Kelionės
Paslaugos
StraipsniaiManau, kad abi šalys vertos atskirų vizitų, bet, pamačius Makaliaus pasiūlymą keliauti į abi šalis, susigundėme ir mes. Izraelis man visada atrodė kažkoks ypatingas – dvelkiantis stebuklais (nežinau, kaip jūs, bet aš tikrai tikiu, kad Jėzus ten juos darė), gąsdinantis kariniu pasirengimu, stulbinantis susikūrimo istorija, progresu, savo ypatinga tauta... O Jordanijos Petra jau seniai mano galvoje turėjo „must see“ etiketę.
Skrydis
Kai pagalvoji, taigi, nerealiai patogu – tik keturios valandos ir Kauną keičia Tel Avivas. Nemėgstu skrydžių, bet savo baimę valdau – paprastai užimu protą įvairiausiomis užduotimis, kad tik nesugalvotų jis grįžti į realybę ir suvokti, kiek kilometrų nuo mano kojų iki žemės ar vandens. Bet, kai po visų pasiruošimų ir pasikartojimų, kaip gelbėtis nelaimės atveju (ar kas nors tiki, kad pavyktų?), lėktuvo pilotas pranešė, kad labai atsiprašo, bet lėktuvas truputį pagedęs ir tuoj ateis meistrai paremontuoti, jaučiausi nejaukiai, švelniai pasakius. Kiek vėliau dar kartą atsiprašė, kad teks persėsti į kitą lėktuvą. Nors keleiviai nedžiūgavo, o viena rusakalbė klykė kiekvienam sutiktam darbuotojui (net jeigu tai koks nors aikštelės prižiūrėtojas) „ja budu žalavatsa“, man labiau patiko mintis skristi kitu lėktuvu, nei tuo pagedusiu ir paskubomis paremontuotu. Taip, gaila, kad praradome pusantros valandos pasivaikščiojimų po Tel Avivą, bet mes jį pasiekėme saugiai – saulėtą ir maloniai šiltą.
Oro uostai ir pasieniai
Iš Lietuvos Izraelis mus įsileido gana greitai ir lengvai, užteko atsakymų į porą nereikšmingų klausimų. Iš Izraelio keliaujant į Jordaniją, pasienietis, kiek man pavyko suprasti jų arabų kalbą ir gestus, nelabai žinojo, kas ta Lietuva, koks jos kodas ar panašiai, todėl užtrukome. Mano vyras jau buvo išsigandęs, kad jo žmoną jie pasiims, nes prie pareigūno stovėjau gerokai ilgiau nei prieš mane buvę turistai (jie visi buvo iš aiškesnių šalių nei Lietuva). Grįžtant iš Jordanijos, mano vyrui labai patiko užrašas „Welcome to Israel“ ant pasienio pastato, bet, pareigūnas pamatęs, kad fotografuoja, sustabdė ir liepė ištrinti. Vis dėlto, tai tik smulkmenos palyginus su pokalbiu, kuris vyko oro uoste išskrendant iš Izraelio. Buvome perspėti, kad Izraelio oro uoste patikra gali būti ilgesnė nei įprastai. Makalius pasirūpino, kad taksistas mus atvežtų į oro uostą kelias valandas prieš skrydį. Puikiai angliškai kalbanti pareigūnė informavo, kad užduos mums keletą klausimų. Tuomet prasidėjo virtinė klausimų: ar mes keliaujame kartu, koks ryšys tarp mūsų, ar keliaujame savarankiškai, ką šioje šalyje veikėme, ko keliavome į Jordaniją, ar patys susikrovėme lagaminus, ar tikrai nieko nebuvo šalia ir ar niekas neturėjo galimybės prieiti prie mūsų lagaminų juos kraunant, ar keliaudami sutikome pažįstamų žmonių... Pastarasis klausimas ar, tiksliau, mano atsakymai pareigūnę įkvėpė dar ilgesniam pokalbiui, mat mes tikrai susitikome mano draugę Jordanijoje, kuri, gyvena