt 4 žmonėm) - sutiko. Brangiai sumokėjom, bet norėjom greičiau i viešbutį. Tiesa, puikiai šnekančių angliškai gatvėje retai, kada sutiksi, bent mum taip pasitaikė. Visi be išimties kalba prancūziškai, suprantama. Mūsų viešbutis buvo senojoj medinoj. Mus paleido prie arkos, kuri ir buvo įėjimas į senąją medina, kadangi į vidų automobiliams negalima važiuoti. Išsigandom, o gal labiau nustebom, nes vaizdas buvo švelniai tariant baisus. Asilai, kupranugariai, katės, šunys, išmatos, turgus, čia pat maistas, vaikai laipiojantys ant sienų…
Išlipusios iš taksi, pagriebėm savo daiktus ir nelabai supratusios kur toliau eiti, nuėjome pro arką ieškoti savo riado. Iškart prisistatė "malonus" gidas parodyti kelią. Pradžioj nenorėjom, bet po to džiaugėmės, kadangi pačios nebūtume jo radusios, nors mūsų riadas buvo visai arti. Medina labai klaidi, net ir su krūva žemėlapių kelią rasti sudėtinga. Davėm jam 3 dh (maždaug litas - jam pasirodė per maža, bet jiems visada per mažai, kad ir kiek beduotum).
Apsistojom riade Dar tuscia vienai nakčiai, nes į Marakešą atvykom gana vėlai. Mus pasitiko labai maloni šeimininkė. Viską pasakė, parodė, kadangi kitą dieną turėjome išvažiuoti labai anksti. Dėl pusryčių neverta pergyveti, nes šeimininkė pati pasakė, kad paruoš pusryčius išsinešti. Įsikūrėm jaukiam kambariuky, vienas minusas, kad dušinė buvo užsikimšusi ir vanduo nenubėgo, bet menkniekis. Nuostabi aplinka, ant stogo yra vieta vakaroti, ką mes ir padarėm. Įsikūrusios kambary nuėjom ieškoti laimės, kur pavalgyti. Ne itin jauku dviem merginom vakare vaikščioti po miestą, bet šeiminininkė mus nuramino ir informavo, kad vakare yra saugiausia, nes Marakešas - turistinis miestas. Turėjom du variantus: likti kambary ir mirti iš bado arba sukaupti visa drąsą ir leistis į maisto paiešką – pasirinkome antrą variant. Moterims dėmesys čia, kas be ko, garantuotas. Visi be išimties vyrai sveikinosi ir šypsojosi. Kaip vėliau buvom išmokintos, jiems tuo pačiu atsakyti nereikia, nebent, žinoma, pati nori, tada turėsi draugų, palydovų ar kaip bepavadintum, daugiau nei gali įsivaizduoti. Įžengusios į viešumą, pasijutom lyg įmestos į zoologijos sodą ar muziejų kaip vertingiausi eksponatai. Na, bet prie visko priprantama ir ilgiau pasivaikščiojus supratom, kad visai čia nėra taip ir baisu. Tereikia priprasti prie vairavimo ypatumų (atrodo, kad kelių eismo taisyklės niekam negalioja arba jie jų visai neturi) na ir perėjos brūkšniukai nieko nereiškia. Vaikščiojant gatvėmis radom kur pavalgyti - mieloje itališkoje kavinukėje. Jų virtuvė puiki, tiesa sakant, neteko čia ragauti konors neskanaus. Pirmoji diena baigėsi sėkmingai.
