Keliautojų įspūdžiai: kopimas į aukščiausią Afrikos viršūnę – Kilimandžarą, safaris ir nuostabusis Zanzibaras

Aš ir mano vyras Paulius esame vilniečiai, dirbantys „ofisinį“ darbą ir kartą į du metus išvažiuojantys atostogų už Europos ribų. Šį pavasarį pradėjome planuoti dar vienas, ilgai lauktas atostogas. Pagrindinis kriterijus – atostogos žemiau pusiaujo. Kurį laiką ieškoję, pavasarį radome finansiškai patrauklų ir puikiai atitinkantį mūsų pagrindinį reikalavimą pasiūlymą su „Qatar Airways“ į Dar es Saalaam (Tanzanija). Ilgai nedvejodami nusipirkome bilietus, labai norėjome susipažinti su tikrąja Afrika iš arčiau, nei vien tik grožėtis ja per mėlynąjį ekraną.

Išskristi turėjome rugsėjo pabaigoje. Planuoti kelionę pradėjome neskubėdami. Daug skaitėme, domėjomės, namuose turėjome lentą, kurioje dėliojome maršrutą, akcentus, svarbią informaciją, kalendorių su užduotimis iki pačios kelionės, na, o pati svarbiausia lentos funkcija buvo – džiuginti. Labai smagu buvo matyti, kad atostogos su kiekviena diena vis arčiau ir arčiau.

Suplanavome 3 savaičių ir 3 dienų atostogas ir suskirstėme į tris dalis: pirmoji – Kilimandžaras; antroji – Safaris; trečioji – Zanzibaras.

Rugsėjo 26 dieną pradėjome 36 valandų kelionę Vilnius – Milanas – Doha – Dar es Salaam – Moshi. Tanzaniją pasiekėme be galo pavargę, o oro uoste mūsų dar laukė valandos ekspedicija vizai susitvarkyti. Žmonių daug, karštis nepakeliamas, visi dirba pagal TFT (vėliau vietiniai juokavo ir pasakojo, kad Tanzanijoje dirbama pagal TFT – Tanzanian Flexible Time – niekas niekur neskuba), salėje iš beveik 500 žmonių buvo vos keli baltieji, visi stumdėsi iš visų pusių, lindo be eilių, tvarką buvo sunku perprasti. Buvo akimirka, kai labai užsinorėjau namo. Bet supratau, kad tai jausmas, vadinamas kultūriniu šoku.

Pasidarius vizas mūsų laukė vietinis skrydis iš Dar es Salaam į Moshi. Dar Es Salaam yra vadinamas biznio sostine, bet oro uosto netvarka ir nepajėgumai nustebino. Mūsų vietinio skrydžio net nebuvo švieslentėje, kurioje turėjo skelbti vartus. Pasitikslinus pasakė, kad skrydis bus, bet pamiršo įdėti informaciją, vartai bus paskelbti, kai darbuotojas pašauks prieš skrydį. Visa laimė, kad tų vartų vos penki. Vaizduotė mano laki, tad prieš skrydį įsivaizdavau, kad skrisime su mažu pavargusiu lėktuvėliu, maniau, kad viduje bus rūkoma, nešvaru ir nesaugu. Tokios mano mintys buvo grįstos pirmais įspūdžiais, patirtais oro uoste ir aišku stereotipais apie Afriką, tačiau realybė buvo visai kitokia. Lėktuvas tvarkingas, įgula paslaugi, viskas, kaip esame pratę.

Savo viešbutį Moshi mieste pasiekėme jau gerokai po vidurnakčio. Išsimiegoję pradėjome nusiteikimą kitą dieną laukiančiai kelionei į Kilimandžaro viršūnę. Dalis nusiteikimo buvo sotūs pusryčiai. Atėjęs virėjas siūlėsi iškepsiantis kiaušinį kokiu tik norime būdu – omletas, kiaušinienė, virtas, keptas, ispaniškas ir t.t. Paprašėme – kepto, tik su skystu tryniu, nes tokį labiausiai mėgstame. Mūsų perklausė, kelis kartus pakartojome, kad taip – tikrai skystu tryniu. Gavome gerai iškeptus. Vėliau dar kelis kartus bandėme gauti kiaušinių skystu tryniu ir nei karto nepavyko. Vėliau mums pasakojo, kad Tanzanijoje niekas nevalgo skysto trynio ir toks paruošimo būdas skamba taip bjauriai, kad jie net negali tokio pagaminti.