Vilniuje, bet tuo metu svečiavosi Amane su dukryte ir vyru (jis yra jordanietis). Pareigūnė klausinėjo, ką mes veikėme susitikę ir kiek laiko praleidome kartu – o iš tiesų mes kartu praleidome tik keletą minučių, buvo vėlu, visi buvome pavargę. Draugai atvežė mums vietinių tradicinių saldumynų, pasirodo, tai labai netinkami atsakymai, turint galvoje terorizmo aktualijas. Tada pabiro serija klausimų apie mano santykius su drauge: ar dažnai matomės, ar dažnai susiskambiname, kokios trukmės būna pokalbiai, kada paskutinį kartą matėmės ir t.t. Kai paklausė ar buvome dar ką nors sutikę ir, kai pasakiau „taip, Izraelyje, mano buvusią klasiokę, kurios nebuvau mačiusi daug metų“, bet nesugebėjau ištarti jos izraelietiško vardo ir pavardės, pareigūnė dar labiau nemaloniai nustebo. Tada jau šiek tiek pyktelėjau ir aiškinau, kad aš puikiai žinau koks buvo jos vardas Lietuvoje, bet jų kalbos aš nemoku. Tiesa, ji pasidomėjo, ar mes nevėluojame į lėktuvą ir, ar suprantame, kodėl tas pokalbis vyksta. Žinoma, mums viskas tiko ir pretenzijų neturėjome. Galiausiai, ji paėmė mūsų jordanietiškus saldumynus papildomai patikrai ir išėjo. Vyras pajuokavo, kad jei pamatysime juos atbėgančius su ginklais, krentame ant žemės ir keliame rankas į viršų, bet to neprireikė. Tuos pačius saldumynus po savaitės valgėme Žemaitijoje.
Ar geriau būtų buvę sakyti, kad nieko nesutikome? Nežinau... O jeigu jie kokią nors informaciją jau turi? Laiko turėjome pakankamai. Pasidovanojome papildomą galimybę patobulinti bendravimą anglų kalba.
Facebook‘o privalumai
Kai atvykę į Izraelį oro uoste laukėme taksisto, mano vyras facebook‘ui pranešė, kad mes jau Tel Avive. Ir, kad ir kaip kai kurie žmonės burnotų ant tos „snukiaknygės“, kartais ji yra absoliutus gėris. Šią žinutę pamatė Odeta (bent jau toks jos vardas buvo, kol ji gyveno Lietuvoje) – mano buvusi klasiokė, kurios tėvai nusprendė emigruoti kai mes buvome maždaug devintoje klasėje. Su Odeta susiderinome susitikimo laiką ir vietą. Spirgėjau, nes negalėjau patikėti, kad pamatysiu suolo draugę, kurios nemačiau ir su kuria nebendravau daugiau nei 27 metus.
Su ja ir jos draugu mes praleidome du puikius vakarus vakarieniaudami ten, kur vakarieniauja vietiniai, gavome nemokamą ekskursiją po miestą ir pasakojimų apie šalį be pagražinimų. Beje, su jais turėjome progą sudalyvauti išskirtiniame įvykyje – Toros įnešimo į sinagogą šventėje, bet tą vakarą buvome išvykę į Jordaniją, todėl negalėjome dalyvauti. Paskutinio susitikimo metu, jie rodė mums šventės įrašą ir pasakojo, kad kartais, kokio nors mirusio žmogaus garbei užsakoma parašyti Torą. Toros rašymas užtrunka apie metus ir kainuoja apie 50 000 eurų (jeigu teisingai prisimenu), todėl tokia šventė nėra dažnas įvykis. Visa bendruomenė džiaugdamasi, šokdama, giedodama giesmes neša Torą į sinagogą. Toros nešti moterys negali, gali ją tik paliesti, o vyrai neša pasikeisdami, šokdami kažkokį savotišką šokį (bent man taip pasirodė). Po ceremonijos būna vaišės.
