Kelionė į Gruzijos kalnus: apie narsius žmones ir gražiausių Svanetijos viršūnių šturmavimą

Gruzijos Svanetijos regionas įdomus ne tik kalnais, bet ir žmonėmis. Pabūti šalia jų ne tik malonu, bet ir didelė atsakomybė. Jei neturi įpročių būti atsakingas, čia teks jų įgyti. Gerbiu šį išdidžių ir laisvų žmonių kraštą, dar labiau jį pamilau po šios vasaros kalnų turiados. Nepailstančio Algimanto Jucevičiaus komanda pirmoji įkopė į gražią Lailos viršukalnę (4008 m) – aukščiausią Svanetijos kalnagūbrio tašką. Bandė laimę ir kitos komandos, tik ne visiems ji nusišypsojo pasiekti deivės Dali valdas. Kam nepavyko šį kartą – tikrai bandys dar sykį, sugrįžti čia tikrai yra priežastis. Ir ne viena... Pasakiška gamta, svetingi žmonės ilgam išliks atmintyje tiems, kurie čia apsilankė, gėrėjosi vaizdais ir drebino kinkas ant ledyno, pajuto „čia ir dabar“ išlikimo jausmą, patyrė tai, ką gali pajausti tik širdimi. Taigi pakeliaukime. Kas prisiminimuose, o kas ateities svajonėse po Svanetiją drauge.

Narsi tauta

Kad geriau suprastume svanus, iš pradžių šiek tiek jų istorijos. Įdomu tai, kad Aukštutinė Svanetija (Zemo Svaneti) niekada nebuvo užkariauta. Ji Laisvosios Svanetijos sinonimas, sostinė – Mestija. Tuo metu, kai šiaurinėje Kaukazo dalyje ganėsi vien kalnų ožkos, maklinėjo lokiai, o plačios plokščiakalnio stepės buvo mindomos aršių hunų genčių, pietinėje kalnagūbrio dalyje, kur plyti dabartinė Svanetija, visu tempu buvo vystomi menai ir religija, klestėjo stipri ir nepriklausoma valstybė, vadinama Laisvąja Svanetija. Kalniečiai didvyriškai gynė savo žemę, ir tik XV a. kunigaikščiams Dadeškelianiams pavyko užgrobti keletą vakarinių Aukštutinės Svanetijos dalių. Bet toliau, kur tarp debesų puikuojasi gražuolė Ušba, kur nuo kalnų veržliai šniokščia viską savo kelyje įveikdama Aukštutinė Unguri, jiems nepavyko prasibrauti. Į Aukštutinę Svanetiją galima patekti tik įveikus perėjas ar siauriu Inguri upės tarpekliu. Atrodo, kad šiam kraštui talkina pati gamta. Svanai mėgsta sakyti: „Blogas kelias tas, kur keliautojas būtinai nusiris į prarają ir kūno jo niekas nesuras. Geras kelias tas, kur keliautojas nusiris ir jo kūną ras. Puikus kelias yra tas, kur keliautojas galbūt nenusiris.“ Tad Inguri upės tarpeklis visada priešams buvo blogas kelias. Tik 1937 m., kuomet juo buvo nutiestas automobilių kelias, svanai pirmą kartą išvydo ratą, iki to laiko visi kroviniai buvo pervežami rogėmis tempiant jaučiams. Iki dabar rogės populiarios kalnuose, jas lengvai traukia arkliai ar jaučiai į viršų, o pakrautos pačios lekia nuo kalnų, tik spėk prilaikyti. Automobilis Viršutinės Svanetijos gyventojams buvo keistenybių keistenybė. Pasakojama, kai kai pirma mašina atriedėjo į Mestiją, vienas senukas išnešė šieno glėbį ir labai įsižeidė, kai ji nė kiek jo „neparagavo“, o nuvažiavo toliau....

