Į aukščiausią Afrikos viršukalnę užkopęs M-1 laidų vedėjas Arnoldas: pasiekus Kilimandžaro viršūnę užplūdo tūkstančiai jausmų

„Mes kiekvienas kasdien kopiame į savo Kilimandžarą. Pasiekti viršūnę nėra paprasta, kartais būna sudėtingiau nei galvojai, bet įdėjus daugiau pastangų – įmanoma viskas. Kai motyvacija nėra tik apie tave, o daugiau apie kitus, atsiranda tokių jėgų, kurių atrodo net neturėjai. O štai kai jau pasieki viršūnę, be atsiveriančių vaizdų apima tiek daug skirtingų emocijų, kad norisi dar ir dar“, – pasakoja į Kilimandžarą Tanzanijoje įkopęs radijo stoties M-1 programų direktorius Arnoldas Eisimantas. Ant kalno jis iškėlė ne tik Lietuvos, radijo stoties ir Makaliaus vėliavas, bet ir bekopiant transliavo laidas klausytojams.

Nori užkopti į Kilimandžarą ir Tu?

Pasirinkimas kopti buvo ekspromtas, pasiteisinęs 100 proc.

„Visiškai neplanavau kopimo į Afrikoje esantį Kilimandžarą ar kitą kalną, bet būtent šis kalnas nutiko pačiu laiku ir vietoje. Emociškai ir psichologiškai buvau tiek stipriai pervargęs, kad supratau, jog turiu nedelsiant kur nors išvykti ir pailsėti. Pirminis planas buvo vykti bet kur, kad ir į tą pačią Turkiją – atsigulti prie baseino ir tiesiog nieko neveikti. Bet tada supratau, kad nieko iš to nebus, nes toks poilsis man nepadės – reikia krūvį perkelti į kūną, nors ir galvos kelionėje prireikė“, – pasakojimą apie kelionę šypsodamasis pradeda Arnoldas.

Radijuje dirbantis Arnoldas prisimena, kad konkrečiai Kilimandžaro ar iš esmės kopimo į kalnus neieškojo, apie Everestą nesvajojo, bet štai vieną dieną netikėtai užmatė Makaliaus organizuojamą kelionę. Pasirinkimas kopti buvo visiškas ekspromtas, skaitant aprašymą kelionė vizualizavosi, lyg jis jau ten būtų. Sako labai greit supratęs, kad būtent to jam ir reikia ir kad leidžiasi į avantiūrą, nes gyvenime nebuvo įlipęs nei į vieną kalną.

„Visas abejones nugalėjo smalsumas, nes niekada nebuvau tokiame aukštyje. Buvo tikrai įdomu sužinoti savo tiek psichologines, tiek kūno galimybes. Nekėliau sau uždavinio, kad privalau įkopti į viršūnę. Vykau išbandyti kažką naujo, gauti įdomių, stiprių potyrių, kurių dar nejutau, o kaip man jau seksis, tai jau taip.

Žinoma, kad nebuvo ir taip, kad šokau nuogas į dilgėles, rimtai domėjausi, kas tai per kalnas, nors ir nebuvo baisu, kad į kokį tarpeklį įkrisiu. Techniškai kalnas nėra ypatingai sudėtingas, virvių nereikia, bet jo aukštis yra rimtas – 6 kilometrai, o su tokiu aukščiu ne visi susidoroja”, – pasakoja Arnoldas.

Pasiruošimas truko pusantro mėnesio, maisto kitą kartą neimtų

„Esu aktyvus žmogus, suprantu realias savo fizines galimybes, antraip nebūčiau niekur kopęs. Kai susitarėme dėl kelionės, buvo likę pusantro mėnesio iki kopimo. Pradėjau skirti daugiau laiko fiziniams pratimams, kurie stiprina kelius. Iš esmės daugiau, kaip ir kalbėjome su mus lydėjusiu visiškai nerealiu, profesionaliu visomis prasmėmis kalnų vadovu Šarūnu Sakalausku, kad nėra kažkokio ypatingo pasiruošimo tokiems kalnams, kiek jau esi pasiruošęs – tiek. Neįmanoma pasirengti kopimui per mėnesį, galima sustiprinti kai kurias vietas, bet jei esi fiziškai silpnas, tai, aišku, kad niekur neužkopsi. Bet jeigu sportuoji, bėgioji krosus, tai jau viskas yra kitaip“, – mano Arnoldas.