Taksistai
Kadangi mūsų kelionę Makalius suplanavo už mus, mums patiems taksistų nereikėjo ieškoti. Taksistas, nudžiugęs, kad mes kalbame angliškai, netingėjo bendrauti: Lietuvos pavadinimą lyg girdėjęs, bet maišo su Balkanais, džiaugėsi, kad tą dieną Tel Avive vyko bėgimo maratonas ir keletą kartų pakartojo, kad mes turėtume ten sudalyvauti, nuoširdžiai rodė ir pasakojo, kur kokie turgūs, senamiestis, o į klausimą, kur Tel Avive geriausias maistas, sakė, kad visame Tel Avive yra geriausias maistas. Panašu, kad nemelavo, nes visur, kur valgėm buvo tikrai labai skanu. Taksistas pasakojo, kad jie nori gyventi taikiai ir tada man vyras prisipažino, kad, saugodamas mano nervus, nesakė, jog į Izraelį buvo paleistos raketos dieną prieš mums išskrendant, o aš kažkaip tuo metu pasaulio naujienomis nepasidomėjau. Na, ir ačiū Dievui (o pastarojo šioje kelionėje buvo tikrai daug).
Viešbučiai
Nors, renkantis kelionę, Makaliaus atstovė labiau rekomendavo viešbutį Netanijoje, man vis tik norėjosi vakarus leisti triukšmingame Tel Avive, o ne kurorte. Ir tikrai daug kartų pasidžiaugėme savo pasirinkimu. Kiek apžiūrėjome Netaniją pravažiuodami, ji mūsų nesudomino, o Tel Avivas priešingai – tikrai yra ką pamatyti ir kur nueiti.
Mūsų viešbutis „Golden beach“ nebuvo nei prabangus, nei modernus, bet mums jis buvo tobulas – prie pat pagrindinės Tel Avivo promenados, kurioje daug judesio ir kuria labai patogu eiti tiek link senosios Jafos, tiek link uosto ar iš balkono stebėti Viduržiemio jūrą bei lėktuvus. Viešbutis švarus, personalas malonus, laisvai kalbantis angliškai, maistas puikus.
Amane mūsų viešbutis buvo tolokai nuo centro, todėl su Jordanijos sostine nelabai ir susipažinome (nors kelionės aprašyme ekskursija po Amaną buvo pažadėta, vietinis gidas ją „nusuko“). Tačiau gavome nemokamą pramogą abu vakarus – stebėjome jordaniečių vestuves. Taigi, trumpai apie vestuves – jos ten tikrai triukšmingos, na bent jau pati pradžia, kai atvažiuoja jaunoji su nesuvokiamu kiekiu makiažo, labai išpuošta balta suknele ir, mano akimis žiūrint, juokingu nykštukišku kapišonu ant galvos (musulmonės negali rodyti plaukų). Ją pasitinka svečiai ir jaunikis. Tada, kaip supratome, visų vyriškosios giminės svečių garbės reikalas yra pašokdinti jaunąjį. Tuo metu trankiai vietiniais instrumentais groja muzikantai, labai energingai šoka ir šūkalioja vyrai, o visos moterys, taip pat ir jaunoji, stoviniuoja kukliai nuošalyje. Draugė pasakojo, kad kaimiškose vietovėse net ir šiais laikais linksmybių įkarštyje yra šaudoma į dangų. Tikrai, labai labai labai arabai džiaugiasi gavę žmoną.
Viešbutis Amane bandė demonstruoti daugiau prabangos interjero detalėmis ir aptarnaujančio personalo kiekiu. Nors mes pirkome kelionę tik su pusryčiais, Amane gavome ir vakarienę. Restorane prie maisto stalų mus pasitiko virėjas su kepure kaip „La troškinys“, primygtinai įtikinėjantis visko paragauti, nes „va šitas yra puikus libanietiškas patiekalas“, o „va tas – turkiškas, labai skanus, kurio būtinai reikia paragauti“, „dar šitas – atkeliavęs iš Egipto, o anas populiarus visame regione“. Man tikrai viskas buvo labai skanu. Šefui ypatingai gyriau baklažanus, klausinėjau recepto, o jis maloniai pasakojo. Kitą vakarą, pamatęs mane, virėjas šypsojosi ir, prisimindamas mano dėmesį baklažanams, siūlė kitą baklažanų patiekalą ir dar daugybę gėrybių – viską tiesiog būtina paragauti: „just a little bit, just try“. Beveik kaip pas mamą!