Antra diena prasidėjo beveik sėkmingai. Vos pabudus 6 ryto buvo keista, kadangi atsibundi tamsoje ir girdi balsus. Tada suvoki, kad šio miesto gyventojai meldžiasi! Kol jie meldėsi mes susiruošem keliauti į autobosų Supertours stotį. Norėjome vykti į Mirleft miestelį (šis miestas buvo mūsų tikslas). Išeinant gavom savo pusryčius ir patarimą, kad geriau važiuoti su taksi iki stoties, nes rytais gatvėse tuščia ir nesaugu. Mes nusprendėm eiti. Išėjom į gatves ir neapsakomas jausmas apėmė – tokia ramybė, grynas šiltas oras nors visiškai tamsu. Bet pasitaikė draugiškas taksistas ir sutarem už 40 dh (~13 litų nuvežąs mus iki stoties). Žinoma, derėtis reikia ir visada, bet to išmokom tik vėliau. Atvykus į stotį turėjom laiko todėl nuėjom į vietinę kavinukę ir pradėjom ragauti pagaminto maisto. Nelabai žinau ką tiksliai valgėm, bet vienas dalykas buvo atpažintas – mandarinai. Nusprendėm paragauti ir mėtinės jų išgirtos arbatos. Tikrai verta! Pamilome šią arbatą - nė dienos neapsėjom be jos.
Tik nuo 8 ryto pradeda dirbti bilietų kasos, tad supratom, kad veltui kėlėmės taip anksti. Mums nosys buvo nušluostytos – ar dėl to, kad buvo sekmadienis, ar čia dėl savo populiarumo Soupratours neturėjo bilietų autobusui į Tiznitą (iš Tiznito mes turėjome važiuoti iki Mirlefto, nes tiesiogiai iš Marakešo ten nukyti nėra kaip) iš ryto, tik po pietų. Teko 7 h mums planuotis veiklos Marakeše…
Na ką, išėjom su savo mylimais draugais lagaminais pasivaikščioti. Pamatėm gražią palmių alėją, kuri vedė link kalnų. Nutarėm ja žygiuoti. Buvo puse 9 ryto, miestas tik budo. Beveik niekas nedirbo, tik kelios kavinukės, kurias matėm aplink. Galvojom ilgam laiką prastumsim eidamos alėja, bet deja alėjai prasieiti užtenka, jei palengva eini, pusvalandžio. Bet atradome gražių ir įdomių dalykų, pavyzdžiui, optika vidury nežinia kur. Grižome į pradinį tašką – stotį. Sėdome prie fontanų, kur makdonaldo wifi mums padėjo išgyventi dar kažkiek laiko ir pabendrauti su namiškiais. Siūlau nesėdėti, jei kartais likimas pasisuktų mūsų linkme, kadangi vėliau nuėjome pasivaikščioti ir ten tikrai daug įspūdingų bei gražių dalykų yra. Bet lagaminai labai vargina ir daug su jais neprivaikščiosi.
Norėjome važiuoti su turistiniu autobusu, bet pagailėjome 40 Dh (~13 litų). Nuėjome į parkelį kažkokioje žymioje vietoje, bet nežinodamos, kas per vieta, tiesiog mėgavomės oru ir augalų žydėjimu. Beje, pripraskite prie kačių, nes čia kačių karalystė - vaikšto bet kur, miega bet kur. Visada kavinėje rasite ant kėdės arba prie stalo miegančią bent vieną. Priprantama. Grižome į stotį ir nuėjome į kavinukę, daugumoj yra wifi, tuo ir pasinaudojome begerdamos mėtinę arbatą, kurios negalėjom atsiskanauti. Ilgai galvodamos, kur pavalgyti, nuėjom į kavinę esančią stotyje, antrame aukšte. Patariu visiems ten nueiti, tikrai patrauklios kainos ir skanu.
Buvo 24 laipsniai karščio. Stoty sumaistis. Pirkdami bilietą autobusui būtinai nepamirškit nusipirkti dar ir bagažui, nes kitu atveju teks palikti bagažą stoty. Taigi atžingsniavome į Soupratours autobusų stotį ir pradėjome savo autobuso paiešką… Pasibaisėjom, kokia sumaištis ir netikslumas, bet manau, tuom ir žavi, nes ta sumaištis, kas bebūtų keista, virsta į sureguliuotą tvarką ir visada pasireiškia punktualumu. Būtinai klausinėkite ar važiuoja ten, kur reikia, kadangi miestų užrašai ant autobusų lentelių visai kitokie nei parašyta ant bilieto. Sėkmės!
