Škotija ūkanotoji

Ar žinote, kas yra atostogų iššūkis? Tai – žmogui, dievinančiam saulėtas ir šiltas atostogas ir jau pradėjusiam planuoti savaitės kelionę į Viduržemio jūros pakrantę, pakeisti kryptį Škotijos link. Ypač, kai pažiūrėjęs į meteorologų prognozes pamatai, kad daugiau +15 °C tikėtis neverta, ir tai, jei nesugalvosi keliauti šiauriau, kur klimatas vėsta kas kilometrą. Nekalbant apie lietų, kuris čia toks kasdienis reiškinys, kad meteorologai, prognozių ženklelius dėliojantys ant Škotijos žemėlapio, saulutės turbūt net neturi. Bet, negalėdami atsispirti Škotijos istorijai ir legendoms, nusprendę, kad į turkijas ir graikijas nuvažiuosime tuomet, kai pasensim, netrukus rankose laikėme lėktuvo į Jungtinę Karalystę bilietus.

Planuoti, ar ne – štai kur klausimas

Kaip ir prieš kiekvieną kelionę, sprendėme klausimą, ar planuoti išvyką nuo…iki..., ar palikti daugiau ekspromto? Bijodami likti ant ledo kur nors vidury laukų naktyje nusprendėme rinktis viduriuką – suplanuoti kelionės maršrutą, t. y. kiek maždaug ir kokia kryptimi tikimės nuvažiuoti, taip pat jos pradžią ir pabaigą, t. y. kelias pirmas ir paskutines nakvynes. Keturias dienas (tris naktis) viduryje palikome netikėtumo faktoriui.

Škotija labai palanki (ne)palnuotoms kelionėms – nakvynės vietų tikrai yra nemažai, tiek viešbučių, tiek „Bed & Breakfast“ tipo kambarių. Tiesa, neįvertinome vieno niuanso – savaitgaliais nakvynę gauti gali būti sunkiau ir brangiau, o ypač vasarą, kai pasigrožėti Škotijos apylinkėmis atvyksta nemažai anglų, kurie vietas būna užsisakę iš anksto. Tačiau, nepaisant to, nakvoti automobilyje ar laukuose neteko nė karto, be to, pamatėme vietas, į kurias net ir neplanavome užsukti ir kurios tikrai maloniai nustebino.

Iš Anglijos į Škotijos pakrantę

Kelionę pradėjome nuo Anglijos – atskridome į Lydsą ir apsistojome viešbutyje Ibis Centre – nebrangus ir geroje vietoje (labai arti centro, be to, beveik iki pat jo priveža autobusas iš oro uosto). Kambariai paprasti, tačiau labai švarūs ir patogūs, viskas naujai suremontuota.

Ryte, išsinuomojus automobilį, prasidėjo mūsų kelionė Škotijos link. Vairas kairėje pusėje, be abejo, kėlė šiokių tokių nepatogumų ir nesusipratimų, tačiau apsipratome ir, lydimi romantiškų užmiesčio peizažų su besiganančiomis avimis, pirmąjį savo kelionės tikslą – Anglijos miestą Jorką – pasiekėme sėkmingai.

Jorke ilgai neužtrukome – aplankėme senamiestį ir pasivaikščiojome jį supančiomis miesto sienomis. Jomis eiti labai smagu, žvalgantis iš viršaus galima apeiti beveik visą senąją miesto dalį. Taip pat labai didelė ir įspūdinga Jorko katedra (York Minister), turint laiko verta joje apsilankyti, pasikelti ant stogo ir pasigrožėti iš aukštai atsiveriančiais miesto vaizdais.

Dienai sukant vakarop pasiekėme Edinburgą – Škotijos sostinę. Čia taip pat apsistojome vienai nakčiai, kad kitą dieną galėtume patraukti Aberdyno kryptimi, pasigrožėti pakrante ir pakeliui sutiktomis pilimis. Edinburgas – iš tiesų įspūdingas miestas, jo šimtmečius menantys mūrai ir didžiulė pilis verti atskiros kelionės.

Išaušus kitam rytui smagią popietę praleidome senamiestyje ir patraukėme medžioti Škotijos pilių. Galiu drąsiai patarti labai šaunią mūsų išbandytą Edinburgo atrakciją – optinių iliuzijų muziejų „Camera Obscura“. Įėjimas kainuoja 12 svarų suaugusiam žmogui (10 svarų studentui, 9 svarai vaikui), už tuos pinigus kelias valandas labai smagiai praleisite laiką: pamatysite, kaip veikia camera obscura (gudriai sukonstruota optinė sistema, leidžianti be filmavimo kamerų stebėti miestą) ir iki soties prisimėgausite įvairiomis interaktyviomis optinėmis iliuzijomis. Gerų emocijų užteks ilgam.