Ten pat buvo ir maloni padavėja, nešiojusi gėrimus, labai besidžiaugusi viešbutyje vykstančiomis vestuvėmis ir iš karto prisistačiusi, kad ji ne vietinė (kas ir šiaip buvo visiškai akivaizdu, nes tailandiečiai nuo jordaniečių savo išvaizda tikrai skiriasi).
Prekeiviai
Nesijautėme labai įdomūs nei Izraelio, nei Jordanijos pardavėjams. Tel Avivo turguje tik prieskonių pardavėja bėrė saujomis prieskonius į delnus ir liepė ragauti. Nustebino tai, kad kitų pardavėjų dėmesio reikėjo beveik prašyti! O vieno vyruko paprašiusi papasakoti apie jo parduodamas Negyvosios jūros gėrybes, pasijutau kalta, nes akivaizdžiai jam trukdžiau su kažkuo susirašinėti. Tiesa, Jeruzalėje, einant link Kristaus kapo bažnyčios, prekybininkai stengiasi pritraukti turistų dėmesį. Vienas vyrukas į visas moteris kreipėsi tiesiog „Natasha“, tikėdamasis, kad pasiseks (o gal jau tokį patyrimą turėjo).
Amane užėjus į prekyvietę kalbinau moteris, pardavinėjančias arabiškus galvos apdangalus, bet jos ne tik, kad nesistengė man parduoti, bet net pasiūlė pirkti ne pas jas, o važiuoti į senamiestį, nes ten galiu rasti kažką panašiau į tradicinius rūbus. Man pasakius, kad nesu nusiteikusi išleisti daug pinigų, atsakė „mano draugė neseniai pirko ir mokėjo 20 eurų“ ir dar parodė draugės, pasipuošusios tautine jordanietiška suknele, nuotrauką. Prie žymiosios Petros pardavėjai buvo aktyvesni ir labiau siūlė savo prekes, bet tikrai neįkyriai.
Izraelyje sutikome labai sąžiningą sulčių pardavėją. Paėmusi šviežiai išspaustas granatų sultis, padaviau jam 200 šekelių vietoje 20 (tai yra apie 50 € vietoje 5 € ) ir apsimiegojusi nukrypavau tolyn. Jis tikriausiai irgi dar nebuvo visai pabudęs, nes ne iš karto pamatė, o vėliau, susivokęs, lakstė po prekybos centrą manęs ieškodamas. Mano džiaugsmui – rado, nes vėlavo mūsų autobusas. Sultys labai skanios, jų nemažai, bet vis tiek būtų buvę gaila už jas mokėti 50 €!
Bendravimas
Tiek Izraelyje, tiek Jordanijoje sutikti žmonės neblogai kalbėjo angliškai ir nevengė bendravimo. Labiausiai pralinksmino Tel Avivo viešbučio darbuotojas, kuris, sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, niekaip nenorėjo baigti pokalbio (nors kolega vis kvietė jį tęsti darbus). Daug šypsodamasis ir nepaliaudamas plepėti jis mus įtikinėjo, kad jam labai patinka tokios šalys kaip Lietuva, nes jis yra melancholikas (mes, žinoma, ne taip melancholikus įsivaizduojame), teigė, jog jam patinka mūsų žiemos ir pilka spalva, papasakojo, kad lankėsi Vengrijoje ir mėgavosi šio regiono sočiu maistu – tik po to vos nenumirė.
Jeigu kalba pasisukdavo apie grėsmes, dauguma vietinių vieningai sutarė, jog jie nenori su niekuo kariauti (kas gi gali norėti?) ir akivaizdžiai matėsi nerimas, kai jie pasakodavo apie atakas iš Gazos ruožo. „Gyvename šia diena“ – tokią frazę išgirdau iš tarpusavyje bendraujančių Izraelyje gyvenančių rusakalbių. Tiesa, mes nemažai bendravome ne tik anglų, bet ir rusų kalba, nes ekskursijos, į kurias vykome, buvo vedamos rusakalbiams. Bet nuo to, kaip sakant, tik dar daugiau „fun“.
