Makaliaus komandos narės Kristinos ir kelionių vadovo Dainiaus Kinderio įspūdžiai iš Peru ir Kolumbijos

Vis daugiau lietuvių susigundo Pietų Amerikos žemynu ir ne veltui – jis alsuoja neįtikėtinu laukiniu grožiu, unikaliomis kultūromis ir autentiškumu, kurio dažnai pritrūksta mums jau žinomuose maršrutuose. Tokia kaip Peru – tai ne tik Maču Pikču. Tai šalis, kur inkų dvasia gyva iki šiol, o prieš akis atsiveria Andų viršūnės, Amazonės džiunglės ir miestai, kuriuose praeitis susilieja su dabartimi. Tuo tarpu Kolumbija – ilgą laiką stereotipų gaubiama – šiandien keliautojus stebina spalvingais miestais, draugiškais žmonėmis ir įspūdinga gamta. Apie šias šalis savo įspūdžiais pasidalino iš kelionės po Peru sugrįžusi Makaliaus komandos narė Kristina Jasudaitė bei kelionių vadovas, 116 pasaulio šalių aplankęs Dainius Kinderis.

Nori keliauti į Peru bei Kolumbiją ir Tu?

Su niekuo nepalyginama Peru autentika

„Peru nustebino ne tik mane, bet ir kitus daug mačiusius keliautojus“, – šypsosi Kristina. Ji sako, kad vykdama į keliones paprastai stengiasi neturėti lūkesčių, tad Peru ją labai maloniai nustebino, nes čia ne tik, kad gausu įvairovės ir patyrimų, bet tuo pačiu ir kokybiškų, autentiškų viešbučių, nuostabų maistą teikiančių restoranų, masažo vietų, gerų profesionalių gidų, įdomių parduotuvių, tad kelionė padovanojo gerą laiką tiek pažinimo, tiek kokybės prasme.

„Labiausiai nustebino ir sužavėjo laisvai besiganančios alpakos tiek inkų archeologinėse vietose, tiek gamtoje. Keliaujant link Titikakos ežero stabtelėjome prie įspūdingos panoramos į kalnus, kur gausu vietinių moterų, pardavinėjančių suvenyrus. Nejučia išdygo viena senjorė su išpuošta alpaka. Alpaka buvo tokia miela, kad net bučkį davė, tad ištirpau iš laimės“, – pasakoja Kristina.

Kita įsimintina jos patirtis buvo čiuožimas su smėlio lenta nuo Huacachina kopų: „Man buvo pirmasis kartas ir jaučiau tiek adrenalino! Čiuožiau lenta ant pilvo nuo stačios smėlio kopos, o kad nepribyrėtų smėlio į akis buvau nusipirkusi movą, kurį siūlo vietiniai prieš leidžiantis į turą po smėlynus.

Taip pat nustebino, kad vaikštant moderniame Miraflores rajone Limoje gali išvysti ir vakarietiškai apsirengusį jaunimą, ir tuo pačiu vyresnius žmones, pasipuošusius spalvingais autentiškais rūbais, skrybėlėmis. Modernumas ir senos tradicijos Limoje ir visame Peru vis dar šalia. Man asmeniškai keliaujant norisi, kad būtų išlikusi šalies autentika. Peru ji dar labai gyva“.

Į klausimą, kas labiau pavergė širdį, Kristina atsako, kad kažko vieno net neišskirtų: „Andų kalnų didybė atima žadą, mums lietuviams iš žemumų – Peru gamta be galo patraukli ir kontrastinga. Vietiniai nustebino savo spalvomis, amatais, mažuose miesteliuose atrodo laikas sustojęs, tokia rami atmosfera. Pavyzdžiui, į Pisac miestelį atvyksta daug užsieniečių ilgiau pagyventi. Jis prilygsta Ubudui Balyje. Miestelyje siūlomos įvairios šamaniškos ceremonijos, jogos pamokos, masažai, koncertai. Per 10 dienų pavyko pamatyti tikrai daug šalies, nes maršrutas buvo iš anksto ir gerai suplanuotas. Keliavau begale transporto priemonių: lėktuvais, autobusais, traukiniais, laivais“.

Maču Pikču gyvai dar įspūdingesnis

Paklausus, ar ją sužavėjo garsusis Maču Pikču, Kristina atsako, kad ir kiek prieš kelionę buvo girdėjusi ir mačiusi šios vietovės vaizdų, bet buvimas ten gyvai buvo dar įspūdingesnis: „Atsiverianti panorama į inkų miestą, skendintį tarp debesų, sukelia nepaprastą jausmą. Taip ir norėjosi sau įsižnybti ar tai, ką matau, yra realybė.

