Japonijos aukso amžius: Makaliaus kelionių vadovė Astra pasidalino, koks gyvenimas ten verda

Japonija vis labiau tampa ikonine šalimi, kurios gyvenimo būdą kopijuoja jos milijonai gerbėjų visame pasaulyje. Traukiantys į tekančios saulės šalį sugrįžta iš ten pakerėti kultūros, tradicijų, gamtos, japonų virtuvės, vietinių svetingumo ir daug kitų dalykų, kurie neretai nustebina, nes nieko panašaus netenka pamatyti kitur. Makaliaus kelionių vadovė Astra Petkūnaitė, lydinti ir grupes į Japoniją, pasidalino su mumis įspūdžiais ir mintimis apie šią šalį. Nuo to, kodėl ji šiandien „ant bangos“, kokia filosofija vyrauja vietinių gyvenime, kaip elgtis kasdien keliaujant, kodėl čia nėra šiukšlių dėžių, ką būtina aplankyti, paragauti ir daug kitų įdomių dalykų. Trumpam pakeliaukime Japonijoje kartu!

Japonija šiandien: pokyčiai ir senosios tradicijos

Kuo šiandien gyvena šalis, galbūt atsirado tokių sričių, kurios reikšmingai keičiasi?

Japonų visuomenėje šiuo metu vyksta dideli pokyčiai. Vienas didžiausių ir sudėtingiausių valdžiai išspręsti – labai stiprus visuomenės amžėjimas. Skaičiuojama, kad situacijai nepasikeitus, per ateinančius 100 metų išnyks pusė salų miestų. Taip pat, po truputį pradeda keistis daug kritikos sulaukianti japonų darbo kultūra. Ketvirtadalis darbuotojų per mėnesį dirba 80 ar daugiau valandų viršvalandžių, tad pokyčiai, nors ir laukiami, nebus lengvi. Tačiau šiame iššūkių ir kertinių pokyčių laikotarpyje pati Japonija tapo „ant bangos“. Metinis turistų skaičius (2024 m.) viršijo priešpandeminius, todėl anksčiau keista, ekscentriška laikyta šalis tapo mados, kulinarijos, gyvenimo būdo ikona, kurią kopijuoja milijonai Japonijos gerbėjų pasaulyje.

Visgi daugybė į Japoniją atvykstančių turistų atneša ir ne visai sveikintiną pokytį. Norėdami prisitaikyti prie svetimšalių poreikių ir pritraukti pinigus leisti pasiruošusius atvykėlius, japonai tradicinius turgus, prekyvietes pradeda perorientuoti į pigius suvenyrus ar instagraminį maistą parduodančias vietas, taip išstumdami vietinį pirkėją.

Japonija vis dar stipriai išlaiko unikalias tradicijas. Kas tai lemia daugiausiai ir ar jos išliks?

Japonija Vakarų pasauliui po 200 metų izoliacijos atsivėrė tik XIX a. pabaigoje. Tai viena priežasčių, lėmusių taip giliai visuomenėje įsišaknijusias tradicijas. Ši Rytų Azijos šalis yra lėta pokyčiuose, todėl iki šių dienų išsaugojo savo unikalumą, su kurio susipažinti kiekvienais metais atvyksta milijonai turistų. Ir būtent dėl pastarosios priežasties Japonija, nors ir lėtai, bet keičiasi. Aš asmeniškai viliuosi, kad globalizacija ir Vakarų pasaulio įtaka nesunaikins japoniškų tradicijų, nepakeis vyraujančios gyvenimo filosofijos. Priešingai, norėčiau, kad Japonija taptų geruoju pavyzdžiu, iš kurio galėtume pasimokyti ir pasisemti įkvėpimo, idant susikurtume labiau mūsų vertybes atitinkantį gyvenimą.

Ką reiškia „wabi-sabi“ ir kaip tai atsispindi japonų mene, gyvenime? Kokia čia vyrauja filosofija?