Svanų bokštai – priebėga nuo priešų ir kerštautojų

Nepertraukiami karai suteikė šaliai ir atitinkamą išorę. Išskirtinis Laisvosios Svanetijos bruožas – jos kariniai bokštai. Jų ypač daug pasienio kaimuose Ušguli rytuose ir Latali vakaruose. Ir mūsų aplankytoje Mestijoje bokštų netrūksta. Bemaž kiekvienas namas turi savąjį! Jų stačios sienos sumūrytos iš galingų akmenų, sunku net įsivaizduoti, kaip jie buvo užkeliami. Manoma, kad iškilo XII–XIII a., Svanetijos „Auksinio šimtmečiu“, kai Gruziją valdė karalienė Tamara.

Bokštų viršų juosia dantyti tvirtovių „vainikai“, sienose – siauros šaudymo angos. Bokštai yra kelių aukštų, kiekvienas iš jų – trijų metrų kubas su liuku, kurio link veda rąstas su iškapotomis duobutėmis – savotiškais laipteliais. Jais pakilsi iki kito aukšto ir, norėdamas į jį patekti, pro siaurą liuką kyštelsi galvą, atsiremsi alkūnėmis į jo kraštą, prisitrauksi, rankomis kilstelsi kūną ir tik tuomet atsirasi antrame aukšte. Ankščiau, esant pavojui, rąstą, kuriuo lipdavo, įsitraukdavo kartu su savimi ir tuomet pakilti į bokštą būdavo neįmanoma. Tokiais neįveikiamais bokštais svanai naudojosi dar visai neseniai, maždaug prieš 60 metų, ir juose mėnesių mėnesiais slapstydavosi nuo kruvino keršto.

Didžiausias tautos naikintojas – kerštas

Maža svanų tauta gimdo vaikus, kad išliktų (1931 m. Aukštutinėje Svanetijoje buvo apie 12 006 žmonių, 1970 m. – 18 000, dabar jau – 23 000). Gyventojų skaičius didėja ir todėl, kad pasitraukė beprasmės mirtys. Kraujo kerštas (livcri) Aukštutinėje Svanetijoje sekino šalį labiau nei nuolatinės kovos su išorės priešais. Karas vyko ne tik tarp atskirų kaimų, bet ir tarp namų. Pakakdavo ištarti kokį neapgalvotą žodį ar paspirti šunį koja, kaip akimirksniu užsiplieksdavo kova ir viskas galėdavo baigtis su styrančiu peiliu krūtinėje ar kulka kaktoje. Tuomet vyrams ir praversdavo neįveikiami bokštai. Jie susirinkdavo savo moteris, vaikus, sūdytus mėsos ir sūrio gaminius, šovinius, prisipildavo kupinus vandens dubenius ir ilgam užsidarydavo bokšte. Beje, bokštai turi išėjimą į namą, kuris irgi prilygo tvirtovei. Vietoj langų buvo siauros šaudymo angos, o visas pastatas iš akmens – nei prašausi, nei padegsi. Vienas svanas pasakojo, kad anksčiau būdavę atvejų, kai vyrai bokštuose sėdėdavo metų metus. Kol kraujo kerštas nebūdavo įvykdytas, senoliai niršdavo, jaunimas tyčiodavosi, o moterys nemiegodavo su vyru... Žemė tuo metu nebuvo dirbama, prapuldavo gyvuliai, žmonės kentė badą.

Galima ir atsipirkti turtu

Kraujo keršto buvo galima išvengti, atsiperkant vadinamuoju užmokesčiu cor: tekdavo pakloti pačius brangiausius ir svarbiausius svanui daiktus (žemę, galvijus, ginklus). Cor dydis buvo nustatomas specialaus teismo, susidedančio iš 12-os žudiko giminaičių ir 13-os nužudytojo šeimos narių. Bet ir čia neišvengdavo susišaudymų... Kartais ginčai teisme pasibaigdavo naujomis žudynėmis ir karas vėl įsiplieskęs tęsdavosi toliau... Vien 1917–1924 m. nuo kraujo keršto Aukštutinėje Svanetijoje galvas paguldė 600 tvirtų vyrų, per 7 metus – 600 Svanetijos vyrų: medžiotojų, piemenų, tėvų ir brolių! Nuo tų žiaurių laikų Svanetijoje atsirado įprotis ilgai nešioti gedulo spalvos drabužius. Viešėdami šiame krašte mes stebėjomės, kad visi – moterys, vyrai, vaikai – rengiasi juodai. Ta nakties spalva tapo tautine. Pagalvokite, jei per metus vien tik nuo nepasotinamo kraujo keršto žūdavo apie 100 žmonių (o kur dar lavinos, žūtys kalnuose, karai), tradiciškai turėdami plačius giminystės saitus svanai beveik nenusivilkdavo gedulo drabužių, kuris artimiesiems tęsiasi metus.

