Makalius apie Aleksandrą Ferdinandą Bendoraitį: gaila, kad tokių žmonių jau nebesutiksiu

Turi nemenką keliautojo bagažą... Išleidai knygą, turi kelionių agentūrą. Minėjai, kad aplankytų šalių neskaičiuoji. Ar esi pabuvojęs visuose pasaulio žemynuose? Kuriuo antspaudu pase labiausiai didžiuojiesi? 

Tikrai nesu buvęs visuose pasaulio žemynuose – man dar labai daug metų reikėtų keliauti, ypač turint omenyje mano gyvenimo tempą, kai kelionėms galiu skirti vis mažiau laiko. Šiandien keliu sparnus į Filipinus, pakeliui aplankysiu Malaiziją. Nesu buvęs toje pusėje ir kiek bijau – ar susižavėsiu, ar nebenorėsiu grįžti? Kelionių niekad neskaičiuoju pagal aplankytą šalių skaičių. Daug labiau patinka kolekcionuoti skrydžius. Savo bagaže jau turiu apie 400 skrydžių lėktuvu!

Pats įsimintiniausias „išėjimas iš komforto zonos“ kelionės metu?

Toks, manau, manęs tik lauks – keturias dienas Filipinuose gyvensiu saloje, kurioje nėra interneto, telefono ryšys įjungiamas tik per pietus ir vakarais nuo 18 iki 22 valandos, elektra taip pat tik vakarais iki 22 valandos. Manęs laukia išbandymai!

Jei galėtum keliauti laiku, kurį šimtmetį ir vietą pasirinktum?

Sugrįžčiau į 1912-uosius, „Titaniko“ laikus. Norėčiau nusipirkti bilietą į legendinį kruizą ir galbūt įspėti kapitoną apie artėjančią nelaimę. Man labai pradėjo patikti kelionės laivais.

Ar esi girdėjęs apie tokius lietuvių herojus kaip keliautojas Antanas Poška, Matas Šalčius, misionierius Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis?

Esu girdėjęs ir apie A. Bendoraičio misijas Pietų Amerikoje. Žavu, kai tokie žmonės, kaip pastarasis, galiausiai nuverčia kalnus - įsteigia radiją, įrengia ligonines net ne savo šalyje! Gaila, tokių žmonių savo kelionėse jau nesutiksiu.

Režisierius Vytautas Puidokas keliaudamas po Pietų Amerikos džiungles atsitiktinai atrado nedidelį miestelį, kuriame mūsų gimtinė Lietuva visiems buvo puikiai žinoma dėl ten gyvenusio mįslingojo lietuvio A. F. Bendoraičio...

Labiausiai mane įkvepia būtent atsitiktinai sutikti keliautojai. Daug su jais bendraujant suvoki visai kitokią gyvenimo prasmę. Jie niekur neskuba, jie dalinasi savo patirtimi, jie visad atsipalaidavę, jie ieško savo vietos po saule – to linkiu kiekvienam mūsų.

Buvo metas, kai dirbai cirke ir svajojai tapti cirko artistu. Šios idėjos atsisakei, tačiau vieną kartą atrasta galimybė keliauti suviliojo visam gyvenimui. A. F. Bendoraitis irgi gyvenimą tarp Paryžiaus aukštuomenės išmainė į naujus patyrimus džiunglėse. Ar nemanai, kad keliavimas, kaip ir cirkas – savotiškas bėgimas nuo realybės į svajonių pasaulį?

Nuo pat mažens mane viliojo scena, bet vėliau supratau, kad jos bijau. Dabar mane vilioja kelionės, jų dėka ir vėl sugrįžau į savotišką sceną – įvairiose konferencijose pasakoju jaunimui, kaip savo idėją paversti verslu. Kol kas gyvenu daugelio svajonių gyvenimą – juk tiek daug keliauti svajoja bene kiekvienas. Tačiau daugelis nesupranta, kaip tai stipriai vargina. Labai norėčiau, kad toks lėkimas ir skraidymas man netaptų rutina, todėl kartais „pristabdau“.

Filmo režisierius Vytautas Puidokas visai neseniai išvyko į mėnesio trukmės ekspediciją po Amazonės džiungles, kuriose, kaip nekeista, Lietuvą puikiai žino. Ką tau keliaujant reiškia būti "iš Lietuvos"?

Sunkiausia yra paaiškinti žmonėms, kur ši šalis yra. Pikta, kai tapatina su Rusija. Smagu, kai mano šalį žino ar net yra lankęsi. Keliautojai džiaugiasi, kad kol kas turime mažai turistų – Lietuvą jie vadina „perlu“.