Makalius lankosi Indijoje: kodėl į ją verta važiuoti ir kodėl - NE

Tiesą pasakius, šiandien konstatavau faktą, jog prisikalbėjau ir oficialiai Jums tai pareiškiu. Visiems aplink sakiau, kad pasaulyje yra viena šalis, į kurią savo noru niekada nevažiuočiau - Indija. Nežinau, kodėl! "Makaliau, tu netikras keliautojas”, - pamanysite, ir galbūt būsite teisūs, bet draugų ir pažįstamų pasakojimai apie jų nesėkmes ir patirtą siaubą toje šalyje tik mažino norą ten lankytis, kol galiausiai jis visai dingo. Kam save kankinti?

“Kai lankiausi Indijoje, per pirmąsias kelionės dienas spėjau apsinuodyti maistu. Gulėjau leisgyvis viešbutyje ant žemės be jėgų, o kai po savaitės pasveikau ir pasiryžau pakeliauti po šalį, visas dienas nieko nevalgiau, tik gėriau kolą”, - taip savo pasakojimą pradėjo vienas mano draugas. Kažin ar tai išgirdus Jums kiltų nesuvaldomas noras ten keliauti? Man nekilo…

Bet vieną dieną į mano pašto dėžutę įkrito kvietimas apsilankyti Indijos Gujarato provincijoje. Buvo siūloma apžiūrėti lankytinas šio regiono vietas bei vėliau sudalyvauti turizmo parodoje, kurioje galbūt pavyks užmegzti naudingų kontaktų su kurortų, viešbučių, priimančiųjų kelionių organizatorių vadovais ir pasiūlyti čia apsilankyti Makaliaus skaitytojams. Kaip galiu nepasinaudoti tokiu kvietimu, ypač kai tai liečia ir Jus visus, mano skaitytojus? Net pasistengiau užmiršti baisias draugų patirtis!

Ir štai aš čia siunčiu Jums didelius linkėjimus. Esu sveikas, gyvas, skaniai pamaitintas, blaivas (Gujaratas - vienintelė sausa provincija Indijoje, kurioje alkoholiniai gėrimai yra uždrausti. Tiesa, turistai gali įsigyti specialų leidimą ir tam tikruose didmiesčių prekybos taškuose nusipirkti importinio, jeigu labai labai reikia), beveik vegetaras (Gujarate žmonės nevalgo mėsos. Tiesa, kai kuriuose turistų viešbučiuose ar kurortuose rasite vištienos) ir sugriovęs beveik visus mitus apie tai, ko buvau prisigalvojęs prieš kelionę. Laikantis kelių taisyklių, galima parsivežti pačius geriausius įspūdžius ir niekada “nesubloguoti”. Jeigu norite sužinoti, kokios jos, siūlau patiems susiplanuoti kelionę į Indiją! Grįžę iš Indijos, savo artimiesiems galėsite sušokti Bolivudo šokį, visiems pasakosite apie matytas įspūdingas šventyklas, žinosite atsakymą, kaip į trivietį motociklą tilpti dvylikai žmonių, o grįžus savo mieste ieškosite indų restorano, nes pasiilgsite jų maisto. Be to, pakeisite požiūrį į gyvenimą ir suprasite, kokie visgi esate laimingi žmonės! :)

Tačiau aš esu Gujarate, kur turistų beveik nesutiksi. Prieš kelerius metus jų čia visai nebuvo, tik vietiniai moksleiviai ar studentai su ekskursiniais autobusais atvažiuodavo susipažinti su šia provincija. Dabar Gujaratas kasmet organizuoja specialią parodą, skirtą kelionių organizatoriams iš viso pasaulio - aprodo įspūdingas lankytinas vietas, supažindina su vietine viešbučių pasiūla bei suveda su šios provincijos turizmo specialistais. Tokiu būdu valdžia kasmet džiaugiasi didėjančiais turistų srautais, dygstančiais viešbučiais ir tikisi, kad viso pasaulio keliautojai planuodami savo didžiąją kelionę į Indiją, nepamirš į planus įtraukti būtent Gujarato. Kodėl? Papasakosiu Jums viską labai nuoširdžiai.

• Gujaratas yra vienas labiausiai išsivysčiusių regionų visoje Indijoje. Čia yra mažiausiai benamių, o kiekviena šeima turi bent po vieną asmenį, emigravusį į užsienį užsidirbti. Labai daug Gujarato gyventojų išvyko į JAV, iš kurios dabar savo šeimoms siunčia dideles pinigų sumas, todėl daugelis šeimų gyvena tikrai tvarkingai.

• Atvykęs čia nepatyriau didelio šoko - maistas, nors ir baisiai aštrus, visgi yra valgomas. Be to, galima juk imti ir tiesiog paprašyti negaminti aštriai. Mano patarimas: kai sakysite neaštriai, pabrėžkite tai daug kartų. Padavėjai išgirsta prašymą, bet pasiūlo visgi švelniai aštrų patiekalo variantą. Netikėkite jų melais - kartą valgiau “švelniai aštriai” ir verkiau, nes maniau, kad mano gomurys tiesiog sudegė!