Kilimandžaras

Kai nusipirkome bilietus į Tanzaniją, Paulius pradėjo domėtis Kilimandžaru. Mes esame turėję kelias keliones į kalnus, bet aukščiausiai pakilę buvome į 3 km aukštį, o čia – net 5895 m. Juk mes iš lygumų krašto, toks aukštis gali būti labai pavojingas. Kuo daugiau mano vyras skaitė, tuo labiau jis norėjo pasiekti Afrikos stogą ir buvo akimirkų, kai atostogos keitė pavadinimą iš „atostogų į Tanzaniją“ į „atostogas į Kilimandžarą“.

Aš labai atsargi ir kelis kartus pasveriu prieš priimdama sprendimą. Slapta svajojau pasiekti tokį aukštį, bet mane baugino aukštikalnių liga, kurią patirti norėjau mažiausiai, juolab Afrikoje. Susidūrėme su dilema – ar jis labiau nori, ar aš labiau bijau.

Pasipasakojome apie savo planus vyro tėvams. Jie taip pat sunerimo dėl mūsų saugumo ir vis tik garsiai svarstė, kad gal nereiktų, juk bus sunku, deguonies mažai, medicinos pažanga ir t.t. Vis tik mano vyras nepasidavė, o aš toliau nerimavau. Jis taip norėjo, kad negalėjau stoti skersai kelio užgimusiai jo svajonei. Svarsčiau, gal leisti jį vieną, bet tada mintis vijo mintį – laukti savaitę nežinomybėje? Ne! Geriau jau kilsiu kartu! Tiesa, prieš priimdama sprendimą, pasidalinau atsakomybe su anyta. Pasipasakojau ir gavau patarimą, kad mes ne iš tų, kurie atostogas leistume prie baseino ir jei turime tokią galimybę – verta ja pasinaudoti. Vėliau ji mane traukė per dantį – „tai lipsi? Tai nebus baisu?“, atsakydavau – „aš tai lipsiu, o Jums teks savaitę nerimauti ar mes užlipome sėkmingai, juk ryšio nebus.“ Žinoma, tai tik juokai ir ryšys ant kalno buvo. Visą laiką jautėme rūpestį dėl mūsų, o vėliau didelį džiaugsmą už mus. Noriu dar kartą padėkoti už palaikymą, bei patarimus, kai apsispręsti buvo sunkiausia.

Iš galimų variantų mano vyras Paulius parinko 7 dienų Lemosho maršrutą. Pasirinkimą lėmė:

• Aukštas sėkmės rodiklis (apie 90%), nes pakankamai laiko aklimatizuotis;
• Vaizdingiausias maršrutas, link viršūnės kopiama iš vakarų pusės;
• Mažiausiai apkrautas, todėl nevargins turistų minios.

Maršrutas yra 8 dienų, mes pasirinkome nueiti jį per 7, todėl buvo numatyta praleisti stovyklą Shira1 ir nakvoti Shira2. Štai detalus maršruto planas su aukščiais, atstumu, laiku.

Nusprendus kopti, pradėjome rūpintis reikiamų daiktų sąrašu, vėliau – jų paieška ir pirkimu, nes ne viską turėjome. Išvykdami susipakavome viską nuo maudymosi drabužių iki miegmaišių. Čia mums labai pravertė vakuuminiai maišai. Su pastaraisiais vėliau buvo bėdos. Pasirodo Tanzanijoje siurblys nėra populiarus daiktas. Čia galiu pasidžiaugti savo vyru, nes jis Zanzibare susirado narų klubą, pasiskolino pompą, pasinaudojo lipnia juostele ir „chamutais“ (lietuviškai vadinamais pavalkėliais arba varžčiais), kuriuos vežamės į visas keliones (juk maža kas) ir suvakuumavo mūsų daiktus ne ką blogiau, nei tai buvome padarę Lietuvoje. Po šios situacijos supratau, kad su savo vyru neprapulčiau ir negyvenamoje saloje!