„Wabi-sabi“ (侘び寂び), išvertus į lietuvių kalbą, reiškia pasipriešinimą tobulo grožio supratimui. Užuot ieškojusi trūkumų ir netobulumų, ši koncepcija skatina suprasti, kad niekas nėra tobulas, pastovus ar nekintantis. „Wabi-sabi“ ragina priimti tai, kas yra, išlikti dabarties akimirkoje ir įvertinti paprastus, trumpalaikius gyvenimo etapus. Tai ypač jaučiu skaitydama japonišką literatūrą, nes čia knygų veikėjai yra eiliniai žmonės, išgyvenantys netobulas akimirkas, patiriantys iššūkius, tragedijas, tačiau sugebantys užčiuopti grožį ir prasmę net ir tokiose aplinkybėse.

Manau, kad daugeliui mūsų būtų vertinga pabandyti šią filosofiją įdiegti savo gyvenimuose, nes Vakarų visuomenėse yra stipriai įsišaknijęs tobulumo siekimas. Grožio ieškojimo netobulumuose moko ir kita japoniška filosofija – „kintsugi“ (金継ぎ), kuri reiškia jungimą auksu. Tai japonų menas sutaisyti dužusius keramikos dirbinius, kurių gabalėliai klijuojami japonišku laku, siūlės dažomos ir dekoruojamos aukso ar sidabro milteliais, o keramikos dirbinys naudojamas toliau. Būkime atviri, kiek iš mūsų pasirinktų sudužusį indą tiesiog išmesti?

Kodėl Japonijoje tokie populiarūs žaidimai, animė?

Japonijoje pirmosios animės premjera įvyko 1940-aisiais ir jos sukūrimas buvo remiamas vyriausybės. Japonijos kūrėjai norėjo sukurti savitą, unikalią vakarietiškus animacinius filmus atsveriančią animaciją. Vėliau į madą atėjo mangos, kurios, kartu su anime, atitraukė japonų dėmesį nuo atšiaurios realybės, su kuria Japonijos žmonėms teko susidurti po Antrojo pasaulinio karo. Animė, ypač „isekai“ žanro, bei įvairūs žaidimai siūlo žiūrovams pabėgimą nuo realybės.

Gyvenant tradicijų, griežtų normų ir vienišumo kupinoje visuomenėje toks pabėgimas dažnai yra neišvengiamas. Šis pasinėrimas į alternatyvų pasaulį yra laikomas viena iš eskapizmo (sąmoningo bėgimo nuo tikrovės, aktualių klausimų vengimo) formų, o tokie asmenys Japonijoje turi netgi pavadinimą – „otaku“. Atsakyti į klausimą, kur link einama, yra sudėtinga, nes šią eskapizmo būseną patiria visas pasaulis, tik mes, gyvenantys Vakarų visuomenėse, leidžiamės į „Netflix“, „Youtube“, „Tik Tok“ ir kt. pasaulius.

Japonija sudomino ir Tave? Keliaujam!

Kelionių vadovės Astros Petkūnaitės nuotraukos

Patarimai keliaujantiems į Japoniją

Kokie būtų esminiai patarimai pirmą kartą keliaujantiems į Japoniją?

Kelionę, ypač jei planuojate Japonijoje lankytis balandžio–gegužės, spalio–lapkričio mėnesiais, susiplanuokite iš anksto, nes būtent šiuo metu šalyje lankosi daugiausiai turistų. Nakvynę, traukinio bilietus irgi siūlau rezervuoti ar įsigyti iš anksto. Prieš kelionę skirkite laiko pasiskaityti apie šalį, ypatingai, jei neplanuojate samdyti vietinių gidų. Labai daug prarasite, jei nuvykus į Japoniją paaiškės, kad beveik viskas yra neaišku ir nesuprantama. Įsigykite eSIM kortelę, kad visuomet turėtumėte internetą, nes keliaujant po Japoniją labai patogu naudotis „Google Maps“ ir kitomis programėlėmis. Siūlau nesivežti didelių lagaminų, nes su jais nepatogu įlipti į traukinius, eiti į metro stoteles, jiems vietos neužteks ir viešbučio kambariuose.

Ką turėtume žinoti apie viešojo transporto sistemą, kad galėtume ja naudotis išvengiant nepatogumų?

