Vien išgirdę žodį „Laplandija“ kažkur sąmonės gilumose, imame regėti išskirtinai jaukius vaizdus. Prieš akis iškyla didžiulės sniego pusnys, dengiančios laukus ir medžius, nedideli, spalvingomis girliandomis padabinti rąstiniai nameliai, amžinai šventine nuotaika pulsuojančios gatvelės ir pasakiškas, poliarinėmis pašvaistėmis pasipuošęs dangus. O kur dar Kalėdų Senelis, jo mylimoji Bobutė, ištikimieji elfai ir stebuklingieji Senelio elniai. Tarsi iš vaikiškos knygutės. Tai vaizdinys, kurį puoselėjo ir perdavė mums tėvai ir seneliai. Įdomiausia tai, kad pasakiškoji Laplandija yra kur kas pasiekiamesnė, negu galima įsivaizduoti.