Mums vykstant į Mestiją ir pakeliui stabtelėjus Zugzidi mieste papildyti maisto atsargų, vienas gruzinas, sužinojęs, kur vykstame, pasakė: „Ten labai gražu, bet būkite atsargūs. Svanai klaidų neatleidžia.“ Aišku, dabar nėra taip baisiai pavojinga kaip kadaise, bet visgi tokie vietinio žodžiai pasako daug ką... Labiausiai svanai gerbia sąžiningumą ir drąsą. Šalia Mestijos mus sustoję pavežti svanai prisistatė esą lakūnai (gerbiamiausia profesija po alpinizmo, nes kaip jie patys sako, jungia Svanetiją su išoriniu pasauliu), važiuojantys iš Tbilisio pailsėti į gimtinę. Jie mums aprodė gražiausias Mestijos vietas ir nusivežė prie mineralinio šaltinio Narzano, kuris trykšta tarpeklyje šalia Inguri upės. Norėdami prisipildyti vandens privarė mašiną prie pat šaltinio, nors kiti jas paliko šiek tiek tolėliau, nes privažiavimas buvo gana ekstremalus. Kai paklausėme, kodėl jie nepasielgė kaip anie, mus vežę svanai atsakė: „Jie nėra svanai. Jie turistai iš kitų Gruzijos vietų. Svanai nieko nebijo...“

Svečiuose pas svaną Gogį

Po apsidairymo Mestijoje ir kelių aklimatizacijos žygių patraukėme link mūsų kelionės tikslo – Lailos viršūnės. Pirmą naktį apsistojome Tviberi apylinkėse, Lezgaros kaime (1578 m), vieno svano kieme. Nakvynė jo pievoje šalia obelų atsiėjo 50 larių (1 laris – 1,5 Lt). Į tai įėjo naudojimasis jo name esančia virykle, vandeniu, galimybe graužti čia pat byrančius ant palapinių obuolius, vaišinimas namine vynuogių degtine čača (araki), naminiu sūriu ir karštais chačapuriais (papločiai su sūriu). Vaišės labiau simbolinės, norint daugiau gardžių šeimininkės chačapurių tekdavo pakloti po 5 larius už vieną.

Mūsų šeimininkas Gogis gyvena tipiškame šiuolaikiniame svanų name: dviejų aukštų, erdvus, apatinis aukštas iš akmens, viršutinis – iš medžio. Per visą antrą aukštą išilgai eina veranda, apačioje didžiulė patalpa – virtuvė ir svetainė su geležine krosnimi, stalu ir sofa palei sieną. Gogio tėvas – pagyvenęs žmogus, menąs dar Staliną ir, sako, kopęs į Ušbą su pačiu Michailu Chergianiu, legendiniu Svanetijos ir visos buvusios Tarybų Sąjungos alpinistu, pramintu Uoliniu tigru.