Į klausimą, kaip be fizinio pasiruošimo, reikėjo ruoštis kopimui, kiek visko nusipirkti, Arnoldas sako, kad kai priėmė sprendimą, tai suprato, kad nieko nežino – nei ką pirkti, nei kokius daiktus dėtis, juk niekada nekopė, tad nieko neturėjo, net nežinojo, kokio realaus oro ten tikėtis. Tada pradėjo rinktis informaciją. Kalnų vadovas Šarūnas davė jos pakankamai, tad ilgai netruko viską susirinkti, nors ir atrodė, kad kam čia tiek visko reikia.

„Išties nemažai pinigų išleidau visiems tiems daiktams, kurie buvo reikalingi kopimui. Dabar man į bet kokį kalną kelionė atsietų dvigubai pigiau, nes turiu jų tikrai daug. Kai pirkdavau, atsimenu vis pagalvodavau, ar tikrai man šito daikto prireiks, bet sąraše yra – tai perku. Bet vėliau, kai kopi, ir, ypatingai, kai užkopi į viršūnę dėkoji sau, kad ir visas tas smulkmenas, kurios atrodė nereikšmingos, įsigijai, nes visos jos pravertė.

Aš turėjau kiek kitokią baimę – bijojau apsinuodyti maistu, pasigauti bakterijų. Galvojau, kad jeigu negalėsiu įkopti dėl sveikatos sušlubavimo, traumos, tai viskas gerai, bet jei dėl to, kad kažką ne taip suvalgiau, apsinuodijau, tuomet būtų labai apmaudu. Dėl to nusipirkau daug taktinio maisto. Mano tikslas buvo toks – iki kol užkilsiu į kalną valgyti tik savo maistą, o leidžiantis jau kaip bus – taip. Bet, manau, kad tai buvo tiesiog iš nežinojimo ir niekada nebūvimo Afrikoje. Antrą kartą, jei važiuočiau, tai tikrai neimčiau jokio maisto, viskas kelionėje buvo puikiai suorganizuota, maistas buvo geras, skanus, šviežias, saugus, kokybiškas. Turėjome virėją, kuris juo pasirūpino, kasdien gamindavo“, – pagyrų negaili vienam iš komandos narių Arnoldas.

Stebėjosi kitai grupei kalnuose nuklotomis baltomis staltiesėmis

„Kelionė truko 11 dienų su skrydžiais, 4 dienas kopėme į kalną, dvi leidomės žemyn. Mūsų lietuvių grupę, kurią lydėjo vietiniai, sudarė 10 žmonių ir kalnų vadovas Šarūnas. Visur buvo skirtingi gidai, vienas – po miestą, kitas į Safari, dar kitas buvo pagrindinis vedlys į kalną. Jie yra gerai sustyguota komanda ir vietoje sprendžia, kiek bus reikalinga pagalbinio personalo. Lydintys asmenys nešė visus mūsų daiktus, išskyrus vieną kuprinę, kurią nešiesi pats. Tų daiktų yra nemažai, nes reikia ir keisti drabužius prikausomai nuo oro temperatūros, vėjo. Pagal bendrą komandos daiktų svorį paskaičiuojama kiek palydos reikės. Su mumis nuo gidų iki virėjo keliavo 28 žmonės. Santykis, kad vienam keliautojui reikia 3 žmonių, manau, kad yra optimalus – jų buvo nei per daug, nei per mažai. Turėjau su kuo palyginti.

Nustebino į kalną kopusi kita grupė, kurioje buvo 16 žmonių. Su jais ėjo 179 juos lydintys vietiniai. Lygiagrečiai eidavome, tai vis pastebėdavome. Pavyzdžiui, eini ir matai vidury kalno maistu ir taurėmis nuklotus restoraninius stalus su staltiesėmis. Kiekvienas jų turėjo asmeninį tualetą, dušo kabiną, juos nešė šalia, jei prireiktų. Čia panašiai kaip su smokingu eiti krepšinį žaisti. Man išties įdomu, kam eiti į kalnus, jeigu reikia tokios prabangos juose, nes juk ne joje esmė, o visai kituose dalykuose. Aišku, kaip kas nori, kaip kas gali, taip tas ir eina, bet man nesuvokiami tokie dalykai“, – atvirai sako Arnoldas.  

