Kelionės
Paslaugos
StraipsniaiPraeitimi dvelkianti architektūra, charizmatiški žmonės ir maistas, dėl kurio iš proto kraustosi visas pasaulis. Tai Roma – amžinasis miestas, kuriame susipina romantika ir istorija. Miestas, kurio dalelę išsiveži savo širdyje, tačiau jame palieki savo ilgesį ir norą kada nors ten būtinai sugrįžti. Kad ir sutikti Šv. Kalėdų!
Taksi kaip bolide
Sakoma, kad pirmas įspūdis yra labai svarbus, o Roma tikrai jį padarė! Ir neišdildomą! Mūsų lėktuvas Fiumičino (Leonardo da Vinčio) oro uoste nusileido vėlų karštos liepos vakarą. Su didžiuliu žmonių srautu išėjome į lauką ir nužygiavome tiesiai į taksi automobilių stovėjimo zoną. Netrukus jau sakėme taksistui adresą buto, kuriame ketinome apsistoti. Vairuotojas – į septintą dešimtį įkopęs italas gėlėtais marškiniais ir šiaudine skrybėle – visą kelią niūniavo savo jaunystės laikų melodijas. Tačiau, kai su vyru tyliai nusijuokėme iš jo, dar nežinojome, kad jam toli gražu dar ne ruduo. Senukas būtų įkrėtęs bet kuriam Formulės 1 profesionalui.
Užmiesčio keliu spidometro rodyklė dažniausiai apsistodavo ties skaičiuku 140, tačiau vienu metu skriejome 153 km/h. Važiavome antra juosta ir kiekvienam, kuris kėsindavosi persirikiuoti priešais mus, vairuotojas pamirksėdavo ilgosiomis šviesomis, tarsi sakydamas „nedrįsk, aš važiuoju“. Ką jau kalbėti apie tai, kad atstumas iki priešais važiuojančio automobilio – apgailėtini 10 metrų. Sykį, vos neįvykus susidūrimui, jis tik sumurmėjo sau kažką panašaus į „stupido...“ ir tiek. Na, o apie posūkių šviesas jis tikriausiai visai nebuvo girdėjęs. Vis dėlto šis smagus nuotykis pasibaigė gerai, kurį laiką paklaidžiojęs aplink, senukas surado reikiamą namą. Apžiūrėję kambarį ir apsidžiaugę kondicionieriumi, negalėjome susilaikyti dar tą patį vakarą nenuėję prie prožektorių apšviesto Koliziejaus, iki kurio vos 5 minutės kelio pėsčiomis.
Griuvėsiai, menantys antikos laikus
Kitą dieną apnuoginom savo saulės nemačiusias galūnes (tai iškart rėkte rėkė „švieži žiopliai turistai“) ir nukeliavom prie vakarykščio Koliziejaus, kad pamatytume ne tik iš išorės, bet ir vidaus. Nespėjome nei pereiti gavės, kai mus užkalbino miniatiūrinė moterytė ir švaria anglų kalba (pasirodo, ji amerikietė) pasiūlė mums nusipirkti bilietus, su kuriais ne tik nereikės stovėti didžiulėje eilėje prie Koliziejaus ir įėjimo į Palatino kalvą, bet ir ateinančias dvi valandas galėsime pasiklausyti gidės pasakojimo. Iš pradžių pamanėme, kad tai kažkokia apgaulė, bet surizikavome ir tikrai nepasigailėjome, kai kartu su grupele kitų turistų lyg niekur nieko praėjome apsaugą, už nugarų palikę eilę sukaitusių, išraudusių ir ūpą praradusių žmonių.
Žinoma, sumokėjome gerokai brangiau, tačiau sutaupėme laiko ir sužinojome daug įdomių dalykų. Pavyzdžiui, tai, kad 55 tūkstančiai žmonių galėdavo susėsti į savo vietas vos per 20 minučių, arba tai, kad per lietų ant viso šio pastato būdavo galima užtempti raudoną medžiagą, virvėmis pririštą prie 64 aplink pastatytų akmeninių stulpelių.