Taip pat labai smagi kelionė traukiniu link Maču Pikču, kuomet traukinių stotyje pasitinka vietiniais kostiumais pasipuošę šokėjai, pučia kriauklę kviesdami į traukinį, groja muzikantai, o jau vykstant pačiu traukiniu vyksta spektaklis. Buvo įdomu ir gera stebėti įspūdingus gamtos vaizdus pro traukinio langus. Labai žavingas Kusko miestas. Maži miesteliai šventajame slėnyje, tokie kaip Pisac, Ollaytambo, kalnų apsuptyje be galo kinematografiški, vaikštant po juos jautiesi kaip kine“.

Kristina sako, kad nemažai keliautojų svarsto, kaip bus su aukštikalnėmis, atvykus į Peru, ir kaip organizmas reaguos į aukštį. Tad ir ji morališkai ruošėsi, ypač vykstant į Kusko, kuris įsikūręs apie 3 400 metrų virš jūros lygio, tai – vienas aukščiausiai esančių miestų Pietų Amerikoje. Ten daugelis keliautojų jaučia aukščio ligos simptomus, ypač, pirmąją dieną, kuomet yra galvos skausmas, svaigulys, silpnumas ar nuovargis. Jai ir pačiai šiek tiek skaudėjo galvą, bet simptomai buvo minimalūs. Beje, Kristina patikina, kad kiekviename viešbutyje galima rasti andų žolelių arbatų, kurios padeda įveikti aukštikalnių sunkumus, tad verta pabandyti.

Peru virtuvė – viena geriausiai vertinamų pasaulyje

Vienas ryškiausių Peru skonių – ceviche, tai yra žalia žuvis su citrina su raudonuoju svogūnu, kalendra ir aštriu ají pipiru. Taip pat skaniai įsimena chicha morada – gaivus, saldus gėrimas iš violetinių kukurūzų. Lankantis Peru vietiniai siūlo paragauti keptos alpakos ar jūrų kiaulyčių, kurios laikomos delikatesu“, – pasakoja kelionės įspūdžiais vis dar gyvenanti Kristina.

Pasak jos, Peru virtuvė – viena geriausiai vertinamų pasaulyje. Štai Lima yra gurmanų sostinė, joje yra TOP pasaulyje esantys restoranai pagal „The World’s 50 best restaurants“). Pavyzdžiui, restoranas „Central“ 2023 metais buvo išrinktas geriausiu restoranu pasaulyje. Šalyje yra didelė biologinė įvairovė, čia auginama tūkstančiai skirtingų maisto produktų – kinoja, per 3000 bulvių rūšių, amazonės vaisiai, daug žuvies, jūros gėrybių. Čia yra unikalus kultūrų mišinys, kur susimaišęs ispanų, italų, Afrikos, kinų, japonų maistas, todėl čia tokia populiari „fusion“ virtuvė. Šios įtakos sukūrė išskirtinius stilius, pavyzdžiui, Nikkei, kas reiškia Peru Japonų virtuvė.

Tikėjimas kalnų dvasiniais globėjais

Kristina sako, kad Peru jautėsi saugiai, ypač Kusko regione, kur šventas slėnis, maži miesteliai, kalnai. Ji yra keliavusi po Meksiką, Braziliją – ten didmiesčiuose tikrai jautėsi ne itin saugiai, tad turi su kuo palyginti.

„Ką reikia stebėti – tai savo daiktus. Užsukusi į vietos amatų krautuvę. Kuomet matavausi įvairius megztukus iš alpakų, dingo mano puiki, neperšlampama „Columbia“ striukė. Supratau, kad teko ją „paaukoti“ Peru.

Viena įdomesnių istorijų nutiko, kai buvau apsistojusi nedideliame viešbutyje prie Ollantaytambo. Kadangi keliavau vasario mėnesį, o tuo metu čia yra lietingasis sezonas, prieš vykstant į Maču Pikču viešbučio savininkas sakė paprašys „Apus“ pagalbos dėl geresnių orų ir įdavė tris koka lapus, kuriuos liepė „paaukoti“ atvykus į Maču Pikču. Iš tiesų, tai jokio lietaus nebuvo, net švietė saulė.

Viešbučio šeimininkas su mumis dalinosi, kad tiki „Apus“, kurie yra senieji andų kalnų dvasiniai globėjai. Jis pasakojo, kad statydamas viešbutį prašė jų pagalbos, nes pradėjo jį statyti šventajame slėnyje neturėdamas leidimo, o ten statybos kontroliuojamos labai griežtai, kasdien patruliuoja policija. Bet tik pradėjus darbus ryte, kadangi viešbutis ant kalno, paprašydavo „Apus“ pagalbos ir jo vietovė apsitraukdavo debesimis, kad policija nepastebėtų. Taip ir pastatė viešbutuką, po to rado būdų jį legalizuoti“, – šypsosi Kristina.