Dieną prieš kopimą mus aplankė gidas. Apsilankymo tikslas buvo susipažinti, patikrinti mūsų pasiruoštus daiktus ir trumpai papasakoti kas laukia. Prisistatęs jis nužvelgė mus nuo galvos iki kojų ir pasakė, kad atrodome pasiruošę. Vėliau supratome, kad slapčia apsidžiaugė gavęs jaunus ir atletiškus (PAKANKAMAI) turistus. Kelyje link viršūnės sutikome žmonių, kurie buvo gerokai vyresni ir su viršsvoriu, o gidai daug dirbo, kad pastarieji pasiektų tikslą, nes nuo to priklausė jų užmokestis bei arbatpinigiai.

Daiktai buvo tikrinami labai kruopščiai. Akcentavo paskutinę naktį, kai šturmuosime viršūnę, skaičiavo drabužių sluoksnius ir sakė, kad bus labai šalta. Žinoma suskubome paaiškinti, kad Lietuvoje būna dvi žiemos – viena žalia, kita balta ir tikrai žinome, ką reiškia šaltis. Tuomet mums pasakojo apie turistus iš Kanados ir jų įspūdžius suvokus, kad temperatūra yra viena, o vėjas 6 km aukštyje – kas kita. Įtikino. Susiplanavome neštis dar kelis papildomus sluoksnius rūbų.

Kitą rytą apie 9 h mus pasiėmė iš viešbučio ir išvažiavome į 7 dienų ekspediciją. Mus du lydėjo 10 žmonių komanda: 2 gidai, 1 virėjas ir 7 porteriai. Už Moshi miesto ribų kelias buvo labai blogas. Kratėmės apie 3 valandas. Vietiniai sakė, kad tai nemokamas afrikietiškas masažas. Pakeliui sustojome pietų ir nusipirkti skėčio nuo lietaus, kas pirmai atrodė juokinga, bet buvo diena, kai pravertė. Gidas turi tradiciją – prieš startą visą savo komandą pavaišinti barbekiu. Dauguma vietinių viską valgo rankomis. Mūsų pagrindinis gidas pasakojo, kad įrankiais pradėjo naudotis tik pradėjęs dirbti su turistais. Aš bandžiau pajuokauti, kaip jis be įrankių galėtų valgyti košę, bet sakė, kad ar košė ar sriuba – didesnių nepatogumų tai nesudaro.

Atvykę į registracijos punktą, atlikome formalumus. Tuo tarpu porteriai rūšiavo daiktus, kuriuos reiks nešti. Kiekvienas porteris galėjo turėti nešulį ne didesnį kaip 20 kg. Išsirūšiavus juos, kiekvienas buvo pasvertas ir patikrinta, ar neviršija 20 kg ribos. Buvo nešamas maistas, indai, palapinė miegojimui, palapinė valgymui – turėjome viską, net daugiau nei manėme, kad prireiks. Aš maniau, kad maistas gabenamas visoms 7 dienoms, bet vėliau papasakojo apie kalno logistiką. Į visas stovyklas eina tiesūs statūs takai, kuriais porteriai neša maisto produktus, tokiu būdu užtikrinamos šviežio maisto atsargos. Porteriai, kurie aptarnauja šią tiekimo grandinę yra ypatingai atletiški, nes jie kyla gerokai stačiau ir greičiau. Mūsų gidas pasakojo, kartą bandęs lipti tuo maršrutu ir nešti tą patį svorį, bet tai buvo pirmas ir paskutinis kartas.

Mūsų maršruto vartai buvo 2360 m aukštyje. Tą dieną mes pakilome į 2895 m aukštyje esančią pirmą stovyklą Mikubwa. Viso lipome 3 valandas. Maršrutas vedė per atogrąžų mišką. Aplinkui žalia, temperatūra buvo apie 25 laipsnius šilumos. Lipti buvo karšta ir tvanku. Bet kuo aukščiau buvome, tuo vėsiau darėsi. Pasiekus Mikubwa, jau rengėmės šiltesniais rūbais. Pakeliui matėme daug kolobų (juodai baltos beždžionėlės), viena tokių gyveno ir stovykloje. Mums atėjus, labai įtariai nužvelgė ir likusį laiką stebėjo, ką nugvelbus. Naktį buvo daug triukšmo, kažkur miške kolobai aiškinosi santykius, labai triukšmingi sutvėrimai. Jautriau miegantiems rekomenduojama pasiimti ausų kištukus.