Viešojo transporto sistema yra puikiai išvystyta, ypač tokiuose miestuose, kaip Tokijas. Užtenka naudotis mobiliu žemėlapiu, kuriame aiškiai nurodyta, kaip pasiekti reikiamą tašką. Bilietus taip pat paprasta įsigyti transporto stotelėse. Kalbant apie greituosius traukinius, jų bilietus reikėtų įsigyti gerokai iš anksto, o jei ketinate jais keliauti daug – apsvarstykite „Japan Rail Pass“ bilietą.

Ką reikėtų dar žinoti, kad neiškiltų nesusipratimų?

Patarčiau su savimi visada turėti maišelį šiukšlėms, kadangi Japonijoje nerasite šiukšlių dėžių. Visas per dieną susikaupusias šiukšles turėsite parsinešti atgal į viešbučio kambarį. Taip pat, daugelyje tualetų nėra galimybės nusausinti rankų jas nusiplovus, tad vertėtų turėti nedidelį rankšluostuką. Pastebėsite, kad juos nešiojasi ir vietiniai japonai.

Dar vienas svarbus dalykas – įeinant ir išeinant pro šventyklos vartus yra būtina nusilenkti, taip atiduodant pagarbą. Jei nežinote, kaip žemai reikia lenktis, nes yra ne vienas nusilenkimo lygis, tiesiog kopijuokite vietinius. Lipant laiptais (ypač į / iš metro), pereinant gatvę būtina žiūrėti į ant žemės nupieštas rodykles ir laikytis jų krypties. Priešingu atveju susidursite su tiesiai į jus einančia minia.

Taip pat, būkite nusiteikę nakvoti mažuose kambariuose. Nors juose yra viskas, ko gali reikėti keliautojui, kambariai būna itin protingai suplanuoti, pastebėjau, kad lietuviams būna lengvas šokas, pamačius kambario dydį.

Visgi, kad ir kiek ruoštumės, skaitytume, visko apie japonišką etiketą ir kultūrą nesužinosime. Patariu tiesiog būti mandagiems, jei kas nors neaišku – klausti, o kažką ne taip padarius – atsiprašyti. Pagarba yra svarbiausias dalykas, kurį reikia su savimi pasiimti į visas keliones.

Kiek pasitaiko kuriozinių situacijų, kai pirmą kartą atvykstama į Japoniją? Kokios jos?

Man kol kas tokių situacijų nepasitaikė, nes Japonijoje jaučiuosi kaip namuose. Čia galiojančios taisyklės ir ekspektacijos man yra suprantamos, logiškos ir jomis vadovaujuosi net ir gyvendama Lietuvoje. Visgi, net ir man, taisyklių gerbėjai, kai kurie momentai yra kantrybės išbandymai. Pavyzdžiui, su grupe atvykus į vieną lankomų objektų ir autobusui sustojus stovėjimo aikštelėje, į pastatą privalėjome eiti ne bet kaip, o vorele ir tik taip, kaip nurodė darbuotojas. Pasijutome lyg tos Lietuvos gatvėse matomos darželinukų grupės (šypsosi, aut. pastaba).

Ar japonai gerai kalba angliškai?

Didžiuosiuose miestuose ir lankytinuose objektuose galima susikalbėti angliškai, tačiau kitur – nelabai, ypač, jei susidursite su vyresniais žmonėmis. Siūlyčiau po ranka turėti „Google“ vertėją, kuris jūsų klausimą ar vietinio atsakymą išvers į lietuvių ar anglų kalbą. Tik turėkite omeny, kad japonų anglų kalba yra labai savotiška, todėl dažnai vadinama „Japanglish“. Pavyzdžiui, „sunglasses“ (liet. akiniai) tampa „sangurasu“, „hotel“ (liet. viešbutis) – „hoteru“.

Kuriuos Japonijos miestus ir regionus rekomenduotumėt aplankyti, norint pamatyti tiek tradicinę, tiek šiuolaikinę šalies kultūrą?

Norintiems pamatyti modernią Japoniją, rekomenduočiau aplankyti Tokiją, mėgstantiems istoriją ir lėtesnį tempą – Kiotą ir Hirošimą, jūros gėrybių mėgėjams – Osaką, šventyklų ir elnių mylėtojams – Narą. Ir, žinoma, negalima pamiršti tarp dviejų prefektūrų („Yamanashi“ ir „Shizuoka“) stovinčio Fudžio kalno, į kurį keliaujame su grupėmis. Unikalus yra ir Okinavos salynas, kuris buvo paskelbtas viena iš Mėlynųjų pasaulio zonų (čia gyvena daugiausiai šimtamečių žmonių).