Škotijos pilys ir legendos

Išvažiavus iš Edinburgo ir perlėkus aukštuoju Forth Road tiltu, prieš akis ėmė vertis vis gražesni vaizdai: pamatėme pirmąsias kalvas ir slėnius, kažkur pašonėje vis išnirdavo raibuliuojanti jūra. Labiau ėmėme jausti škotišką dvasią, kurios ieškoti ir važiavome.

Pirmoji mūsų pamatyta pilis – Glamis. Tai didžiulė, daili ir nepriekaištingai išsilaikiusi tvirtovė, po kurios vingrius koridorius ir autentiškai įrengtus kambarius vedžiojo šmaikštus gidas. Įėjimas, kaip ir į visas pilis, – mokamas (kaina suaugusiam žmogui apie 10 svarų). Skųstis negalime, kadangi pamatyti tikrai yra ką: pilis statyta XIV a., tačiau, per daugybę metų vis atnaujinta ir keista, dabar atrodo labiau panaši į grakščias prancūziškas pilis nei amžiną škotišką tvirtovę, o kiekvienas jos kampas slepia kokią nors įdomią istoriją ar legendą, jau šimtmečius perduodamas iš kartos į kartą. Prisiklausę pasakojimų apie kambariuose ir koridoriuose slankiojančias neramias šmėklas, apžiūrėję ten saugomus meno kūrinius ir kolekcijas, pasivaikščioję po prižiūrėtą sodą, patraukėme toliau.

Kitas kelionės tikslas – Dunnottar pilis, įsikūrusi netoli Stonehaven miestelio. Jame susiradome nakvynę (apsistojome „Bed & Breakfast“ paslaugą siūlančio škoto namuose) ir praleidome ramų vakarą, vaikštinėdami jūros pakrante. Miestelis nedidukas, kurortinis, be galo ramus ir tylus. Už dvivietį kambarį mokėjome 60 svarų, tačiau gyvenome ant jūros kranto, kambarys buvo jaukus, o pusryčiai sotūs.

Išaušus nepaprastai saulėtam rytui leidomės į Dunnottar pilį. Ši pilis, o tiksliau, jos griuvėsiai, sužavėjo net labiau nei išpuoselėtoji Glamis. Dunnottar stūkso ant uolos krašto, tarsi būtų neatskiriama jos dalis. Įėjimas į pilį taip pat mokamas, tačiau čia galima vaikščioti be gido ir landžioti po visus užkaborius kiek tik širdis geidžia. Prie visų apgriuvusių menių, kambarių ir sandėlių pridėti aprašymai, kas juose buvo, koks gyvenimas vyko, o sužadinta vaizduotė leidžia pasijusti it kelionėje laiku. Galite nusileisti ir į virtuvės ar arklidės patalpas, užlipti į valdovų kambarius, pro kurių langus atsiveria vaizdas į bekraštę jūrą ir aukštas uolas. Tai vienareikšmiškai yra must-see objektas Škotijoje!

Paskutinė – trečioji pilis, kurią aplankėme, buvo Drumlanrig. Ją pasiekėme kelionės pabaigoje, priešpaskutinę dieną automobiliu riedėdami Lydso link. Jau beveik išvažiavę iš Škotijos šalikelėje pamatėme didžiulį ženklą, siūlantį aplankyti šią pilį, tad nusekėme juo. Ir tikrai nepasigailėjome! Pilis sumūryta iš rausvų plytų ir stūkso ant kalno, nuo kurio atsiveria tolimi, kalvoti, škotiškų miglų apgaubti horizontai. Į pilį vedantis kelias taip pat nudažytas raudonai – taip buvo padaryta laukiant karalienės vizito, kuri paskutinę minutę apsigalvojo ir pasuko kitu keliu, į pilį neužsukdama. Po šią tvirtovę taip pat vedžioja gidai, kurių pasakojimai tikrai įdomūs. Pilyje pamatysite ir autentiškai įrengtus kambarius, ir brangius meno kūrinius, išgirsite filmo scenarijaus vertą vertingo paveikslo pagrobimo istoriją, pasiklausysite pilį valdžiusių giminių legendų ir padavimų, pasigrožėsite preciziškai tvarkomu sodu.

Kalnai, ežerai ir slėniai

Kalnai ir ežerai Škotiją, ko gero, garsina ne ką mažiau nei pilys. Vien ko verta Lochneso legenda, kurią žino visas pasaulis! Nemaža mūsų kelionės dalis buvo skirta apžiūrėti šiems gamtos perlams, tad, po nuostabios dienos Dunnottar pilyje, patraukėme į Cairngorms nacionalinio parko gilumą. Važiuojant lygumas labai greitai pakeitė kalvos ir kalnai, kuriuose vyrauja švelni violetinė spalva, keičiama žalių ir geltonų dirbamų laukų bei ganyklų, su besiganančiomis avimis ar karvėmis, plotų. Taigi keliaudami mėgavomės pačiu važiavimu, nors keliukai tarp kalnų ir nebuvo patys maloniausi vairavimo atžvilgiu, tačiau tikrai nepaprastai gražūs akiai.