Antrą dieną laukė daug iššukių. Jei pirmą dieną ėjome vos 3 val., antrą dieną – 9 val., nes tai buvo diena, kai turėjome praleisti vieną stovyklą. Mūsų tikslas buvo Shira2 stovykla, kuri yra 3810 m aukštyje. Buvo šiek tiek neramu, nes laukė aukštis, kuriame dar nesu buvusi ir nežinojau kokių pokštų gali iškrėsti organizmas. Per pirmas 3 val. išėjome iš miško. Žalumos buvo vis mažiau ir mažiau, bet džiugino atsivėrę vaizdai. Sustojome pailsėti ir papietauti Shira 1 stovyklavietėje, kuri buvo 3505 m aukštyje. Po geros valandos pajudėjome toliau. Kelias vedė per Shira plynaukštę, kur maždaug prieš 500 000 m. buvo krateris užpildytas lava. Pakeliui buvo matyti daug riedulių, augmenijos mažai, vyrauja ruda ir pilka spalvos.

Dar po geros valandos organizmas pajuto aukštį. Aš pajutau sutrikusį regėjimą, nuolat mirguliavo vaizdas. Pasisakiau gidui. Kitų simptomų nebuvo, tad nuramino, kad organizmas apsipras ir bus geriau. Taip ir buvo. Tuo tarpu Paulius sunegalavo stipriau, pasireiškė aukštikalnių ligos simptomai: stiprus galvos skausmas, nuovargis, skrandžio negalavimas, galvos svaigimas. Atgal būtų reikėję eiti 6val., į priekį – 3val. Nusprendėme eiti toliau.

Kai pasiekėme stovyklą, palapinė mums jau buvo pastatyta ir netrukus laukė vakarienė. Palapinėje apsirengėme šiltai, mano vyras susisuko į miegmaišį, aš jį apklojau dar vienu miegmaišiu ir dviem pūkinėmis striukėmis. Jis niekaip negalėjo sušilti. Pasikviečiau gidą. Jis pasiklausinėjęs įvertino situaciją ir pasakė, kad dabar reikia pavalgyti, nes reiks gerti vaistus, o jie reikalauja daug energijos (vaistai – Diamox). Prieš startuojant lipti, mes persiklausėme, ar verta pradėti gerti Diamox‘ą. Gidai patikino, kad visi vaistai turi šalutinį poveikį, jei įmanoma, reiktų išsiversti be jų. Vienus gali veikti teigiamai, kitiems poveikis gali būti priešingas. Mūsų situacijoje mano vyrui jų reikėjo ir jie padėjo, tuo tarpu man nei karto nepasireiškė keli simptomai vienu metu ir neprireikė nei vienos tabletės.

Sutelkę jėgas sėdome prie stalo. Valgėme labai lėtai, beveik nekalbėdami. Mano vyrui buvo sunku valgyti, dėl nuolat kylančio pykinimo, tuo tarpu aš negalėjau prisiversti valgyti, dėl užklupusio nerimo. Mūsų gidams aš buvau didesnis iššūkis nei sergantis mano vyras. Dar prieš kelionę buvome sutarę, kad jei kažkuriam pablogės sveikata, abu leisimės žemyn. Ir štai jau antrą dieną iškilo klausimas, ar jau metas leistis žemys. Čia labai ramiai ir užtikrinančiai dirbo gidai. Gavome nurodymą pavalgius išgerti vaistų ir eiti miegoti, o jau rytoj ryte jausimės kur kas geriau.