Įsėdome į autobusą ir patraukėme į Tiznitą – 5 valandų kelionę. Vos už 20 min sustojome degalinėje pusvalandžiui. Nelabai supratome, pasirodo pas juos tada įvyksta sustojimas, jei nori pavalgyti ar kitų reikalų turi (nelabai žinau kaip galima užsimanyti valgyti ar į tualetą, kai tu prieš 20 min tik išvykai). Tada ir supratome, kodėl važiuoji 5 h, kai ištiesų važiuoti 3 h. Pats vairavimas tikrai saugus. Todėl jie ir sutaria visi keliuose, ko trūksta mums.
Nežinojome, kur važiuojame ir kas mūsų laukia, bet baisu nebuvo. Kelionė mums paįvairino žmonės sėdėję šalia. Panelės sumąstė, kad reikia savo marokietišką dainą užleisti ir klausyti ją vėl ir vėl iš naujo visu garsu per visa autobusą. Galiausiai neiškentęs kaimynas iš už mūsų paleido savo muziką, o plius dar vairuotojo leidžiama.
Tiznite mus išleido apie 20 val. Paleido mus dvi kažkur kažkokioje gatvėje ir paliko stovėti. Nelabai supratome, kur esame, žinojome tik vieną, kad mums reikia nuvykti į Mirleftą. Pradėjome ieškoti taksi. Nustebome, kad nė vienas taksi nesustojo. Ėjome pačios ieškoti. Radome vairuotoją, kuris pasakė už 200 Dh (~66 litai) nuveš, kadangi buvome prisiskaičiusios, kad reikia mušt kainą, ėmėm derėtis - nepavyko. Nuėjome į viešbutį paklausėme kaip mums atsidurti Mirlefte (jei reikia kokios nors informacijos patariu eiti klausti į viešbutį, ten ir anglų puikiai šneka bei supranta ir pinigų už informacija nereikalauja). Pasakė, kad kainuotų su taksi 400 Dh (~ 133 litai) arba pernakvoti viešbuty ir važiuoti ryte su autobusu. Suvokėme, kad už 200 Dh mus pasiryžęs nuvežti žmogus tikrai neužsikėlė kainos, plius buvo jau vėlu ir reikėjo spėti nuvykti iki 21 val.
Susiradome tą patį taksistą ir su tikruoju marakietišku taksi važiavome į mūsų tikslą (nuo Tiznito iki Mirlefto apie 45 km). Nei kur, nei ką nieko nebežinojome, nes mes non france, o jis - no english (bet tikėjomės, kad jis suprato kur mus vežti, nes perklausėm bent 5 kartus). Kažkur per kažkokius kalnus, vingiuotus kelius, su marokietiška muzika garsiai ir tamsiu keliu riedėjome.
Prie pat Mirlefto jau pamatėme bangas ir iškart atsirado šypsenos veiduose, nes supratome, kad esame kažkur, kur yra bent jau vandenynas (prieš tai Apartamentų šeimininkas buvo parašęs laiškutį, kad lauks Mirlefto degalinėj ir reikės teirautis Brahimo. Sunku rasti nebus, nes ji tokia tame miestely vienintelė).
Tada taksistas sako hotel name sakau no no gas station sako hotel name sakome gasen statione sako hotel name sakome fuel car gasen. Jis vistiek nieko nesuprato, bet laimėj pačios tą degalinę pamatėm.
O pražiopsoti, ypač naktį, labai lengva, nes ji toli gražu į mum įprastas nebuvo panaši. Vos išlipus iš taksi prisistatė kruvelė vyrukų ir visi siūlę apartamentus – pasimetėm. Visiškas chaosas, vieni per kitus rėkia, siūlo, neleidžia nė žodžio pratarti. Sakom who is brahim ir padarėme didelę klaidą pasakę vardą, kadangi visi ten esantys prisistatė kaip Brahim. Galiausiai vienas iš jų pradėjo sakyti mūsų informaciją, kuria pateikėme užsisakinėjant apartamentus ir patikslino, kad tikrai jis yra tas, kurio mes ieškom.