Bet vyras sako, kiek pastebėjęs, kad ir solo keliautojai nekeliauja vieni, juos vis tiek lydi vienas, du vietiniai žmonės. Vienas dalykas, kad be gido negalima kopti, o kitas dalykas yra saugumas. „Galvojau iš pradžių, kodėl mums keli vadovai gidai reikalingi. Vėliau supratau – yra kas neatlaiko tempo, yra kam blogai pasidaro, jie turi atsiskirti nuo grupės, tuomet reikia turėti atskirą vadovą“, – sako keliautojas.

Jokios komercijos kalnuose Arnoldas sakė nematęs, į Kilimandžaro viršūnę yra nemažai takų, kuriais gali užkopti. Lietuvių grupė ėjo trumpiausiu, bet vienu sunkiausių kelių. Kai jis trumpas, turi mažai laiko aklimatizacijai, kas nėra paprasta.

Kalnų vadovas vertas ne dešimt, o šimto balų

Paklausus, kas buvo sunkiausia kelionėje tiek emociškai, tiek fiziškai, Arnoldas atsako, kad buvo sunku kažko tikėtis, bet nebuvo naivus, kad tai bus lengvas pasivaikščiojimas, o labiausiai įsiminė paskutiniai metrai iki viršūnės: „Šturmo paskutinė naktis, jos etapas buvo nelengvas. Buvo sunkiau, nei tikėjausi. Iš esmės pagrindinis sunkumas nėra fizinis, o psichologinis, nes nesupranti, kas gali atsitikti su organizmu, kaip susidorosi – žinai, kad trūks oro, kad galva irgi būna svaigsta, reikia tabletę išgerti, neduoti skausmui įsibėgėti, bet asmeniškai aš per visą kelionę išgėriau vieną tabletę 4.5 km aukštyje.

Dar kita pusė, kad kalnuose susitikau su pačiu savimi. Tai buvo nuolatinis darbas su savimi ir lipimas per save. Iki pusės kalno eini lengvai, linksmai, daug kalbų, dainų, juokų, bet kuo aukščiau, vis daugiau tylos būna. Čia Makaliaus kalnų vedliui Šarūnui ne dešimt, o šimtą balų rašau, nes sunkiausiuose momentuose jis sugebėdavo išsklaidyt slogesnę nuotaiką, taip pat kiekvienas mūsų jausdavomės svarbus. Tai yra geriausia jo savybė mokėti parodyti veiksmais, kad esi svarbus, ne kaip vienas iš grupės narių, o kaip atskiras žmogus. Ir taip jaučiausi ne aš vienas, o visi, psichologiškai jis labai padėjo”.

Palūžimo momentais Arnoldas sako, kad save motyvuodavo, norėdamas pabėgti nuo minčių: „Būdavo skaičiuodavau akmenis po savimi. Kai buvo sunku, pavargdavau, savęs klausdavau, kodėl išvis čia lipu, kam  man to reikia. Dingdavo motyvacija kopti tik dėl savęs, tad pradėdavau galvoti, kad juk ne tik dėl savęs kopiu. Mano tikslas buvo užkopti į viršūnę ir padaryti radijo transliaciją, vesdavau laidas iš skirtingų kopimo etapų. Tad čia buvo motyvacija, užkopti už M-1. Kai tai pradėjo nebeveikti, tada kopiau už žmoną ir dukrą, tada tikrai gerai sekėsi. Kuomet pradedi galvoti, kad ne dėl savęs lipi, o dėl kažko kito, tuomet daug lengviau tampa.

Kitas momentas – patys šerpai, kurie atrodo maksimaliai stiprūs, bėgioja su keliasdešimt kuprinių, bet kai pamatai, kad stovyklose kai kuriems jų nėra labai gerai, tada kažkaip geriau pasidaro, kad ne vienam sunku (šypsosi, aut. pastaba).  Visi sako, kad viskas labai gerai, ir jei nėra labai gerai, tai psichologiškai „kerta“ per smegenis, kad gal su tavimi čia negerai. Kai kažkas išdrįsta pasakyti, kad buvo ar yra sunku, tai ir pačiam lengviau pasidaro, kad ne vienas toks esi. Ir tai, ką jauti, yra visiškai normalu“.