Kitą dieną mūsų laukė dar didesnis iššūkis – aklimatizacijos diena. 7 val. kelio ir 4630 m aukščio. Gera naujiena buvo ta, kad ryte sveikata gerokai pasitaisė, iš visų simptomų buvo likęs tik silpnas galvos skausmas. Nutarėme tęsti kelionę. Pasiekėme Lava Tower stovyklą esančią 4630 m aukštyje. Yra sakoma, kad jei pavyksta pasiekti Lawa Tower, 97% kad pavyks pasiekti ir viršūnę. Ši mintis džiugino, bet Pauliui vėl pradėjo stiprėti galvos skausmas. Papietavome ir mūsų laukė nusileidimas į Barranco stovyklavietę, kuri buvo 3976 m aukštyje. Kuo žemiau leidomės, tuo savijauta gerėjo ir mūsų greitis didėjo. Pasiekėme stovyklą vieni pirmųjų. Sulaukėme net plojimų iš savo porterių. Barranco stovykla yra bene gražiausia, kurioje teko apsistoti visos kelionės metu.

Iš stovyklos matėme sieną, kuria teks lipti kitą dieną. Ji stati, uolėta, su daug riedulių. Iš apačios atrodė labai pavojingai. Kitą rytą, kai man rodė į sieną ir ja lipančius žmones, aš akimirką jų nepastebėjau, o kai įsižiūrėjau, supratau, kad laukia labai įdomios ir adrenalino kupinos dvi valandos.

Sočiai papusryčiavę (pagaliau apetitas atsistatė) pradėjome kopimą į sieną. Labai smagi dalis. Reikalavo daug pastangų, bet buvo verta. Aš nesu aukšta, tai daug kur teko ropštis keturiomis ir vietomis reikėjo pagalbos. Viduryje sienos yra „Bučiavimosi akmuo“ (Kissing rock) – ta vieta mano trumpoms kojoms buvo sudėtinga, nes akmuo labai išsikišęs, reikia žengti veidu į uolienas, laikytis už išsikišusio akmens ir žergtis darant kuo gilesnį įtūpstą. Tą dieną jau buvome taip aukštai, kad pirma ėję debesyje, vėliau pakilome virš jų. Neapsakomai gražu! Žygiavome toliau ir man sukosi mintis, kad greitai atkeliausime į stovyklą ir aš pilna įkvėpimo žygiuosi žaisti su fotoaparatu. Deja taip neįvyko, nes artėjant link Karanga stovyklavietės (3995 m) prasidėjo lietus, kuris nesiliovė iki kito ryto. Vakarą praleidome palapinėje skaitydami, vėliau, kitoje palapinėje – valgydami.

Apetito nepraradome iki paskutinės dienos. Visas dienas atėjus į stovyklą gaudavome arbatos, o prie jos – sausainių ir ką tik iškeptų spragėsių! Mums paaiškino, kad tai maistas puikiai numalšinantis alkį, bet neapkraunantis skrandžio ir po geros valandos galima vėl valgyti vakarienę. Vakarienei visada gaudavome sriubos, karštą patiekalą, daug daržovių. Maisto prigamindavo tiek, kad neįstengdavome įveikti, o tiek daug dar niekada gyvenime nesame valgę. Apetitas ant kalno buvo žvėriškas.

Naktis buvo labai šalta. Miegojome su termo rūbais, pirštinėmis, kepurėmis ir net įsiropštėme į vieną miegmaišį, kad kitu galėtume apsikloti. Pauliui sakė, kad jis apdairiai išsirinko žmoną – dėl mano ūgio su manimi ne tik patogu gyventi vienoje palapinėje, bet ir miegoti viename miegmaišyje. Dėl tos pačios priežasties Tanzanijos standartais aš buvau nepatraukli. Didžiausią susidomėjimą turi apkūnios moterys, nes tai reiškia, kad jos yra sveikesnės ir gyvena geresnėmis sąlygomis.

Dar vienas įdomus dalykas, tai rytinis žadinimo ritualas. Kiekvieną rytą mums patuksendavo į palapinę, paklausdavo ko norėtume: ar arbatos, ar kavos. Po kelių minučių gaudavome karštą gėrimą tiesiai į palapinę. Išgėrus kaip mat sušildavome, lengviau apsirengdavome ir susipakuodavome daiktus. Prie palapinės kiekvieno laukdavo litras šilto vandens, su kuriuo stebuklus gali nuveikti. Dar išmokau kitos dienos rūbus susidėti į miegmaišį ir miegoti kartu, tada kitą rytą galėjau rengtis šiltais rūbais – labai pravartus dalykas, kai lauke minusas.