Gidai
Man labai patinka stebėti gidų darbą, gal todėl, kad pati norėčiau būti gide. Šioje kelionėje mes jų turėjome daug ir įvairių, nes kiekvieną ekskursiją vesdavo vis kitas gidas. Visi jie kalbėjo rusiškai ir dauguma jų buvo žydai, kažkada iš Rusijos emigravę į Izraelį. Vieni daugiau gyrė Izraelį, kiti mažiau. Vieni papasakojo daugiau pokštų, kiti daugiau į politiką krypo. Juokingiausias man buvo jordanietis gidas, su kuriuo keliavome beveik tris dienas. Kvatojau iki ašarų jau nuo pirmo jo klausimo grupei „Ar jūs čia visi, ar vieno trūksta?“. Po skaičiavimo ir sąrašo tikrinimo vis tik paaiškėjo, kad „adin niepriehal“. Taip, jordanietis kalbėjo rusiškai (!!!) savo specifiniu arabišku akcentu, todėl aš nuolat krizenau.
Ekskursijos
Prisipažinsiu, nepasiruošiau namų darbų. Vykau į kelionę miglotai įsivaizduodama, kokius objektus pamatysiu (na, išskyrus Petrą). Kas man patiko labiausiai? Viskas. Ir, manau, „patiko“ netinkamas žodis. Visi objektai man padarė stiprų įspūdį, sujaudino, palietė. Profesionaliai visų objektų aprašyti negaliu, nes kiekvienam iš jų reikėtų ilgo teksto, gidai kalbėjo rusiškai, gal ir ne viską teisingai supratau, be to, jau kažkiek ir užsimiršo.
Jeruzalė
Miestas, kuriame nesuvokiami sluoksniai istorijos. Kažkuris iš gidų pasakojo, kad prieš bet kokias statybas Izraelyje reikia kviesti archeologus, nes pas juos kiekvienas žemės sklypas turi kažką giliai paslėpęs, tad ką jau ten kalbėti apie Jeruzalę, Šventąją žemę. Deimantų parduotuvėje matėme net papuošalų kolekciją, kuri pagaminta iš Jeruzalės Šventyklos kalno uolienų, kurios liko po kažkokio tvarkymo, bet yra šventos, jų išmesti negalima. Ir, tarp kitko, tie papuošalai buvo daug gražesni nei deimantai ar auksas (kaip pasisekė mano vyrui, kad manęs nedomina nei deimantai, nei auksas, anei kiti blizgučiai!).
Jeruzalės istorija sudėtingesnė už aukštąją matematiką, bet įdomesnė už populiariausią detektyvą. Klausiausi pasakojimų išsižiojusi, nežinios šydo tankis po truputį retėjo. Nepasidariau to regiono žinovė, bet kai kas man tapo šiek tiek aiškiau. Ak, kiek ten reikia diplomatijos dėl kiekvieno objekto, kai atsiranda galybė pretendentų ir į Raudų sieną, ir į Kristaus kapo bažnyčią. Pavyzdžiui, Kristaus kapo bažnyčią dalijasi graikų ortodoksai, armėnų ortodoksai, Romos katalikai, Sirijos ortodoksai, koptai bei Etiopijos Bažnyčia. Gidas gal juokais, o gal rimtai sakė, kad kažkur aukštai kabančios kopėčios ten yra nuo tada, kai skirtingos tikinčiųjų grupės pasidalijo bažnyčią. Kadangi kopėčių viršus priklauso vienai grupei, o apačia – kitai, jų niekas ir nejudina.
Kristaus kapo bažnyčia stovi toje vietoje, kur Kristus buvo nukryžiuotas, nuimtas nuo kryžiaus, paguldytas ant akmens, išteptas aliejais, palaidotas ir prisikėlė. Sakoma, kad tas akmuo dar yra, tik šiuo metu uždengtas kitu, prie kurio lankytojai klaupiasi, meldžiasi, liečia jį, ant jo šventina įvairius daiktus (mes irgi tą darėme). Į Kristaus kapo vietoje esančią mažą koplytėlę nusidriekusi ilga eilė buvo nesuderinama su mūsų ribotu laiku, skirtu šiai vietai, tad mes tik dirstelėjome pro mažytį langelį vidun.