Kai visos mūsų palapinės buvo išskleistos, visi reikalai aptvarkyti, vadus ir jų pavaduotojus Gogis pakvietė į savo namus. Prie krosnies pluša jauna, liekna šeimininkė, vieną po kito į įkaitusį kaip pragaras pečių šaudama chačapurius ir čia pat karštus patiekdama svečiams ant stalo. Prie stalo visa šeima. Senolis nuo jo pakils paskutinis. Plėšomas garuojantis chačapuris, pilama čača, liejasi tostai už Gruziją ir Lietuvą, už Svanetiją, už svečius, už šeimininkę, už šeimininką, už brolybę, už sveikatą, už meilę, už motinas ir tėvus, už žmonas ir visas moteris, už kalnus ir tuos, kurie į juos lipa, ir, rodos, tie tostai niekada nesibaigia: „Tegu apdovanoja tave Dievas sveikata, broli, tu geras žmogus“ – ir iki dugno, ir vėl iš naujo, ir vėl.... Nemažas išbandymas nepatyrusiam šioje srityje. Jei negersi, niekas įkyriai neįkalbinės. Gebėjimas pasėdėti už tokio stalo daugybę valandų, išmaukti fantastišką kiekį čačos ir nenugriūti po stalu bei neprikalbėti kvailysčių – nelengvas menas, bet kaip man pasirodė, vietiniai jį puikiai įvaldę ir kitą dieną žvalūs mūsų mantą pavėžėjo su arkliuku į kalnus.

Nelengvai į Čiždy perėją (1A, 3097 m)

Nakvynė miegmaišyje lauke po obelimi buvo lengva. Atsikėliau anksti, pažadino visur šniukštinėjančios svanų kiaulės, kurios ėmė rietis prie mano guolio dėl nukritusių obuolių. Rijo, čepsėjo palei mano ausis, tad neliko nieko kito, kaip lįsti iš miegmaišio ir sveikinti patekėjusią saulę. Prieš akis atsivėrė kylančios saulės nušviesta dvidantė Ušba pačiame Aukštutinės Svanetijos centre. Jos didingumas pritrenkia, baugina ir įkvepia. Mačiau daugybę kalnų – Tian Šanio, Pamyro, Kaukazo, Centrinės Kinijos, Balkanų, Skandinavijos, Alpių. Visi jie nuostabūs. Bet Ušba – viena. Jos grožio neįmanoma nupasakoti, reikia pamatyti. Ne kiekvienam šiame gyvenime nusišypso laimė užkopti į jos viršūnę. Bet kas užkopė, tas visiems laikams nugalėjo save, savo silpnybes ir savo baimes. Tai pavyksta tiems, kas pasitiki savimi. Ir tuomet niekas jau tavęs nebepalauš, neišgąsdins, nesustabdys tavo pačiose drąsiausiose svajonėse ir darbuose. Vieni iš pirmųjų į Ušbą pakilo patys svanai. Jie ten naktį užkūrė didžiulį laužą, parodydami visiems, kad žmogus gali viską, tik reikia turėti didžiulį norą. Mes su juo čia ir atvykome. Beliko krautis kuprines ir pradėti žygį. Kilome vingiuotu miško keliuku, vėliau skaldos takeliu ir po kokių 7 valandų žygio sustojome nakvynės visai prie paskutinio, paties stačiausio pakilimo į perėją. Kitą rytą, gaubiant rūkui, ją paėmėme, pakrikštijome naujokus, kuriems teko priklaupti ir sužvarbusiomis nuo vėjo lūpomis pakštelti į ledkirtį. Po to tradiciškai iš kondensuoto pieno, riešutų, šokolado ir balto sniego pasigaminome naminius ledus. Juos sulaižę sustojome pusračiu, nusifotografavome kalnų viršūnių bei tautinės vėliavos fone ir leidomės šiek tiek žemyn nuo perėjos į Lailos šturminę stovyklą prie didelio akmens (2800 m), upės Chamaruli slėnyje.