Kitą rytą iškeliavome į penktą stovyklavietę Barafu base camp 4673 m. Pasiekus ją, pavakarieniavome ir jau 19 val. ėjome miegoti, nes 23 val reikėjo keltis ir šturmuoti viršūnę. Lengvai užkandę ir daug rūbų sluoksnių ant savęs užsidėję, pradėjome nakties žygį. Planavome pasiekti kraterio viršų saulei kylant. Visą laiką ėjome akmenų ir riedulių siena, kad nebūtų per statu. Kelias vingiavo kaip gyvatė. Virš mūsų matėme daug švieselių vingiuojančių į viršų, tą patį matėme ir žemiau mūsų, nes visi lipo su prožektoriais ant galvų. Virš mūsų buvo giedras žvaigždėtas dangus. Nuo kalno žvaigždės atrodė arčiau, nes ryškesnės, atrodė, kad jų neįprastai daug. Užburiantis vaizdas!

Sustojome vos kelis kartus ir labai trumpam, nes sustojus darydavosi šalta ir sunku būdavo pajudėti toliau. Įpusėjus aš labai pavargau. Vos tempiau kojas. Kai tik padarydavau kelis staigesnius judesius – padusdavau. Pradėjo imti didelis nuovargis. Užsimerkdavau ir svajodavau susirangyti prie kokio akmens ir pasnausti. Mane nuolat žadino, daugiau nei pusę kelio gidas dainavo, kalbino. Jis tikrai nudirbo didžiulį darbą. Saulė patekėjo ir pamatėme į kokią sieną lipame, tada supratome, kad jei dienos metu liptume, tai tas niekaip nesibaigiantis kalnas – stipriai demotyvuotų. Išėję 24 val., Stella point (5685 m) pasiekėme 8 val. Nuovargis buvo kankinantis. Daug žmonių pasiekę Stella, nebeįstengia pasiekti aukščiausio kraterio taško Uhuru (5895 m), kuris yra už valandos kelio.

Nuovargį lydėjo stiprėjantis galvos skausmas. Manęs paklausė, gal verta leistis žemyn? Galvoje žaibiškai prasisuko mintis – ne tam lipau 6 dienas ir ne tam save stūmiau paskutines valandas į priekį, kad sukčiausi atgal likus valandai kelio iki tikslo. Užsispyriau ir ėjau toliau nekalbėdama. Per 45 min. pasiekėme aukščiausią Kilimandžaro tašką. Čia užtrukome iki 15 min., kelios nuotraukos, keli gurkšniai arbatos ir skubėjome atgal.

Einant paskutinę valandą link Uhuru, visi žmonės, kuriuos sutikome jau grįžtančius, sakė: „Jau netoli!“, „Jūs galite!“, „Nepasiduokite!“, „Šaunuoliai – pirmyn!”.

Vėliau eidami atgal taip pat motyvavome kitus einančius savo tikslo link. Žiauriai geras jausmas! Dar per 3 val. grįžome iki Barafu stovyklavietę. Pavalgėme, nusnaudėme porą valandų ir vėl leidomės žemyn iki Mweka stovyklavietės esančios 3068 m aukštyje. Tą parą ėjome apie 15 valandų. Naktį buvome žemai ir gerai fiziškai išsikrovę, todėl miegojau kokybiškiausią miegą, kiek galiu prisiminti. Kitą rytą buvo likęs 3 val. kelias iki paskutinio taško. Ten mūsų laukė autobusiukas, kuris parvežė atgal į viešbutį. O viešbutyje laukė stebuklingas dalykas – karštas dušas po 7 dienų galvos neplovimo ir apsitarnavimo šlapiomis servetėlėmis. Geriausias SPA, kokį gali įsivaizduoti!

Tai, ką padarėme per septynias dienas, buvo neįkainojama patirtis. Šiai dienai – tai sunkiausias dalykas kokį esu padariusi ir fiziškai ir psichologiškai, nes lipimas – didelių pastangų reikalaujantis užsiėmimas, bet pasiekus viršūnę pajunti palaimą, visiško pasididžiavimo savimi jausmą.