Svarbu – neskubėti

„Kas labai patiko kelionėje, kad vietiniai žmonės labai draugiški, mieli, šypsosi net ne dėl to, kad esi turistas, jie ir patys tarp savęs taip bendrauja. Kalnuose kasdien susitinki su šimtais šerpų, jie visi sveikinasi, šypsenas dovanoja. Kitas dalykas, kad mes skubame gyventi, pas mus kasdien beprotiškas tempas, o ten yra priešingai – gyvenimas vyksta kuo lėčiau. Du pagrindiniai žodžiai kalnuose, kuriuos girdėjau, buvo jambo arba mambo, kas reiškia pasisveikinimą, o kita frazė buvo pole pole, išvertus – lėtai, lėtai. Turi lipti lėtai, neskubant, kiekvienas užforsavimas, kiekvienas milimetras, bereikalingas žingsnis, energija – viskas susisumuoja viršuje. Supranti, kad galėjai kitaip – iš esmės lėčiau, pasilsint, neskubant kažkuriose vietose.

Be lėtumo, dar svarbu gerti daugiau vandens – apie 2-3 litrus per dieną, taip pat bent minimaliai kasdien valgyti, nes kuo anksčiau, tuo labiau dingsta apetitas, man irgi jis buvo dingęs. Gidai vis kartojo, kad jei praleisime nors vieną maitinimą, pasiekti viršūnę galimybė procentaliai krenta. Ir dar vienas komponentas yra kažkokiu būdu stengtis pamiegoti. Aš darydavau kvėpavimo pratimus, kurie padėdavo ir aš visai neblogai miegojau. Paskutinę naktį prieš šturmą pavyko numigti apie dvi valandas. Miegas ir poilsis labai svarbu, tad reikia kiek įmanoma daugiau jo turėti”, – pataria Arnoldas.

Viršūnėje – akinantys vaizdai ir tūkstančiai emocijų

„Paskutiniai 200 metrų iki viršūnės man buvo labai sunkūs, atrodė, kad jau nebegaliu. Po vieną žingsnį skaičiavau. Bet kai pasiekiau viršūnę, tai... Gal galima būtų tą jausmą palyginti su vaiko gimimu moteriai, kai visas tas skausmas, nuovargis, jėgų nebeturėjimas, kai užkopi kažkur dingsta. Paletė jausmų viršuje buvo didžiulė. Turiu pasidaręs video viršuje, kurio niekam nerodžiau ir neplanuoju to daryti. Ten vienu metu buvo tūkstančiai jausmų: nori ir klykti, ir verkti, ir tylėti, ir graudiniesi, ir džiaugiesi, ir liūdna, ir sunku, ir lengva. Viskas vienu metu. Tas momentas yra tai, dėl ko žmonės kopia į kalnus“, – pasakoja Arnoldas.

Kai nusileidome buvo tiek emocijų, kad aš nesugebėjau niekam nieko papasakoti, nes buvo perdaug visko. Pradėjau kalbėti apie tai tik po kurio laiko, buvo kas atsisijojo, kiti dalykai liks su visam”.

Į klausimą, kiek buvo viršūnėje, Arnoldas sako, kad joje gali būti tiek, kiek kalnas leidžia, bet tokiam aukštyje nėra gerai ilgai užsibūti. Jiems pasakė, kad galės pabūti apie 15-20 minučių, bet buvo apie pusvalandį, nes kalnas juos pasitiko itin svetingai, oras buvo nuostabus: nurimo vėjas, buvo saulėta, vaizdai ryškūs. Pačioje kelionėje sako, kad orą išgyveno kokį tik galėjo patirti: ėjo prieš išties žiaurų vėją, per lietų, buvo ir karščio, visko buvo, bet orai netrukdė pasiekti tos dienos tikslo. Jeigu šturmo naktį būtų buvęs toks vėjas, kaip buvo dieną prieš, jiems būtų buvę dvigubai sunkiau kopti. Jeigu būtų vėjas, šaltis, lietus, apsiniaukę debesys, kai būtų pasiekę viršūnę, nebūtų galėję tiek matyti aplink save, tiek ilgai pabūti, pasidžiaugti pasiektu rezultatu.

