Kelionės
Paslaugos
StraipsniaiPirmoji savarankiškai buvo išbandyta Barselona ir su ja atrastas stebuklingas jausmas, kai niekas nieko nereguliuoja ir esi pats sau vadas. Kadangi sekėsi daugiau nei puikiai, kilo mintis naujam iššūkiui – išbandyti keliavimą tarp miestų traukiniais, nes automobilio nuomai dar nepasiryžau, bet tai tik laiko klausimas. Buon Giorno Italia...
Viskas prasideda nuo idėjos ir minties – Milanas. Skaniausia kava, tobuliausi ledai, dieviško skonio pica, makaronai... Dovana artimam žmogučiui gražaus jubiliejaus proga. Bet dėliojant mintis ir kapstantis po visagalį internetą nutiko taip, kad Milanas, kaip mažiausiai reikšmingas, pasiliko paskutinėje vietoje. Bilietus pačiupome prieš porą mėnesių ir po ilgų planavimų (kad būtų kuo mažiau stresiuko ir kuo daugiau žinių) sekmadienį išskridome su „Wizzair“ į Milano Bergamo oro uostą. Beje, „Wizzair“ man taip pat labiau patiko nei „Ryanair“. Kuo? Tiesiog viskuo.
Iš oro uosto iki Bergamo miesto vykome autobusu, o tada traukiniu į Veroną. Bilietus pirkome kasoje, aparatų niuansus paliekant rytojui. Pirmasis stresas ištiko tada, kai niekaip nesupratome, kaip pereiti į reikiamą platformą, kurios niekur nesimatė. Tai buvo pirmas išbandymas, po to viskas sekėsi sklandžiai. Tuo metu buvo jau net nejuokinga, kadangi tai buvo priešpaskutinis traukinys į mūsų reikiamą tašką. Po keleto pakeleivių aiškinimų (pusiau itališkų, pusiau angliškų) pagaliau supratome, kur pasislėpusi ta perėja (pasirodo, aptverta remontuojamoje zonoje). Paskui Brescia miestuke teko pakeisti traukinuką, vėlgi bėgte, nes buvo likusios vos kelios minutės, ir tamsoje susirasti viešbutuką. Pravertė atspaustas google maps kelias į „namus“. Apsistojome svečių namuose „Magnolija“, vos už 5 minučių nuo pagrindinės stoties. Negalėjome nekrykštauti iš laimės, kai jį pačiupome už palankią kainą paskutinę naktį prieš išvykimą. Tikra tiesa, kad skubėti su nakvyne neverta, paskutinė minutė pasitvirtina. Ryte po sočių pusryčių kulniavome į stotį. „Trenitalia“ traukinių niuansai jau buvo ištyrinėti namie, tad problemų perkant bilietus automatuose nekilo. Viskas paprasta ir aišku.
Venecijoje praleidome visa dieną, ėjome tiesiog kur akys veda. Gerai, kad grįžome su priešpaskutiniu traukiniu, nes paskutinį atšaukė. Ak, tie italai! Turiu pasakyti, kad Venecija, kurią pamatėme tą dieną, gerokai skyrėsi nuo tos, kurią mačiau prieš 12 metų atvykusi kelioms valandoms su turistų grupe. Dabar ji buvo tiesiog užburianti! Gausybė tiltelių, kanalų, vietomis tuščių gatvelių ir mažai turistų, parduotuvėlių, plaukiančių gondolų. Dieviška... Tikrai verta bent kartą gyvenime apsilankyti. Beje, nušokant nuo minties – oras buvo saulėtas visas dienas. (gegužės mėnuo, negalėjo būti kitaip J) Grįžtant į traukinių stotį vakare iš kitos Venecijos pusės buvo ištikęs juoko priepuolis, nes vis ėjome ratais ir niekaip neišėjome iš centro. Aplankėme visas pagrindines vietas ir tas, kurių turistai nežino. Užlipome visur, kur tik galėjome. Eini, stebi, mėgaujiesi ir jautiesi lyg sapne!!!