Lailos šturmas

Tą vakarą dviem mūsų grupėms nusileidus nuo Čiždy perėjos, į bazinę stovyklą turėjo grįžti nuo Lailos šturmo ir Algimanto Jucevičiaus grupė. Per raciją sužinoję, kad jiems pavyko sėkmingai užkopti į šiaurinę Lailą (3980 m), suskubome juos deramai pasitikti. Kas puolė skinti kalnų gėles, Sakalas išsitraukė vėliavą su Vyčiu ir iškėlė ją su pagalbininkais ant stiebo, sukonstruoto iš vaikščiojimo lazdų. Trispalvė jau plazdėjo šalia vado palapinės. Menininkas Motiejus su padėjėjais ant akmens nupiešė didžiulius Gedimino stulpus, kad ateinantiems iš toliausiai matytųsi. Algimantas Jucevičius buvo be galo nustebintas tokio darnaus, net teatralizuoto sutikimo. Tą pat vakarą oficialiai įvyko turiados „Svanetija 2013“ atidarymas. Prieky jos varomoji jėga – vyriausiasis vadas Algimantas Jucevičius. Tradiciškai amžinos meilės kalnams prisipažinimas, sušoktas legendinis kalniečių pergalės ir įkvėpimo šokis „Laurencija, miela“ bei sugiedotas himnas „Kalnai, kalnai, kas Jūsų grožį...“ Po linksmo bruzdesio vieni dalijosi įspūdžiais, kitų laukė rytojus Lailos link. 9 – skaičius galingas, būtent tiek panoro eiti drauge iš 14 grupės narių. Brolis ir sesuo Antanas su Elena prisijungė iš Sakalinių komandos. Dar porai nubyrėjus pasiryžome Lahili ledyno link keliauti septyniese. Irgi, puikus skaičius, angelišku vadinamas. Pakonsultavęs apie nueitą kelią vyriausiasis vadas beveik tuo pat metu išskubėjo į kitą turiados vietą – Pamyrą.

Pasiruošimas šturmui

Naktį labai pašalo. Išlindus iš palapinės, visur buvo balta, danguje spindėjo mėnulis, o rytuose jau brėško aušra, raudonai nudažydama dangų ir dalį balto ledyno.

Šiandien su kalnų dievų pagalba šturmuosime vieną gražiausių Svanetijos viršūnių. Viršūnės pavadinimas Laila iš svanų kalbos verčiamas kaip „Žybsinti“. Tai aukščiausias Svanetijos kalnagūbrio taškas. Viršūnės pavadinimas, matyt, kilo iš to, kad audrų ir vėtrų metu, kurių esant itin permainingam orui čia netrūksta, į viršūnę neretai trinkteldavo žaibai. Nors ji yra viena iš lengviausiai pasiekiamų aplinkinių viršūnių, nei pagal aukštį, nei techniškai nėra sudėtinga, kopimai į Lailą atliekami tik keletą sykių per metus. Gal todėl, kad dar šis, vienas iš gražiausių Gruzijos rajonų, nėra pakankamai ištyrinėtas alpinistų. Nors labai tikėtina, kad artimiausiu metu situacija keisis, nes pastaruoju metu labai pagerėjo transporto susisiekimas su centriniais Gruzijos rajonais, Mestijoje duris atvėrė daugiau nakvynės namų, praktiškai paruoštas kalnų slidinėjimo naujas keltuvas, sumodernintas oro uostas.