Jeruzalėje aplankėme ir kitas „privalomas“ vietas: Dovydo kapą, paskutinės vakarienės kambarį ir t.t. Asmeniškai mane labiausiai palietė Raudų siena. Prisilietus prie jos net šiurpuliukai per kūną perėjo, nes čia TA siena. Iš šonų meldėsi žydės, rankose laikydamos savo maldaknyges, pusgarsiu berdamos žodžius ir trankydamos kaktas į sieną. Kiek tolėliau – musulmonės, apsigobusios hidžabais... Ypatinga vieta, kuri šventa skirtingoms religijoms. Beje Raudų sienos istorija labai įdomi. Verta paskaityti.
Grįžusi iš Jeruzalės supratau, kad gailiuosi neprisidegusi ugnies nuo Kristaus kapo bažnyčios žvakių. Iš prekeivių žvakių pirkti nenorėjau, viskas pasirodė labai komerciška, o savo žvakės nenusivežiau. Suvenyrų pirkti nesu linkusi, bet tokią emociją materijoje norėčiau turėti.
Dar buvo Jordano upė, kurioje vyko Krikštas. Visiems iš karto buvo pasakyta, kad be specialių marškinių, kurie kainuoja apie 15 €, lipti į upę negalima. Pažiūrėjome į tuos marškinius – jie taip pat tokie komerciški, su Jėzaus lipduku ant pilvo ir taip nedvasingai pasirodė, kad pasakiau „ai tiek to, gal nelipkime“. Kiek vėliau paaiškėjo, kad krikštas vyko už šimto kilometrų nuo tos vietos, kur mes lankėmės. Na, bet šventomis vietomis tiesiog reikia tikėti... Į Jordano upę vis tik buvome įbridę, tik truputį atokiau nuo marškiniuotųjų. Ta vieta, į kurią veža visus turistus, žinoma, labai komerciška, tačiau kur nors kitur nelabai yra galimybė į ją įbristi. Gėlo vandens jie turi mažai, todėl visas labai eksploatuojamas. Izraelio gidas pasakojo, kad jordaniečiai tą upę yra baisiai užteršę, o jie, izraeliečiai, labai stengiasi ją išvalyti. Jordanijos gidas aiškino, kad jie tiesiog naudoja vandenį savo reikmėms, o kai vyksta labai svarbi šventė ir visi tikintieji nori įbristi į Jordano upę būtent toje vietoje, kur vyko krikštas, jordaniečiai ją užpildo vandeniu (nepamenu, kokiu būdu). Kol kiti turškėsi Jordano upėje su Jėzaus lipduku ant pilvo, mes pasivaikščiojome po datulių plantaciją.
Nazaretas
Puikiai žinomas pavadinimas visiems krikščionims. Jaukus miestelis, čia lankėmės apreiškimo Švenčiausiajai Mergelei Marijai katedroje. Tikima, kad kažkur toje vietoje Marija išgirdo apreiškimą. Katedroje yra Mergelės Marijos grota – ten, pasak istorijų, buvo jos namai. Šalia katedros galima matyti panašius to periodo gyventojų namus. Ten pat demonstruojamos įvairių šalių dovanotos Šv. Marijos mozaikos. Miela akiai, kai tarp visų pamatai ir lietuviškąjį variantą!
Galilėjos Kana – vieta, kur įvyko pirmas stebuklas ir Jėzus vandenį pavertė vynu. Gidas pasakojo, kuri bažnyčios dalis statyta IV a., kuri vėliau, bet tikslių detalių nebepamenu. Nebepamenu ir visų bažnyčių ir cerkvių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su Jėzaus gyvenimu ar jo stebuklais. Pati jaukiausia bažnyčia visos kelionės metu man pasirodė Tabgha – Duonos ir Žuvies padauginimo bažnyčia. Labai kukli, dvelkianti autentika ir tokia sava, kad norėčiau ten užsukti bent kartą per savaitę.