„Viršūnėje atsivėrė protu nesuvokiamas vaizdas, jei atmetant visas emocijas. Niekada tokio vaizdo nemačiau. Susipina debesys su sniegu, ledynu, kitoje kalno pusėje yra Kenija. Vaizdą sunkiai galiu nupasakoti, jis buvo visiškas nerealus.

Patys pirmieji vaizdai atsiveria likus keliems šimtams metrų iki viršūnės. Pradedi šturmą 12 valandą nakties, kopi visą naktį ir tuomet užkopi ant mažojo Kilimandžaro, ant kraterio viršaus, ten pradeda brėkšti rytas, saulė kyla horizonte, tai čia buvo pirmosios euforijos akimirkos. Tada gauni jėgų antplūdį ir kyli iki pat viršūnės, kuri yra už 300 metrų, kuri atrodo čia pat, bet kai paeini, tai supranti, kad kartu ji dar labai toli, kas žlugdė psichologiškai.

Iš mūsų grupės pavyko pakilti visiems ir tik vienas grupės narys buvo atsiskyręs, bet jam buvo 82 metai! Jis taip pat užkopė, tik jam reikėjo dar lėtesnio tempo. Matėme sraigtasparnį netoli viršūnės, jie nuleidinėjo kažką iš tos prabangios grupės, gal dėl to, kad patingėjo leistis, nes jokių nuogirdų, kad būtų kam kas buvę blogai negirdėjome“, – nusijuokė Arnoldas.

Lipant nuo kalno pasijuto skausmai

„Kai esi euforijoje viršūnėje ir pradedi žygį atgal, žinai, kad kelias yra tik vienas – reikia nusileisti. Ir nusileisti saugiai, nes dažniausios traumos ar nelaimės atsitinka būtent leidžiantis. Man nusileidimo momentu prasidėjo didžiausi skausmai, ypatingai kelių, nors kopiant į viršų jokių fizinių skausmų nejutau, išskyrus tą kartą, kai įsiskaudėjo galvą. Mano organizmas visai gerai susitvarkė su aukščiu.

Leidžiantis žemyn kiekvienas galėjome eiti savo tempu, man grupės tempas buvo per lėtas, tai mes su kalnų vadovu Šarūnu pasileidome greičiau į priekį. Šarūnas parodė kaip leidžiasi profesionalai – jie čiuožia žemyn per skaldas.

Vos nusileidus nuo Kilimandžaro, atsisukau atgal ir pasakiau kad gyvenime daugiau nesileisiu į tokias avantiūras, nes tikrai maksimaliai mobilizavau save, atidaviau viską, ką galėjau, bet praėjo dvi dienos ir pagalvojau, kad jei būčiau palikęs kokį vertingą daiktą viršuje, lipčiau jo pasiimti. Kai praėjo savaitė, kalnai nebeišėjo iš galvos. Kitą kartą, kai kopsiu, tai ne aukštis bus prioritetas, o techniškesnis kalnas. Į Everestą gal ir neįkopsiu, nes be proto brangu, daug laiko reikia, bet... svajoju plačiai“, – šypsosi Arnoldas.

Radijo stotyje dirbantis vyras šią kelionę įvardijo kaip savo gyvenimo ne tik dėl įkopimo, bet ir dėl kitų potyrių: „Tai buvo fantastiškai sudėliotas kelionės maršrutas. Makaliui tikrai padėka didelė ir už tai, kad be kalno, pamatėme daug tikrosios, autentiškos Afrikos. Gidas mus vedžiojo po tokias vietas, kur turistai tikrai nevaikšto, važinėjome po kaimus, tarp jų – masajų, bet ne po kažkokius turistams parodinius, komercinius, kurie daro šou, bet po tikrus, kur jokios civilizacijos. Bet kas nustebino, tai švara. Tai skurdi, bet tvarkinga šalis. Dar važinėjome po safari parkus, stebėjome laukinius gyvūnus.

Jeigu prieš šią kelionę tik nujaučiau, kad man kažko tokio reikia, tai po jos galiu pasakyti, kad tai buvo geriausias įmanomas sprendimas. Sugrįžau visiškai naujas žmogus, tik su ta viena liga – kalnų, nes norisi dar ir dar“, – juokiasi Arnoldas.

Nori užkopti į Kilimandžarą ir Tu?