Išėję iš Koliziejaus, pasivaikščiojome po Palatino kalvą ir jos papėdėje įsikūrųsį Romos Forumą – aplankėme seniausią Romos miesto dalį. Giliausią įspūdį mums paliko didžiausias forumo pastatas – Konstantino ir Maksencijaus bazilika, iš kurios dabar tėra likę trys platūs cilindriniai skliautai. Galiausiai užlipome į Kapitolijaus kalvą ir perėję per aikštę Piazza del Campidoglio, iš šono apėjome Viktoro Emanuelio II paminklą. Atsistoję priešais fasadą netekome amo – koks didžiulis ir didingas pastatas, skirtas pirmojo suvienytos Italijos karaliaus Viktoro Emanuelio II garbei. Jo didybė nenublanksta net žiūrint į miesto panoramą iš aukštai.
Dienos pabaigoje, grįžę namo neišpasakyto lėtumo internete (et, tie išpuikę lietuviai, juk ne visos šalys papuola į penketuką pagal interneto ryšio spartą) pasiskaitėme, kad viskas oficialu ir niekas nieko nebando apgauti, siūlydami pigesnį įėjimą į muziejus.
Tradicinės italų virtuvės paieškose
Iš mus pasitikusio kambario nuomotojo sužinojome, kad geriausią vietą pavakarieniauti surasime Trasteverės rajone, nes ten, kur beužsuktum, mielos kavinukės ir picerijos, sausakimšos vietinių gyventojų ir susipratusių turistų. Į vieną tokių ir pataikėm. Tiesiog ėjome pro šalį, kai mus užkalbino picerijos „Cajo & Gajo“ darbuotojas ir pasiūlė užeiti.
Pamatę, kad kavinukėje nemažai valgytojų, mielai pasinaudojome pasiūlymu. Pica buvo puiki – nuo kraštelio iki centre padėtos didelės alyvuogės. Kai paprašėme sąskaitos, kartu su ja mums ant stalo padėjo du nedidelius stikliukus kažkokio raudono alkoholinio gėrimo. Patraukėm pečiais, bet susidaužėm už pirmą vakarienę Romoje ir iškliuksėjom iki dugno. Gėrimas pasirodė skanus, todėl paklausėme padavėjo, kas tai. Pasirodo, tai Amaro – itališkas žolelių likeris (alkoholio kiekis svyruoja nuo 16% iki 40%), paprastai geriamas po pietų ar vakarienės metu virškinimui pagerinti. Mums patiko ši tradicija, todėl jau tą vakarą nusprendėme parvežti keletą butelių šio gėrimo lauktuvėms į Lietuvą.
Vaikantis angelus ir demonus
Italijos sostinę kelionei įkvėpė pasirinkti dar ir tas pats Dan Brown ir jo bestseleris „Angelai ir demonai“ bei įspūdį sustiprinęs pagal šią knygą susuktas filmas. Iškėliau sau tikslą pamatyti visus svarbiausius objektus, po kuriuos lakstė pagrindinis herojus Robertas Lengdonas ir jo žavioji palydovė mokslininkė Viktoria Vetra.
Knygoje pasakojama, kad populiariausias keturis elementus išreiškiantis simbolis kadaise buvo kryžius: jo keturios atšakos atitiko žemę, orą, ugnį ir vandenį. Garsus skulptorius Berninis, priklausęs slaptai iliuminatų brolijai, sukūrė keturis skulptūrų prototipus, kurie atrodo kaip religinio meno pavyzdžiai, tačiau iš tiesų garbina minėtus elementus. Anonimiškai dovanodama šiuos meno kūrinius pasirinktoms bažnyčioms, brolija pačios Bažnyčios rankomis reikiamose vietose išdėstė reikiamas skulptūras. Kiekviena skulptūra buvo ženklas, nurodantis kitą bažnyčią, kurioje būdavo kitas ženklas. Sujungus šiuos ženklus dviem susikertančiomis linijomis, išryškėja kryžius, kurio centre – pati Iliuminatų bažnyčia.
Antrąją kelionės dieną aplankėme du elementus – ugnį ir žemę. Pirmiausia apsilankėme Santa Maria della Vittoria bažnyčioje, kurioje yra garsioji Berninio skulptūra „Šv. Teresės ekstazė“. Ugnine ietimi į vienuolę nusitaikęs angelas simbolizuoja ugnį.