Jordanija
Apie savo karalių jie kalba tik gražiai. Draugė iš Izraelio buvo pasakojusi, kad Jordanijoje motociklu gali važinėtis tik karalius ir jo aplinkos žmonės, o kitiems – draudžiama. Kai vietinio gido paklausėme, kodėl nematome motociklų gatvėse, jis pateikė eilę įdomių atsakymų: „nes mūsų žmonės gerai gyvena ir perka automobilius, o ne motociklus“, „nes nėra kur jų statyti“, „nes mūsų didelės šeimos ir motociklas nėra tinkama transporto priemonė“, „nes mūsų žmonėms nereikia motociklų“. Kai paklausėme, kodėl tiek daug šiukšlių, gidas vėlgi turėjo išradingų atsakymų: „nes stiprus vėjas pripučia“, „nes mūsų žmonės visi išsilavinę ir niekas nenori dirbti tokio darbo, jį dirba tik egiptiečiai, o jų šalyje nėra daug“.
Jordanijoje aplankėme Džarašą, kuris garsus išlikusia antikos laikų architektūra ir laikomas vienu geriausiai išsilaikiusiu romėnų miestu. Žinoma, tai tik griuvėsiai, bet kai suvoki, jog šiems antikos laikų keliams, aikštėms, kolonoms, amfiteatrui su puikia akustika tūkstančiai metų! Gidas apgailestavo, kad prieš šimtą metų buvęs žemės drebėjimas labai stipriai apgadino šį turtą. Aš bandžiau jį paguosti, kad pas mus žemės drebėjimų nebūna, bet mes vis tiek negalime svečiams parodyti tūkstančių metų senumo statinių.
Apie Petrą nenoriu daug rašyti, nes tokios vietos neaprašomos, jas reikia pamatyti, pajausti, paliesti. Tai puiki vieta ir dėl to, kad smagiai žygiuojasi, lepinant akis gražiais uolų vaizdais. Tikrai nenuobodu, nes galima lipti laiptukais, įlįsti į olas, stebėti margą atvykėlių publiką. Jei pavargsite, pavėžės arkliukais, asiliukais ar kupranugariais, o prisėdus galima ir internete panaršyti, nes wi-fi ten puikiai veikia. Internetas visai greta prieš mūsų erą sukurtų nabatėjų miesto kūrinių! Visur girdimas „wow“, kai pėdini pėdini palei įvairias uolas ir staiga išlindus iš vieno tarpeklio, tau tiesiai prieš akis visame savo orume pasirodo „Lobynu“ vadinamas pastatas. Pritrenkia ir tai, kad šį grožį vienas šveicaras surado tik prieš 200 metų. Šis atradėjas iš įvairių šaltinių žinojo, kad egzistuoja toks nabatėjų miestas, bet jis buvo slepiamas nuo svetimų žmonių. Atkaklusis šveicaras išmoko arabų kalbą, apsirengė kaip arabas ir paslapčia, beveik apgaulės būdu keliavo su beduinais. Aš bandau įsivaizduoti, kokį jausmą jis turėjo patirti, kaip pagaliau pamatė šio paslaptingo miesto pirmąjį kūrinį!
Madaba labiausiai lankoma dėl žymiosios VI a. mozaikos. Sakoma, kad tai seniausias Palestinos žemėlapis, kuriame tikrai labai gražiai pavaizduotos visos svarbiausios vietos. Šiuo mozaika-žemėlapiu galima pasigrožėti kuklioje, bet jaukioje bažnytėlėje ant grindų. Madabos regione gausu įvairių mozaikų ir dirbinių su jų fragmentais.
Dar viena ypatinga vieta – Nebo kalnas. Tai ta vieta, ant kurios stovėdamas Mozė pamatė pažadėtąją žemę. Tikima, kad šiame kalne Mozė palaidotas. Nuo kalno šlaito atsiveria fantastiška panorama į dykumų tolius. Iš ten žydai atėjo, ten ištryško vanduo, o dabar, nusileidus kiek nuo kalno, baisūs šiukšlynai. Aš vis kvaksėjau „na kaip taip galima“, „na kodėl“. Beveik rankos niežtėjo, kaip norėjosi lėkti su šiukšlių maišais ir organizuoti „Darom“! Šventa vieta, vaizdai nepakartojami ir šiukšlynas. Kokiai Jordanijos institucijai galima rašyti skundą?