Pervažiavę kelis nepaprastai tvarkingus ir žavius, miniatiūrinius kalnų miestelius, viename jų – Braemar – sustojome užkąsti ir pasivaikščioti po apylinkes. Čia daug įvairaus sudėtingumo pasivaikščiojimo takų, vingiuojančių tarp kalnų. Pasirinkę vieną, vedantį į šalia miestelio esančią viršukalnę, užkopėme pasigrožėti vaizdais. Kaip ir buvo galima tikėtis, užlipę nenorėjome nulipti. Net ir pradėjus krapnoti smulkiam lietučiui, norėjosi dar ten sėdėti ir kvėpti tą gaivų, nenusakoma laisve kvepiantį kalnų orą. Šio nacionalinio parko apylinkės tikrai fantastiškai gražios, turint daugiau laiko čia verta pasisukioti ne vieną dieną.

Kadangi laiko daug neturėjome, tą pačią dieną patraukėme Loch Lomond ir Trossachs nacionalinio parko link. Lomondo ežeras, nors ir didžiulis, nėra taip plačiai žinomas kaip šiauriau esantis Nesso ežeras (Loch Ness) su savo žymiąja pabaisa. Naktį praleidę Callander miestelyje, rytą patraukėme aplink ežerą. Apvažiavome jo viršutinę siauresniąją dalį, sustodami vietiniuose miestukuose pasidairyti po ežero krantą ir prieplaukas. Po jį galima paplaukioti laivais, siūloma daug pažintinių ekskursijų. Esant geram orui tais pasiūlymais verta pasinaudoti, kadangi nuo kranto viso ežero grožio ir jame slypinčių salelių nesimato.

Ši kelionės dalis, ko gero, buvo ekstremaliausia, mat keliaujant į mūsų kitą nakvynės vietą – prie Long ežero esantį Dunoon miestelį – teko pasivažinėti siauriausiais ir kada nors matytais labiausiai vingiuotais keliukais. Juose ties posūkiais padarytos savotiškos kišenėlės, į kurias įvažiavus gali praleisti priešais atvažiuojantį automobilį. Kitų būdų prasilenkti nėra, tad važiavome kiek nervindamiesi, kad iš už artimiausio posūkio neišlėktų koks didelis ir greitas automobilis. Viskas baigėsi sėkmingai, o mes pamatėme vienus įstabiausių vaizdų per visą kelionę – keliukas pakyla labai aukštai, tad prieš akis ežeras ir kalnai atsiveria visu gražumu. Tikrai verta surizikuoti ir paklaidžioti užkampiais, ieškant mažyčių, kelionių giduose nepažymėtų miestelių.

Kitą dieną po pusryčių vėl patraukėme į kelią: apvažiavę likusią Lomondo ežero dalį, pasiekėme savo paskutinės nakvynės Škotijoje vietą – Glazgą. Tai didelis, judrus, pramoninis miestas, tačiau jo senamiestis turi savito žavesio, atrodo gyvas ir besikeičiantis. Vaikštant jo gatvėmis galvoje kirba vienintelė mintis, kad the only constant thing here is change (liet. čia vienintelis nuolatinis dalykas – pokyčiai). Jei kada važiuosite į Glazgą, suskaičiuokite, kiek jame tiltų – mums pasirodė, kad jų ten labai daug.

Patarimai keliaujantiems

Išsiruošusiems į Škotiją verta žinoti, kad čia cirkuliuoja ne tik Didžiosios Britanijos, bet ir Škotijos svarai, kurių į Lietuvą geriau neparsivežti, nes mūsų bankuose jų nekeičia. Taigi, jei gausite grąžos Škotijos svarais, išleiskite juos vietoje arba išsikeiskite į Didžiosios Britanijos svarus.

Taip pat reikia nusiteikti itin permainingiems orams – tą pačią dieną gali lyti, pūsti stiprus vėjas ir staiga atšilti, išlysti saulė, ir atvirkščiai, saulėta ir šilta diena tapti darganota ir vėsi. Todėl keliaujant pravers įvairūs rūbai, ypač reiktų pasirūpinti lietui ir vėjui atsparesnėmis striukėmis ir gera avalyne. Basučių su dirželiu per pirštą čia tikrai neprireiks.

Škotijoje praleidome tik savaitę, tačiau spėjome susižavėti šios šalies savitumu, kultūra, nepaprasto grožio gamta ir pažadėjome ten grįžti, gal net ne kartą. Todėl, jei ir jūs planuojate apsilankyti Škotijoje, negailėkite laiko – čia neprailgs ir dvi, ir net trys savaitės. Škotijos aura – ypatinga ir užburianti, ją tikrai verta pajusti.

Straipsnis iš “Makaliaus kelionės” žurnalo, Aurelija Nemickaitė, nuotr. Donato Murausko.