Grįžus namo mūsų klausė, ar kartotume ir liptume vėl, tai atsakymas – vis tik ne. Yra dar daug vietų, kurių nesame matę ir daug dalykų, kurių nesame patyrę, bet jei klaustų, ar žinodami, kokie pojūčiai būna tas 7 dienas, ryžtumėmės tokiam žygiui, tai mano atsakymas – nedvejodami!

Safaris

Jau kitą dieną grįžę po kopimo į Kilimandžarą, patraukėme į 4 dienų safarį. Mūsų laukė 4 dienos poilsio, nes visą laiką praleidome erdviame visureigyje ir visas mūsų rūpestis buvo tinkamu kampu užfiksuoti fotogeniškus gyvūnus. Per tą laiką aplankėme: Tarangire National Park, Serengeti Plains, Ngorongoro crater. Į safarį patraukėme su Toyota visureigiu, kuris tam ir pritaikytas. Erdvus vidus, pakeliamas stogas ir geras keturių vedamų ratų sąlygotas pravažumas.

Jau pirmą dieną Tarangire pamatėme liūtus, žirafas, dramblius. Mes buvome sausros sezono pabaigoje, tai visi gyvūnai rinkosi ties likusiais vandens ištekliais, todėl matėme jų ne po kelis, o keliolika vienoje vietoje. Per keturias dienas pamatėme didįjį penketą - liūtą, dramblį, buivolą, raganosį, leopardą. Nuostabą kėlė, kad su mašinomis stodavome prie visų gyvūnų kiek įmanydami arčiau. Nesvarbu ar tai žolėdžiai ar mėsėdžiai. Stovint automobilyje su pakeltu stogu keliai linko, kai liūtė ėjo su jaunikliais arčiau nei per metrą. Tąkart neįstengiau net tinkamai nukreipti objektyvo ir padaryti kokybišką nuotrauką, bet adrenalino pojūtis buvo stiprus.

Nakvodavome stovyklavietėse. Pati įsimintiniausia buvo Serengetyje. Teritorija neaptverta, nėra žmogaus, kuris per naktį budėtų, o miegi palapinėje. Prašymas buvo vienas – naktį neiti iki tualeto, o laukti kol prašvis. Rytą išsimiegoję pasidalinome įspūdžiais, kad naktį aplink palapinę šmirinėjo ir uostinėjo hienos. Išvažiavę iš stovyklavietės, už kelių kilometrų prie kelio aptikome liūtų šeimyną. Aš klausiau, ar yra nutikę kokių nelaimių, kai plėšrūnas užpuola žmogų, atsakymas buvo ne. Žvėrys aršiai gali sureaguoti tik tada, jei įžengtume į jų teritoriją, t.y. išliptume iš automobilio. Prie mašinų jie yra pripratę. Mums privažiavus prie liūtų, sustojome per metrą, o jie net nekrūptelėjo. Tuo tarpu leopardas buvo ne toks ramus ir rodė visiems stebintiems nepasitenkinimą.

Serengetis svahilių kalboje reiškia „nesibaigianti lyguma“. Kiek važiavome ir kiek akys užmatė, tiek ir rėgėjome pievas ir jose besiganančius raguočius. Visus gyvūnus, kuriuos sutikome, matėme parko centrinėje dalyje. Paskutinis parkas laukiantis mūsų buvo Ngorongoro krateris. Tik šiame parke turėjome galimybę pamatyti paskutinį gyvūną iš didžiojo penketo ir tai buvo raganosis. Jį matėme iš labai toli ir galėjome įžiūrėti tik pasitelkę žiūronus.

Esame ne kartą buvę zoologijos sode ir galiu pasakyti, kad gyvūnus stebėti zoologijos sode ir safaryje yra du nesulyginami dalykai. Safaryje jautėmės tarsi būtume svečiuose pas gyvūnus. Jie atrodė kur kas laimingesni.