Vėliau nužingsniavome į Popolo aikštę (Piazza del Popolo) ir ieškojome Santa Maria del Popolo bažnyčios. Iš pradžių manėme, kad ji yra viena iš bažnyčių dvynukių, esančių aikštės gale, tačiau, pasitikrinę elektroniniame žemėlapyje, per visą aikštę grįžome atgal, prie neišvaizdžios, prie kito pastato prilipdytos bažnyčios. Įėję vidun ilgai klaidžiojome ieškodami žemės ženklo – laidojimo rūsį, kitaip vadinamą Demono skyle, slepiančio dangčio, su skydą laikančiu skeletu. Prisipažinsiu, iki galo neatlikau namų darbų, todėl nežinojome, kad šis dangtis yra Čigio koplyčioje, seniau vadintoje Žemės koplyčia (Capella della Terra) – antroje bažnyčios navoje iš kairės. Na, bent vaikštinėjome visai arti tos vietos ir tai mane džiugina.
Tądien taip pat nuėjome į Santa Maria degli Angeli e dei Martiri (Šv. Marijos angelų ir kankinių) bažnyčią, kuri anksčiau buvo didžiųjų Diokletiano termų (pirčių) sistemos dalis. Bažnyčios viduje yra 1702 m. sukurtas meridianas (dienovidinis) arba saulės laikrodis, kuriuo popiežius Klementas XI norėjo patikrinti Gregorijaus kalendoriaus tikslumą, taip pat tiksliau numatyti Velykas ir padovanoti Romai dienovidinį, koks jau anksčiau buvo įrengtas Bolonijos San Petronio katedroje. Linija yra 45 metrų ilgio, pagaminta iš bronzos ir geltonai balto marmuro. Saulė, šviesdama pro nedidelę skylutę sienoje, ant linijos padeda tašką. Kol dairėmės aplink, jis išryškėjo ir labai apsidžiaugėme, kad pavyko jį nufotografuoti. Programėlė „Tripomatic“ taip pat pasiūlė mums aplankyti vienuolių kapucinų kriptą, esančią po Kapucinų Šv. Mergelės Marijos bažnyčia. Tai katakomba, padalinta į penkias koplytėles, kurių kiekviena išpuošta vienuolių kaulais. Tokiu būdu išsaugoti 4000 vienuolių palaikai.
Italai turi ispaniškus laiptus
Gaila, kad vasara Romoje – restauravimo ir atsinaujinimo metas. Dauguma pastatų ir kitų istorinių paminklų buvo paremta pastoliais dėl kasamos trečios metro linijos, plaunama ar aptverta. Taip buvo ir su Trevi fontanu, kuris, laimei, ne per seniausiai atsinaujinęs vėl kviečia turistus įmesti monetą į savo skaidrius vandenis.
Tą pačią dieną aplankėme ir Ispaniškuosius laiptus. Tik iš pradžių nesupratome, kad stovime jų viršuje, todėl grįžtant namo atėjome iki jų dar kartą, šįsyk iš apačios. Mūsų nepastabumas visai paaiškinamas. Apačioje stūksantis laivo formos fontanas buvo aptvertas rekonstrukcijai, todėl erdvė išsyk atrodo mažesnė ir patys laiptai visai nedideli. Aplink – turistų knibždėlynė ir įkyrūs gėles įsiūlyti bandantys nelegalūs indų kilmės prekiautojai.
Dievų buveinė ir Keturių upių fontanas
Trečią dieną mūsų privalomų aplankyti objektų sąraše atsidūrė Panteonas. Tai šventykla, gyvenanti trečią gyvenimą, mat du kartus ją sunaikino ugnis, tačiau ji vis būdavo atstatoma kurio nors imperatoriaus paliepimu. Trečią kartą šventyklą liepė atstatyti imperatorius Hadrianas 125 metais po Kristaus. Tą kartą pastatas buvo pakeistas iš esmės – fasadas buvo pasuktas 180 laipsnių kampu ir atgręžtas į šiaurę, o šalia atsirado rotonda. Panteonas tapo toks, kokį jį galime pamatyti dabar, nuvykę į Romą. Iš tiesų pastatas atrodo kiek keistai. Antikinis fasadas su kolonomis atrodo prilipęs prie didžiulės rotondos, kuri iš išorės atrodo tarsi šiuolaikinė observatorija. Šiuo metu šventykla turi katalikų bažnyčios statusą, pavadinimu Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių bažnyčia (it. Santa Maria dei Martiri, dar kitaip − Santa Maria della Rotonda).