Kopimas į šiaurinę Lailą yra šiek tiek sudėtingesnis ir pavojingesnis (yra dar centrinė – pagrindinė Laila Lahili, į kurią visi kopia, ir pietinė). Taigi ankstus rytas, visi krutame apie savo nakvynės vietas, rišamės virves, kates, apraišus. Juozapavičiai irgi atsikėlę. Jie neis, bet savanoriškai sutiko tą rytą budėti, išvirti avižinės košės su uogiene, apie kurią A. Jucevičius pasakė: „Pati ta, tinkamiausia košė šturmui.“ Mes jos ir prisikirtome, nes rytas išties buvo žiemiškas, o kai dar pagalvoji apie ledyną aukštai ten, padangėse, tai nori nenori, bet valgai, kad jėgų turėtum lipti, užlipti ir nusileisti. Pagaliau visi pasiruošę. Sakalas nufotografuoja visus prieš žygį, A. Jucevičius palinki sėkmės ir mes patraukiame. Aš, vadas, – priekyje, galinė sauga – maistininkė Sandra, stipri ir velniškai kantri mergina, ištverianti visus bambeklius ir suskaičiuojanti visus pasimetėlius. Pirmi žingsniai iki ledyno akmenimis – žvalūs. Prie ledyno priartėję montuojamės „kates“, apraišus. Kiti patraukiame vorele pirmyn. Einame ne vingiuotai, kaip rekomendavo Jucė, bet varome bemaž tiesiai, tik šiek tiek pavingiuojame, kad labai neuždustume. Su Sandros pagalba grupės fotografas Valdas Luneckas išmoksta naudoti „kates“. Keletą kartų stabtelime ir pasiekiame tokią statesnę ledyno atkarpėlę. Kadangi kas antras turi ledkirtį, į priekį paleidžiu su ledkirčiais. Aš savo atiduodu Elenai ir užvarau su lazda. Užvaro Motiejus, Antanas irgi su lazda, Gabija, atsikvėpinėdamas ir tylėdamas užlipa Valdas, Sandra „laiko“ galą ir kopia paskui Viktoriją. Kaip ji po to sakė, jai čia buvo viena baisiausių atkarpų. Ji kalnuose pirmą kartą. Pirmą kartą šioje ledyno atkarpoje išmoko naudotis ledkirčiu. Pirmas krikštas ledyne. Šaunuolė. Pagaliau mes saugioje salelėje. Nusiimame kuprines ir ilsimės. Maistininkė išdalina šokoladukus ir gliukozės energijai palaikyti. Man kol kas nesinori, jaučiu energijos pliūpsnį dar nuo rytinės avižinės košės, tad gurkšteliu tik vandens, kuris jau spėjo beveik sušalti. Toliau kelias nėra toks sunkus.

Pietūs ant Lailos viršūnės

Užlipame ant kalno balno. Atsiveria nerealus vaizdas į saulės nušviestą Ušbą, Bezengi sieną, dvigalvį Elbrusą. Gėrimės, fotografuojamės. Dėl tokio grožio tikrai vertėjo čia lipti. Visi atsipučia. Nutariame pietauti ant Lailos. Bet aš dar nesu tikras, kur ta Laila ir kaip saugiausiai iki jos nueiti. Išsitraukiu žemėlapius. Kol kas aplink žioji prarajos ir ilgas platus ledynas su plyšiais. Palipame kiek ant viršaus, iki bevardės viršūnės. Kadangi šiandien Oninės, linksmumo dėlei pavadiname ją Onute. Susėdame poilsio, o pats išeinu į žvalgybą. Matau nedidelį uolinį kelią, einantį link viršūnės, noriu jį ištyrinėti, nes man jis atrodo saugesnis nei ledynas, pilnas plyšių. Kiek paėjus atsiveria vaizdas į pagrindinę Lailą, dar toliau – uolinis kelias nutrūksta ir atsiveria nieko gero nežadantis skardis. Pamojuoju Lailai ir grįžtu. Mąstau, ką daryti. Vidurdienis. Laiko nelabai daug spręsti. Kai kas sako, kad užtenka ir Onutės... Bet Laila vilioja. Žvalgomės. Pagaliau baltame kaip popieriaus lapas ledyne išskiriame kažkokį taką, greit susirišame ryšiu ir pasileidžiame. Laikome tempą. Juk esame šturmo grupė, visi, kas šiandien ėjo, laikomi pajėgiais. Kadangi startavome nuo Onutės 12 val., ant Lailos turime būti po valandos. Kertame ledyną kiek aukščiau, užsisukame link viršūnės keteros, pėda į pėdą pereiname po ledynu čiurlenančią upę ir šauname statmenai į viršų. 13 val. būname ant pakrypusiu gruzinišku kryžiumi papuoštos viršūnės. Valio! Puolame dairytis į beatsiveriančius nuostabius vaizdus, po mūsų kojomis – visi Kaukazo kalnai, gražiausios viršūnės sveikina mus. Grožimės, skleidžiame Sakalo įdėtą trispalvę, fotografuojamės, ruošiame pietus – traukiame džiovintą duoną, fermentinį sūrį, lašinius, vytintas dešras ir kumpį. O kur dar saldumynai! Puota! Sėdime paskendę savo mintyse. Pavalgom, pamedituojam, įsiamžinam ir 14 val. pajudame atgalios. Leidžiamės kita puse, link Lailos ledyno. Nuolydis status, vingiuotas ir byrančia skalda, tad „kates“ paslepiame kuprinėse, virvę irgi susisuku, ryšio čia nereiks, tik atidumo. Ropojame kaip kas išmanome. Atkarpa ne iš lengvųjų. Kas nemoka, „pamoko“ palei galą einantis Valdas. Ypač daug Viktorijai tenka, nes ji atsargi mergina (kalnuose tai didžiulis privalumas!): eina lėtai, apčiupinėdama kiekvieną akmenį ir n kartų patikrindama, kur stato koją. Labai svarbu saugiai įveikti tą „judančių akmenų“ pakalnę.