Vienos brangiausių pasaulyje vilnų šeimininkių

Kristiną taip pat nustebino, kad Peru galima rasti vieną brangiausių pasaulio tekstilių – vikūnijos vilną: „Vikūnijos gyvena aukštai Andų kalnuose, jų vilna labai plona, minkšta ir lengva. Tai yra pusiau laukiniai gyvūnai, kerpami tik kas 2-3 metus, iš vienos vikūnijos gaunama vos 120-150 g naudoto pluošto, o vienas kilogramas gali kainuoti 4000-5000 JAV dolerių. Tad drabužiai iš vikūnijos gali kainuoti nuo kelių tūkstančių ir dešimčių tūkstančių dolerių. Limoje ir Kusko galima rasti butikines parduotuves, kurios prekiauja vikūnijos drabužiais, „Kuna“, „Sol Alpaca“ yra žymūs prekių ženklai“.

Paklausus, kurie gyvūnai padarė didžiausią įspūdį, Kristina atsako, kad daugiausiai laukinių gyvūnų pamatė Baljestų salose, kurios dar vadinamos Peru Galapagais: „Čia daug jūros liūtų – patinai gali sverti iki 350 kg ir garsėja savo riaumojimu, Humboldt rūšies pingvinai – retos ir nykstančios rūšies pingvinai, kormoranai, pelikanai. Šiuos gyvūnus stebėjome plaukdami laivu iš Parakas. Tai buvo visiškai nuostabi patirtis, kurios linkėčiau kiekvienam“.

Kelionių vadovas: nuo kalnų iki džiunglių, nuo dykumų iki vandenyno

116 pasaulio šalių aplankęs, Makaliaus keliautojus į Peru bei Kolumbiją lydintis kelionių vadovas Dainius Kinderis sako, kad šios dvi šalys yra mėgstamiausių sąraše, ypač Peru: „Tai milžiniška šalis, bet didžioji dalis objektų ir įprastų maršrutų vyksta gal penktadalyje šalies teritorijos – ir tai atstumai vis tiek lieka labai dideli. Nuostabu yra pabusti ryte Amazonijoje girdint tarškančią papūgą, be laiko limito vaikščioti po nuostabias senojo Kusko gatveles ir po sunkios kelionės atsigauti puikiuose Limos jūros gėrybių restoranuose. Pietų Amerika yra nuostabi ir visada norisi čia sugrįžti“.

„Peru visi svajoja pamatyti Maču Pikču, todėl tos vietos pasiekimas yra svajonės išsipildymas ir ne vienam išspaudžia ašarą akyse. Žavi kuklūs, spalvingi vietiniai gyventojai kraštovaizdžių įvairovė – nuo kalnų iki džiunglių, nuo dykumų iki vandenyno. Kolumbijoje visus sužavi kavos kultūra ir architektūrinių paminklų grožis. Peru visada iš bendro konteksto išsiskiria Amazonės džiunglės. Čia gyvūnijos ir augmenijos gausa ir įvairovė tokia didelė, kad sunku patikėti, kad ką tik keliavai po gana monotoniškas pusdykumes. Viena valanda skrydžio ir keičiasi viskas iš esmės“, – sako kelionių vadovas.

Kultūriškai Kolumbija mums artimesnė nei Peru

Paklausus, kokius įvardintų kultūrinius skirtumus tarp mūsų ir Kolumbijos bei Peru gyventojų, kuriuos reiktų žinoti prieš atvykstant, Dainius atsako, kad Peru gyventojai labai vertina tradicijas, todėl yra išlaikę tiek savo paveldą kultūroje, tiek muzikoje, tiek aprangoje, tiek gyvenimo būde. „Mes, įpratę prie visko čia ir dabar, greitai – tad šiek tiek sutrikdome kuklius ir lėtus perujiečius. Kolumbiečiai yra labiau maišyti su europiečiais, todėl jų būdo bruožai mums artimesni“,  – pastebi kelionių vadovas.

Į klausimą, kiek tokiose kelionėse kaip vadovui tenka situacijų, kai reikia į jas pažiūrėti daugiau kūrybiškai nei stresuoti, Dainius atsako, kad kelionės vadovai turi būti ramūs ir stojiški, nes jais keliautojai pasitiki: „Turi būti pasitikėjimas vadovu, tuo pačiu jis ir pats turi pasistengti, kad tą pasitikėjimą užsiauginti.