Įėjus vidun, šventykla palieka visai kitokį įspūdį. Pirmas dalykas, kuris krenta į akis – apvali skylė, vadinama oculus (lot. akis), kupolo viršuje, pro kurią dieną į vidų skverbiasi ryškus saulės šviesos pluoštas. Įdomu, kaip atrodo ši salė, kai virš Panteono pakimba pilnas mėnulis. Apėjus bažnyčią palei sieną, mūsų dėmesį patraukė arkoje netoli grindų mirksinti lempelė (greičiausiai ji buvo beperdeganti, tačiau puikiai sukūrė plazdančios ugnies iliuziją), apšviečianti dviejų balandžių skulptūrėles. Skaitydami informacinę lentelę susigaudėme, kad taip papuoštas garsaus renesanso dailininko ir architekto Rafaelio kapas.
Vos per penkias minutes atsidūrėme Piazza Navona aikštėje. Ši pailga stadiono formos aikštė knibždėte knibždėjo žmonių, įvairaus plauko menininkų, joje daug krautuvėlių, mažų kavinukių ir ledainių. Tai šių dienų ne tik turistų, bet ir vietinių italų susibūrimo centras. Piazza Navona garsėja savo Keturių upių fontanu. Prisimenant keturis elementus iš Dan Brown bestselerio „Angelai ir demonai“, galėjau pasižymėti trečią varnelę, nes, kaip jau ir supratote, keturios upės - Dunojus, Nilas, Gangas ir La Plata – barzdotų vyrų pavidalu simbolizavo vandenį. Nusprendėme prisėsti ir pasigrožėti šiuo fontanu valgydami didžiulę porciją gelato ledų.
Atgimstantis pilies angelas
Šiek tiek pailsėję ir atsigaivinę, nužingsniavome į kitapus Tibro upės esančią Castel Sant‘Angelo (Šv. Angelo) pilį. Labiausiai įsiminė audiogido pasakojimas apie ant šios pilies iškeltą angelo skulptūrą. Pasak legendos, VI amžiuje popiežius Gregorijus išvydo viziją, kaip ant tvirtovės nusileidęs arkangelas Mykolas įsidėjo kalaviją į dėklą . Šį apsireiškimą jis suprato kaip maro pabaigos ženklą. Tai simbolizuojanti statula buvo užkelta ant šios pilies. Iš pradžių ji buvo medinė, todėl greitai suiro. Antroji, marmurinė, buvo sunaikinta per apgultį 1379 metais, todėl 1453 metais ją pakeitė marmurinis angelas bronziniais sparnais. 1479 metais ją sunaikino į ją trenkęs žaibas. Naujoji skulptūra buvo pagaminta iš aukso ir bronzos. Deja, 1527 metais angelą išlydė į karinę patranką. Kiek vėliau dienos šviesą išvydo Raffaello da Montelupo sukurta marmurinė skulptūra su bronziniais sparnais (dabar ji pastatyta vidiniame pilies kieme). Galiausiai, 1753 metais pilį papuošė Pierre van Verschaffelt bronzinė angelo skulptūra. Turbūt reikėtų tris kartus patuksenti į medį ir dar tiek pat kartų nusispjauti per kairį petį, bet kol kas ši skulptūra tebestovi.
Labai gaila, kad slaptasis koridorius, jungiantis Šv. Angelo pilį ir Vatikaną turistų akims tą kartą buvo uždarytas. Išėję iš Šv. Angelo pilies pasukome namo per Ponte Sant‘Angelo tiltą. Iš tiesų galėjome paėjėti kelias minutes ir būtume atsidūrę Šv. Petro aikštėje, tačiau susiturėjau. Labai norėjau pasilikti Vatikaną su jo muziejais ir bazilika pačiai pabaigai ir „suvalgyti“ jį, kaip pačią skaniausią vyšnaitę ant itališko gelato ledų deserto. Tad Vatikanas vakaro sutemose liko laukti aušros ir savo eilės.
Ieva Belickienė, www.keturivejai.lt