• Gujarate šalia Dhordo miesto yra druskos dykuma, ant kurios atsistoti gali tik tris mėnesius per metus - nuo gruodžio pradžios iki vasario pabaigos, nes kitu metu dykuma virsta ežeru. Įsivaizduokite, kaip nuostabiai atrodo saulėlydis dykumoje, kuri visa padengta balta baltutėle druska. Atvykus čia vasario pabaigoje, druska būna švelniai rožinės spalvos. Saulę čia galite ne tik palydėti, bet ir pasitikti. Man, tiesa, tai buvo kiek per anksti.

• Šalia įspūdingos druskos dykumos įsikūrę net keli palapinių miesteliai, didžiausias jų - “Tent City”, o man mieliausias - “White Rann Resort”. Čia už juokingus (taip, net ir lietuviams jie pasirodys juokingi) pinigus galite išsinuomoti liukso klasės palapinę su lova, televizoriumi, dušu, tualetu, internetu, karštu vandeniu bei oro kondicionieriumi. Tik įsivaizduokite - miegate dykumoje, girdite kiekvieną vėjo gūsį, kuris ramina, atpalaiduoja, gaivina naktį. Jeigu gaivina per daug, tam į pagalbą pasitelkiamas galingas ir tylus šildytuvas.

• Gujarato provincijoje rasite daugybę kaimelių, į kuriuos atvažiavus pamatysite tikrą vietinių gyvenimą. Ištekėjusios moterys nuo svetimų vyrų skaromis dangsto veidus, nebijo parodyti savo turtų - sidabro dirbinių, užsiima rankų darbo papuošalų, sarių, skraisčių, rankinių, piniginių, pakabukų gamyba ir rūpinasi savo vaikais, kurie laksto iš kupranugario mėšlo padarytomis grindimis ir aprodo šeimos ūkį bei gyvulius. Patarimas: reikėtų atskirti tikrą kaimelį nuo komercinio, o tai padaryti labai paprasta. Jeigu į kaimelį patekti galite tik lydimi vietinio gyventojo, išlipti iš automobilio - tik vietiniui įspėjus savo šeimą apie Jūsų atvykimą, jeigu Jums griežtai draudžiama fotografuoti ar filmuoti, o vos užėjus į šeimos namelį Jums nėra brukami rankdarbiai, atvykote į tikrą kaimą. Na, o įspūdžius iš jo teks įamžinti akimis… Užtat kiek daug prisiminimų!

• Mandvi - uostas ir kurortas prie jūros. Paplūdimys gal ir ne Maldyvų, bet tuščias, platus ir smėlėtas. Čia apsistojau “Serena Beach Resort” viešbutyje ir labai tuo džiaugiausi: itin aukšto lygio, labai gražiai įrengti nameliai prie pat paplūdimio, užsieniečiams pritaikytas maistas (neaštrus). Nemokamas priedas - saulė leidžiasi tiesiai į jūrą! Visai kaip mūsų lietuviškame pajūryje. Buvo nuostabu…

• Šventyklos. Jų čia yra daug ir labai gražių, kaip ir kitose Indijos vietose. Man labiausiai patiko prie Ahmedabado miesto esančios “Sun Temple” ir “Rani Ki Vav”. Apie pastarosios egzistavimą nežinojo niekas, kol 1958 metais 64 metrų ilgio šventykla tiesiogine to žodžio prasme buvo atkasta iš po žemių!

Daugelis vaikystėje nemėgome alyvuogių ir aš buvau ne išimtis. Mama vis kartojo, kad alyvuoges pamėgsiu, kai užaugsiu, ir tai nutiko, kai man buvo devyniolika (dabar mama laukia, kol suprasiu, koks vis dėlto gėris yra krapai ir petražolės, bet vargu ar tai kada nors įvyks - negaliu jų pakęsti, o Lietuvos restoranai negali šitų žolių visur nekrauti, todėl kaskart, kai pamirštu paprašyti nedėti krapų ir petražolių, žaidžiu dėlionę ir iš patiekalo graibau žoles).

Žmonės sako, kad Indijai taip pat reikia subręsti. Galbūt tai jau įvyko? Laukiu nesulaukiu, kada galėsiu aplankyti kitus šios šalies regionus!

Beje, dabar supratau, kaip jaučiasi juodaodis, atvykęs į Lietuvą ir nužiūrėtas beveik visų praeivių. Jeigu Jūs to jausmo neįsivaizduojate, privalote apsilankyti Indijoje, kur pasijusite žvaigžde: visi vietiniai žiūrės į Jus ir stebės kiekvieną Jūsų judesį, kalbins ir klausinės, iš kur esate, prašys kartu nusifotografuoti, kvies filmuotis Bolivude, prašys praleisti kelias minutes su jais ar pastovėti šalia, lies Jūsų plaukus ir bandys išsiaiškinti, ką reiškia “tualetinis popierius” :)