O pabaigoje dar ir prisiminė mūsų vardus – tikrai pataikėm čia – pagalvojom. Pagaliau atvykusios į vietą sekėme iš paskos. Iėjome į vidų ir nelabai suvokėme, kas čia per vieta, kadangi buvo didelė erdvi svetainė sujungta su virtuve, kurioje buvo viskas: orkaitė, kokteilinė, kavos aparatas, blynų ir sumuštinių keptuvė ir visa kita reikalinga įranga, du kambariai, vonia didžiulė, kiemas/terasa – visa tai mūsų. Negalėjome patikėti. Tikėjomės kažko mažesnio ir kuklesnio.
Tada greit pasidėjome daiktus ir pasakėm, kad tikrąja to žodžio prasme, mirštam iš bado. Jis mus nuvedė vakarieniauti į restoranėlį (restaurant Ayour), labai mažą ir labai jaukų. Padavėjas, kuris ten dirba vienas, tikriausiai pats maloniausias sutiktas per visą gyvenimą. Maistas nuostabus. Kol laukiama maisto atneša alyvuogių ir savo duonos, kuri beprotiškai skani. Jei viską suvalgai, o maisto dar nėra – atneša dar. Negalėjom patikėti, kad tiek atkentėjusios varginančioje kelionėje mes atvykome į vieną iš pasaulio rojų.
Bendrai pasakojant apie miestelį Mirleft: sužinojome, kad duoną apsimoka pirkti tik jų – tokia apskrita, dažniausiai būna lauke prie parduotuvių pastatytose vitrinose, kuri kainuoja 2 Dh (~0,60 ct), vaisiai ir daržovės pigūs. Turguje viską dedi bendrai į tokį, kaip čia pavadinti, indą ir sumoki už svorį. Iš parduotuvės maisto pirkti neapsimoka, nes atvežtiniai produktai palyginti brangūs (kvadratinė duona kainavo 7 Lt). Būtinai paragaukite jų salotų marocaine, tajine, couscous, jų rūgpienio, msaman ir chfanj. Taip pat jų kiaušinių, kurie yra kitokio skonio, namų gamybos sviesto. Patariu, jei yra laisvų vietų apsistoti pas Brahim, vadinasi Mirleft apartaments (yra booking.com) - tikrai nenusivilsite. Visame name, kuriame yra taip pat ir gultai ant stogo, yra 4 apartamentai. Kiekvieną svečią vedasi pas save namo papietauti su jo šeima. Idomi patirtis, tikrai daug ką sužinote ir paragaujate. Taip pat siūlau aplankyti Lagzirą (įspūdingo grožio paplūdymiai), nepatingėkite pasivaikščioti pakrante, mums teko net išsimaudyti su rūbais, kadangi buvo didelės bangos. Taip pat pakeliui užsukti ir į Sidi Ifnį, kuris yra iš dviejų miestų. Ten ir paragavome lauke keptų msaman ir chfanj! Valgykite tik karštus, kaip mums Brahim pasakė, kuo karščiau, tuo geriau. Maudytis laisvai galima sausį ir gruodį, tačiau gruodį ir sausį yra didžiausia tikimybė lietaus ir būna apie 20 laipsnių - čia vidutinė tokia temperatūra. Bet nuo vasario karšta ir jokio lietaus.
Atgal kelionė buvo ne tokia sudėtinga. Iš Mirlefto važiuoja autobusas jų vietinis, kuris veža į Tiznitą. Kadangi mus paleido vidury nežinia kur, reikėjo nusigauti iki vietos, nuo kur važiuoja autobusai iki Marakešo. Šiaip galima pėsčiom nueiti iki ten arba pasiimti petit taksį, ką mes ir padarėme (jie kainos nesakė, bet mus informavo, kad duoti ne daugiau 7 dh). Šį kartą mes važiavome ne su Supratours autobusu, o su jų vietiniu – CTM. Kaip visada, istorija ta pati. Vos išvažiavom, 20 minučių praėjo, ir mes jau stojom pailsėti.