Kitą dieną mūsų laukė Verona. Tikrai neprieštarausiu tiems, kurie sako, jog joje meilės dvasia plazdena daug labiau nei Paryžiuje. Taip, taip, taip!!! Meilė tvyro ore J Daug nuostabių vietų, vienas radome pagal planą, kitas – netikėtai. Pats smagiausias dalykas tas, kad nereikia niekur skubėti ar vytis gido: eini, mėgaujiesi ir žinai, jog laikas priklauso tau. Arena, Džiuljetos ir Romeo balkonėlis, kur begalės meilės spynelių ir širdelių, Castel San Pietro, pritrenkiantys vaizdai nuo kalno, įspūdingi sodai ir t.t. Galima tik įsivaizduoti, kiek visko apėjome ir pamatėme per 12 valandų. Ir tikrai reikia visos dienos norint pajausti miesto dvasią.
Dar viena naktis. Ryte, paskubinę ir atsiprašę už ankstumą pusryčius ruošiančio vaikinuko, išlekiame į Milaną. Išėję iš pagrindinės, didžiausios Milano traukinių stoties, pasijuntame it Niujorke. Vėlgi milžiniškas kontrastas – didžiulės gatvės, pastatai. Viešbutuke paliekame daiktus (nors mes per anksti ir kambarys dar neparuoštas, šypsena yra visagalė) ir traukiniu riedame į Como miestuką.
Como pakeri ežeru, aplink vien kalnai, dangaus mėlynumo vanduo, prabangios vilos, skraidantys malūnsparniai. Nuostabu!!!! Visą dieną praleidome ten vaikščiodami po senamiestį, ežero pakrante, didesnėmis ir mažesnėmis gatvelėmis, pietaudami aikštėje ir klausydami „O sole Mio“. Tokiomis akimirkomis, atrodo, net širdis verkia iš džiaugsmo, tokia palaima. Pasaulis toks gražus ir toks užburiantis! Tiesa, neveikė Brunate funikulierius. Ne bėda, radome kaip ten užsiropšti. Vakare be kojų grįžtame į Milaną.
Kadangi skrydis buvo vėlai vakare, Milanui turėjome visą dieną. Paprašėme pasaugoti mūsų daiktus iki pavakario (nes išsiregistruoti reikėjo iki 11 val.) – nekilo jokių problemų. Juk rankos gali būti užimtos tik fotoaparatu, nesinori tąsytis daiktų.
Centrinėje aikštėje, prie Duomo katedros, ištinka šokas nuo įkyrių atvykėlių (o gal ir vietinių) su savo pasiūla... Kažkoks siaubas. Skubame daryti nuotraukų, kylame ant stogo – norisi kuo toliau nuo jų pabėgti. Bet Milane nelabai kur pasislėpsi. Duomo pritrenkia savo didingumu, gražiausia katedra iš daugelio matytų. Pritrenkia prabanga ir Emanuelės galerija, taip pat bauginamai žavi koplyčia, dekoruota žmonių kaulais ir t. t. Daug kur keliavome su metro: Sermionės parkas, arka, rūmai.. Spėjome viską, tik neberadome jėgų Ferrarių parduotuvei.
Išvada – maršrutas buvo nerealiai sėkmingas, vaizdingas, ryškus ir skirtingas. Taip pat finansiškai pavykęs. Nes, važinėjant kasdien iš Milano, traukiniai būtų kainavę kur kas daugiau. O mes tris naktis praleidome Veronoje ir vieną Milane.
Kontrastai kasdien gniaužė kvapą. Italija nereali, kerinti!!! Maistas, klimatas, gražūs žmonės, vaizdai, spalvos. Įsimylėjau Italiją ir einu dėl jos iš proto!!! Kelionės man yra viskas, niekas joms neprilygsta. Džiaugiuosi, kai šia liga užkrečiu ir kitus. Keliaukite patys, patirtiems jausmams ir įspūdžiams nėra lygių!!! Išdrįskite, atraskite, pažinkite ir patirkite!!! Tai taip NUOSTABU...
Dėkojame mūsų skaitytojai Vaidai Palčevskienei už įdomų pasakojimą :)