Maistas
Tuose kraštuose valdo humusas. Man jis buvo pažįstamas jau iš seniau. Pirmą kartą jo paragavau prieš 20 metų dirbdama Amerikos diplomatės namuose Vilniuje. Ji humuso parsiveždavo iš kažkokio restorano, gaminusio rytietišką maistą ir man tai buvo meilė iš pirmo šaukšto, tik tada niekaip negalėjau suprasti, kas tai per patiekalas. Dabar ir pati laikas nuo laiko jį gaminu, nors mano vyrai juo nesižavi (receptas: avinžirniai, sezamų pasta, česnakas, saulėje džiovinti pomidorai, alyvuogių aliejus, vanduo, pipirai sutrinami ir niam niam).
Falafeliai – aliejuje kepti kukuliukai iš tų pačių trintų avinžirnių. Su falafeliai dažnai būna įvairios daržovės, tas pats humusas ir pita.
Šavarma – kažkas panašaus į kebabą. Dažniausiai galima rinktis, ką įdėti į pitą: mėsą, falafelius ar daržoves, humusą ir pan.
Šakšuka – su daug pomidorų ir kažkokiomis daržovėmis kepti kiaušiniai. Žinoma, dar visokie tinkantys prieskoniai ir tas pats humusas šalia.
Saldumynai tokie patys kaip visame regione – chalva ir baklava. Draugai Jordanijoje vaišino kanafė – tobulu desertu, kurio niekur kitur nesu ragavusi ir internete nepavyko rasti panašaus recepto (kažką buvau radusi, bandžiau, bet gavosi visiškai ne tai).
Maisto kainos
Mes buvome prisiskaitę, kad ten maistas labai brangus, tai planavome grįžti iš kelionės bent kilogramu lengvesni, bet gavosi taip, kad grįžome sunkesni. Užkandinėse Šavarmos ar falafelių su pita galima sočiai prikirsti už 5 €. Kavinėje kainavo brangiau. Žinoma, alkoholis ten nėra pigus, bet nėra taip, kad būtų neįperkama.
Kas po kelionės?
Eilinį kartą pasikartojau, kad mes žmonės, turime daugiau panašumų nei skirtumų – ir arabas skundžiasi, kad vaikai su juo bendrauja tik tada, kai dingsta internetas (vien tam, kad paklaustų, kur problema ir ar ji sprendžiama), izraeliečiai taip pat skundžiasi ir dėl valdžios ir dėl kylančių kainų... Ir vėl supratau, kad kiekvienas mes esame savo šalies ambasadoriai. Bendraujant su baltarusiais, jie prasitarė, kad lietuviai pasakojo apie gan sudėtingą gyvenimą Lietuvoje, teigė, jog visi bėga iš šalies. Mes džiaugėmės galėdami būti atsvara sudarytai nuomonei – mums Lietuva atrodo puiki šalis. O problemų juk kiekvienoje šalyje yra! Jų yra ir kiekviename žmoguje. Visiems būtų daug lengviau, jei pirma paklaustume ką aš galiu duoti, o ne ką gauti.
Pasižadėjau, kad kitos kelionės metu tikrai tikrai pasiimsiu smulkių dovanėlių su Lietuvos atributika. Taip ir padarėme vykdami į Prahą. Viešbučio darbuotojams ir padavėjams dalinome saldainius „Vilnius“ sakydami „Best wishes from Lithuania“ ir klijavome lipdukus su Lietuvos simbolika.
Po kelionės į Izraelį ir Jordaniją kilo didžiulis noras užkamšyti Biblijos žinių spragas. Gal kas turite audio Bibliją?
Teksto autorė: Daiva Valančiūtė
Nori keliauti ir tu?
Pažintinė kelionė į Izraelį ir Jordaniją - žiūrėk čia.