Nusileidžiu pirmas, susisiekiu per raciją su galine sauga ir šio žygio dešine ranka Sandra, susitariame, kur manęs palauks, ir kaipmat užlekiu dar į pagrindinę Lailą Lahili (4009 m) iš visų trijų Lailų aukščiausią, į kurią visi tik ir lipa. Šiaurinė Laila labiau skirta ekstremalams, pietinė – moterims ir vaikams, o štai pagrindinė, „žaibolaidinė“ – visiems. Greit prie turo išskleidžiu trispalvę, įsiamžinu ir lekiu atgal prie grupės, kuri jau sėdi prie ledyno. Greit susirišame virve ir, laviruodami tarp plyšių, leidžiamės Lailos ledynu apačion. Reikia skubėti, tuoj 17 val., o kelio dar daug. Per kelias valandas įveikiame ledyną, tiesiog čiuožte nučiuožiame juo, ir štai pirmieji žolės lopinėliai. Sveikinu visus, bučiuoju įveikus tikrai nelengvą žygį ir labai labai džiaugiuosi tokia šaunia komanda, kuri nė vienoje situacijoje neprarado blaivaus proto ir budrumo. Nusiimame apraišus, šalmus, „kates“, susisuku virves, prisipildome talpyklas vandens, atsigeriame iki valiai gaivaus ledyno upelio vandens ir pavargę, bet pergalingos nuotaikos patraukiame bazinės stovyklos link, kuri jau ranka pasiekiama. Ten mūsų laukia karštas kisielius, Guramo atvežti chačapuriai, svanų druska ir „lepioška“. Ir, aišku, Sakalinių paruošta nugalėtojų sutikimo programa su gėlių vainikais, deklamuojamais eilėraščiais ir dainomis. Sandra jau pranešė džiugią žinią per raciją, kad sėkmingai įkopėme į dvi Lailos viršūnes, neskaitant Onutės.

Techniškai kopimas į Lailą nesudaro kokių nors rimtų kliūčių. Svarbiausia – žygio amunicija: geros (aštrios ir visai nenudilusios) „katės“, apraišai, ledkirtis, pageidautina – šalmas leidžiantis statmena „judančių akmenų“ siena (čia tik tiems, kurie pageidauja į šiaurinę Lailą). Kopėjai turėtų būtų baigę pagrindinį kursą, kaip prisitaikyti ir prisitvirtinti „kates“, kaip užsirišti apraišus, kaip naudotis ledkirčiu arba to galima pasimokyti dieną prieš kopimą, paėjėjus iki artimiausio ledyno.

Subjuręs oras. Atsitraukimas.

Po mūsų šturmo, kitą rytą Lailą Lahili ruošėsi šturmuoti Sakalinių ir likusi mano grupės dalis. Bet naktį ėmė pliaupti be perstojo, kad nosies negali iškišti iš palapinės, o visos viršūnės rūke. Beliko traukti Čiždy perėjos link. Per dieną nusileidome iki Lezgaros kaimo ir apsistojome pas tą patį svetingąjį Guramą. Kitą rytą planavome tolimesnius likusių kelių dienų maršrutus po Gruziją – kas į Poti prie Juodosios jūros aplankant Batumį, kas dar į Mestiją kelioms dienoms pasidžiaugti kalnais. Mes aštuoni dar norėjome kalnų, tad kelioms dienelėms patraukėme atgal į Mestiją, kitiems jau kalnų buvo iki valiai (Paulius net pasakė, kokios pagaliau čia atostogos, jei turime tiek daug vargti: lipti į perėjas, nešti kuprines, kopti, leistis, keltis per upes, šokinėti per akmenis, tiek daug sunkumų ir už kelionę čia dar turi pinigus mokėti!), tad patraukė į pajūrį.