Zanzibaras

Iki Zanzibaro didžiąją laiko dalį nakvojome palapinėse, o dabar mūsų laukė 6 naktys rojaus kampelyje pavadinamu Zanzibaras. Iš Moshi iki Dar es Salamo važiavome autobusu, nes nusprendėme pataupyti ir skrydį valandos trukmės iškeitėme į kelione autobusų – 400 km per 10 valandų! Nors kelionė atrodė labai ilga ir nuobodulys kankino žvėriškai, finansiškai tai išėjo į naudą, nes sutaupėme 400 dolerių. Vietinė agentūra, kuri mums organizavo kelionę, paskyrė net lydinti asmenį. Norėjo būti užtikrinti mūsų saugumu. Ryte iškeliavę, vakare pasiekėme Dar es Salamą. Po vakarienės viešbutyje norėjome pasivaikščioti po miestą, bet mus lydėjęs žmogus primygtinai reikalavo to nedaryti dėl saugumo. Nusprendėme jo paklausyti, tad miestą matėme tik pro automobilio langą. Labiausiai stebino persipynusios katalikiška ir musulmoniška kultūros. Vietiniai sakė, kad jie labai didžiuojasi tuo, kad skirtingų religijų žmonės Tanzanijoje puikiai sutaria ir net švenčia vieni kitų šventes. Per langą stebėjau į mokyklą einančias dvi paaugles – viena su šortais, trumpomis rankovėmis (juk tą dieną buvo virš 30 laipsnių karščio), o šalia eina jos draugė – nuo galvos iki kojų pasislėpusi po juoda skraiste. Tačiau aiškiai matyti, kad jos draugės.

Kitą rytą mūsų laukė kelionė milžinišku kateriu į Zanzibarą. Truko vos porą valandų, gavome VIP vietas – patogios sėdynės, didelis naujų filmų pasirinkimas, būtume galėję plaukti ir 10 valandų. Uoste susitvarkėme formalumus ir pajudėjome link viešbučio, kuris buvo už valandos kelio. Didžiąją dalį laiko važiavome krantine ir nuolat matėme smaragdo spalvos vandenį. Viešbutyje mus pasitiko su šaltais rankšluosčiais ir šaltu kokoso vandeniu. Įsikūrėme viešbutyje ir nuėjome prie vandenyno. Nors nesame iš tų, kurie mėgsta laiką leisti ant gultų, bet po dviejų savaičių kopiant į Kilimandžarą ir važinėjant safaryje, norėjome pasiilsėti. Zanzibaras tam buvo ideali vieta, visą laiką sukosi tik viena mintis „Hakuna matata“ (jokių rūpesčių).

Po trijų dienų jau norėjosi veiklos, tad išsinuomojome motorolerį ir išnaršėme pakrantę. Dar vieną dieną paskyrėme plaukimui laivu, paviršiniam nardymui, povandeniniam nardymui. Likusį laiką praleidome valgydami jūros gėrybes, gerdami mango sultis, žaisdami kauliukais, skaitydami ir tiesiog gerai leisdami laiką.

Zanzibare gyvenome potvynių ir atoslūgių ritmu. Tą savaitę buvo pilnatis, šis reiškinys buvo itin ryškus. Vandens svyravimo amplitudė – apie 6 metrai. Reikėjo planuoti kada išeiname iš viešbučio į kito viešbučio restoraną, tada būname iki kol atslūgs vanduo ir vėl grįžtame. Vieno atoslūgio metu keliavome iki rifo. Atrodė visai čia pat, bet per ežius brovėmės valandą į priekį ir valandą atgal. Pasivaikščiojome rifu, matėme jūros žvaigždžių, žuvyčių ir ežių fermą – net dugnas juodas buvo. Paskutinę savaitę, kaip reikiant pasilsėję jau pradėjome pasiilgti namų ir darbų. Todėl užskaitėme atostogas, kaip geriausias, kokias tik esame turėję. Atgal skrisdami turėjome vos po kelias valandas tarp jungiamųjų skrydžių, todėl namo grįžome greičiau nei per parą.

Po atostogų praėjo jau daugiau nei du mėnesiai, bet mes vis dar pilni įspūdžių. Tai buvo atostogos, per kurias pavyko išeiti iš komforto zonos, padaryti tai, ko nesitikėjai galintis padaryti, pamatyti tiek, kiek nesitikėjai, patirti nepatirtą, paragauti neragautą ir motyvuoti save kitų atostogų planavimui, nes kartą paragavus – negali sustoti!

Linkėjimai keliautojams ir planuojantiems keliones,

Juana

Dėkojame Makaliaus skaitytojai Juanai už nuostabius kelionės įspūdžius!