Pasidalink įspūdžiais iš kelionės ir gauk Makaliaus dovanų kuponą!

Kelionių vadovės Astros Petkūnaitės nuotraukos

Kokios yra mažai žinomos, tačiau ypatingai autentiškos vietos Japonijoje?

Jei esate apsistoję Tokijuje, siūlau nuvykti į dienos kelionę į Kamakurą. Tai pajūrio miestas, esantis už valandos kelio nuo Tokijaus, garsėjantis savo paplūdimiais, šventyklomis ir per miestą važiuojančiu fotogenišku traukiniu. Šis vaizdas jau yra tapęs ikoniniu ir dėl to daugelis Kamakurą lygina su „Ghibli“ (kino studija, kurianti animę) sukurtais animės miestais.

Dar viena dėmesio verta vieta yra Naošimos sala, kuri patiks meno gerbėjams. Čia galima pamatyti garsiąją menininkės Yayoi Kusama skulptūrą – moliūgą. Tiems, kurie nori pailsėti nuo didmiesčių ir jų triukšmo, siūliau nuvažiuoti į Mijamą („Miyama“). Tai į UNESCO įtrauktas šiaudinių stogų kaimas, esantis netoli Kioto.  O mano pačios vietų, kurias noriu aplankyti sąraše, yra Kumano Kodo piligriminis kelias. Pasivaikščiojimas senoviniu Kumano Kodo yra puikus būdas patirti unikalų Kumano dvasinį kraštovaizdį.

Kokie yra tradiciniai japonų patiekalai, kurį verta paragauti, kuo garsėja virtuvė?

Apibūdinti tradicinę japonų virtuvę sudėtinga, nes ji yra gausi bei, priklausomai nuo regiono, skirtinga. Jei reikėtų įvardyti kulinarines patirtis, kurias būtų verta įtraukti į kelionės planą, tai pradėčiau, žinoma, nuo sušių, bet visai nebūtina eiti į brangiausią restoraną, kad jų paragautumėte. Taip pat, kasdien rytą pradėkite nuo žalios arbatos, kurios, šiltos arba šaltos, galite nusipirkti kiekvienoje taip vadinamoje „konbini“ parduotuvėje. Jose taip pat galima rasti „onigiri (trikampių sušių), „sando“ (sumuštinių) ir kt. Jei keliausite „shinkansen“ (greituoju traukiniu), darykite taip, kaip vietiniai – prieš kelionę nusipirkite „bento“ dėžutę mėgstamo maisto ir valgykite traukinyje.

Japonų filme apie Tokijaus tualetų valytoją „Tobulos dienos“ („Perfect Days“) pagrindinis veikėjas Hirayama dažnai valgo izakaya – neįpareigojančiame bare, kuriame patiekiami užkandžiai ir kitas lengvas maistas. Net jei negeriate alkoholio, siūlau vieną vakarą būtinai praleisti tokioje „izakaya“, kur neabejotinai pajusite vietinį pulsą. Na, o kalbant apie konkrečius patiekalus, būtina paragauti ramenų, jau minėtų sušių, „okonomiyaki“ blynelių, „tonkatsu“ (duonos trupiniuose apvolioto kiaulienos kepsnio), „miso“ sriubos ir, žinoma, atsigerti „matcha“ arbatos, geriausia – arbatos ceremonijos metu.

Kuo sudomino Japonija?

Aš pati Japoniją atradau, pirmiausia, per Harukio Murakamio knygas. Vėliau magistro studijų metu teko studijuoti japonišką kiną, literatūrą ir moderniąją šalies istoriją. Todėl, kai po dešimties kelionių vadovės darbo metų Pietryčių Azijoje pajutau norą keisti kryptį, žvilgsnis nukrypo į Rytų Aziją, į Japoniją. Dabar mano tikslas yra kuo daugiau laiko praleisti tekančios saulės šalyje, geriau išmokti japonų kalbą ir supažindinti lietuvius su šia, atrodo, stebinti nepaliaujančia šalimi.