Svanetijos keliai ir kabantys tualetai

Iki Mestijos nuo Lezgari kaimo mes aštuoniese vykome mikroautobusiuku, pritaikytu kalnams. Kiek tilpo kuprinių – sukrovėme į vidų, kitas užboginome ant viršaus ir pasileidome serpantinais per kaimus. Iš vienos pusės – uola ar gyvenamas namas, iš kitos – keliasdešimties ar daugiau metrų skardis. Mediniai tualetai kabo ant skardžio, tad tas, kas išėjo iš tavęs, nugarmėjo į prarają. Patogu, bet tokį tualetą reikia nuolat prižiūrėti, nes papuvus kokiam poliui, gali su visu statiniu nugarmėti kelis kilometrus apačion. Beje, kelias iš Migrelijos sostinės Zugdidi iki Mestijos kalnų vingiais visus 136 km laiko tave prikaustęs prie lango. Ir gražu, ir baisu. Atsiveria pasakiški vaizdai, spindi kalnų viršūnės, šniokščia upės, debesys susilygina sulig tave vežančiu automobiliu. Kelias vingiuotas ir neapsakomai siauras, be jokių apsauginių tvorelių. Pakelėse kryžiai bei paminklai su nuotraukomis žuvusiems. Per vieną tiltą važiuodami pamatėme žmonių būrį. Visi su gėlėmis ir juodai apsirengę. Pasirodo, prieš kelias dienas čia nugarmėjo visas mikroautobusas su keleiviais. Visi žuvo. Kai kurių kūnus rado, kai kurių ne. Inguri upė labai srauni, savo vaga nuneštų bet ką. Vietomis kelią užkerta akmenų ar purvo nuošliaužos, gulinėjančios karvės ar visur esančios svanų kiaulės – šernai. Kliūtys apvažiuojamos paprastai – pora centimetrų nuo bedugnės. Svanai sako, kad visus savo kelius žino kaip penkis pirštus. Bet žvelgiant į nestabilius riedulius uolų viršūnėse bei prarajas, kai, rodos, ratas rieda bedugnės pakraščiu, nevalingai imi dar labiau tikėti apvaizda ir gruzinų papročiu imi žegnotis prie kiekvieno kryželio. Kartu keliavęs Giedrius pasakojo, kad kartą prietemoje važiuojant mašina tokiais pat serpantinais pajuto gamtos šauksmą ir paprašęs vairuotojo stabtelti pakelėje bandė išlipti. Tik daro dureles, jau lips ir.... sminga žemyn. Žemės po kojomis nėra! Gerai, kad jis toks iš lieknesnių, o automobilis buvo toks senovinis rusiškas su stipria rankenėle (GAZ), už kurios galima buvo tinkamai užsikabinti, tai ant jos ir pakibo ore, mostaguoja kojomis, šaukiasi pagalbos. Kai pakeleiviai įtempė į vidų, pasijuto kaip antrą kartą gimęs. Jei ne žaibiška reakcija instinktyviai čiuptelėti už rankenėlės, kuri buvo užčiuopiama ir patvari, kad išlaikytų laibą Giedrių, jo jau nebūtų tarp mūsų ir niekas negirdėtų jo linksmų pokštų.... Taigi, keliai Svanetijoje išties ekstremalūs, kaitinantys kraują ir primenantys amžinybės dvelksmą čia pat už švilpiančio automobilio rato. Bet, nepaisant viso to, į Svanetiją verta sugrįžti. Ir ne kartą.

Teksto ir nuotraukų autorius: Vytautas Nosevičius

Žurnalas „Kelionės ir pramogos“