Oras tą dieną maišėsi su žeme. Priminė mūsų vasaros orus. Tai pila kaip iš kibiro su ledukais, tai saulė šviečia – karšta. Galų gale atvykome į Marakešą, vėl šurmulys, taksi taksi… Paprašėm, kad nuvežtų iki viešbučio, kadangi vėl apsistojome tame, kur pirmą dieną, tai žinojome,kur jis randasi todėl paaiškinom, kur mus paleisti, bet ir čia mus nustebino. Nuvežė mus į senąją Mediną ir paleido vidury nežinia kur. Kaip visada prisistatė vaikinukas palydėti mus iki riado. Vedė mus gatvelėmis, net nežinojome kur esame, galiausiai mūsų palydą sudarė 4 vaikinukai ir visi, kiek supratom, pešėsi su pagrindiniu, kad jis pasidalintų su jais pinigais. Jausmas buvo neapsakomas, buvom praradusios viltį, kad mes dar pamatysime išėjimą iš šio labirinto, nes ir pats palydovas ne kartą buvo pasukęs ne į tą pusę. Tikslą pasiekėm, nors lijo, bet bent nereikėjo tempti tų lagaminų. Nusprendėm duoti 15 Dh (apie 5 litus), bet čia vaikinas parodė didelį nepasitenkinimą, nes pono vedlio atžvilgiu mes jam turėjom duoti 100 Dh (apie 35 litus). Kaip ir minėjau jiems niekad negana. Deja, nieko jis neišpešė iš mūsų ir teko jam džiaugtis 15 Dh.
Pagaliau patekome į saugią ir ramią erdvę – savo riadą. Mus pasitiko pažįstamas veidas, buvo begalo malonu. Nuvedė į kambarį, šį kartą apgyvendino ne tame pačiame, o geresniame. Mūsų vakaro tikslas buvo susirasti parduotuvę – nelabai sekėsi. Pas juos nėra tokių pastatų su pavadinimu prekybos centras ir panašiai, bent pakeliui tokio nesutikom. Tiesa, vieną matėm. Užėjom ir apėjom jį per 10 min. Čia sutiksit tik mažas vietines parduotuvėles. Bet galiausiai radome europietišką parduotuvėlę ir apsiprekinome. Pavakarieniauti pasirinkome tą patį itališką restoranėlį kaip ir pirmąsyk. Grįžome, užsidarėme į kambarį ir mėgavomes ramybe.
Kitą dieną, paskutinę dieną prieš grįžtant namo, apsidžiaugėm, nes nustojo lyti ir ėmė šviesti saulė, buvo vėl labai šilta. Išėjome pasivaikšcioti. Pagrindinėje gatvėje radome kažką panašaus į supermarketą. Alkoholio rasti sunku. Tik vienoje parduotuvėje matėm nedidelį jo skyrių, o antrą kartą vaikščiodamos aptikom ir atskirą parduotuvėlę. Apsipirkome vakarui. Nors atrodo alkoholio rasti čia sudėtinga, bet vėliau sužinojom, jie tikrai mėgsta alkoholį, jį geria ir geria viską. Mėgsta ir prie kavos ir prie arbatos. Patariu visiems paragauti jų vietinių vafliukų, kainuoja jie apie 30 ct, bet skanūs tai nėra žodžių. Paragaukite jų pieno – skanus. Taip pats patariame būtinai nusipirkti jų kepyklėlėje bandelių skirtingų paragavimui (galėtume kiekvieną dieną jas valgyti). Na ką, šį kartą pakeitėme valgymo vietą ir nuėjome į šalia mūsų riado esančią kavinukę. Jų vietinės kavinės mums padarė labai gerą ispūdį. Kiekvienoje jums atneš kažką vietinio paragauti nemokamai. Šį kartą gavome jų mandarinų ir datulių. Likęs vakaras buvo praleistas ant Riado stogo – mėgavomės paskutinėm atostogų akimirkom.
Į oro uostą iš medinos galima nusigauti pėsčiom (apie 40 min), su vietiniu autobusu (apie 15 min) arba su taksi (10 min), ką mes ir padarėm. Atvykome į oro uostą. Štai atostogos ir baigėsi, laikas keliauti atgal namo, į šaltį.