Ar lipant į siaurą valtį Amazonijoje, kuomet matau, kad ne visiems jauku, ar padrąsinti, kai turbulencija lėktuve stipriau pakrato skrendant virš Kusko, kas yra normalu, ir, kad kelionė gali būti sunki ir dėl nevienodos grupės, bet kūryba šiame darbe – kasdienybė“.

Kalbėdamas apie saugumą šiose šalyse Dainius sako, kad dažniausiai būna taip: „Kuo labiau eskaluojama, kad yra blogai, tuo yra geriau ir saugiau. Tad visada verta vadovautis savo galva ir vietiniais šaltiniais. Jei yra nesaugios vietos – tai jos išimtis ir saugotis reikia vienodai visame pasaulyje“.

Paklausus, kiek keliaujantys pakeičia nuomonę apie šias abi šalis, su jomis susipažinę iš arčiau, keliautojas pastebi, kad Kolumbija ir Peru visada pateisina lūkesčius, o kartais ir pranoksta. Visų pirma šalių įvairovės – čia dera modernizmas su naujais miestais su dangoraižiais, bet yra ir senosios kultūros, yra papročiai ir tradicijos ir tai pamatyti nesunku. Mūsų keliautojai prieš atvykdami būna prisiskaitę apie inkų kultūrą ir kas juos labai nustebina, sako – tie perujiečiai ir atrodo taip, kaip senovėje vaizduojami inkai, visai nesusimaišę ir išsaugoję savo genofondą. Taip pat visi supranta, kad ten saugu, belieka elgtis protingai.

Maistas – išties fantastiškas

Keliautojas sako, kad jei išvardinti po vieną suvenyrą ar lauktuvę, kurią vežasi lietuviai namo, tai visada būna kolumbietiška kava ir perujietiška alpakų vilna bei jos dirbiniai. Galima parsivežti ir kolumbietiškų smaragdų ar neįtikėtinų perujietiškų meno dirbinių iš medžio ar odos.

„Kalbant apie maistą, abiejų šalių virtuvės yra nuostabios. Kolumbijoje būtina paragauti empanadų, tai yra suktinukų iš kukurūzų su įvairiais papildais. Taip pat, būnant Bogotoje, verta paragauti Ajiaco sriubos. Tai širdingai paruošta ir ingredientais turtinga sriuba su vištiena ir gausybe daržovių – tai tikras Bogotos veidas lėkštėje. Peru verta paragauti ceviche ir fantastiško skonio Kusko grilintą viščiuką.

Į klausimą, koks būna labiausiai netikėtas laukinis gyvūnas lietuviams, Dainius atsako, kad alpakas ar kondorus tikisi pamatyti visi, taip pat papūgas ar kaimanus Amazonijoje. Tačiau mažai kas tikisi, kad galima džiunglėse iš arti pamatyti milžiniškas varles, gyvates, tik kviečia nebijoti, nes su gidais saugu (šypsosi, aut. pastaba).

Neplanuotos patirtys gali virsti puikia pramoga

Nors pasitaiko, kad dėl aukštikalnių žmonės būna pervertina savo fizines jėgas, bet kelionių vadovas patikina, kad visada būna sprendimai, pavyzdžiui vaivorykšintiniuose kalnuose nebegalintiems paeiti visada į pagalbą ateina arkliai.

Paklausus, ar būna tokių momentų su grupe, kai net jis, kaip vadovas, turi giliai įkvėpti ir pasakyti sau: „gerai, ir tai suvaldysiu“, šypsosi, kad tikrai būna įvairių situacijų: „Atsimenu, kaip vieną kartą nuvežė ne į tą viešbutį, netoli Kolkos kanjono, ir važiuoti po ilgos kelionės teko dar labai ilgai, virš valandos, į kalną. Pabaigoje viena iš mašinų nebeužvažiavo, turėjome su ekipažu lipti stačiu keliu, plieskiant saulei.

Atvažiavus į nuostabų viešbutį sužinojome, kad mums užsakytas viešbutis yra kalno apačioje, kurį pravažiavome prieš tą valandą. Sakiau: „Ką gi, nusiraminame, einame skaniai pavalgyti, pasižvalgyti ir priimame tai kaip nuotykį. Ir tikrai visi priėmė! Buvo puiki patirtis, niekas nesiskundė, nes ant kalno tikrai buvo verta užkopti. Tad visko būna kelionėse, bet tuo jos ir žavios“.

Į klausimą, kokie kaip vadovo patarimai būtų esminiai, norintiems kokybiškai pakeliauti po šias šalis ir kokius namų darbus jie turi atlikti, Dainius vėlgi šypsosi sakydamas, jog reiktų prieš kelionę pasitreniruoti, kad nesikeiktumėte kopdami į Maču Pikču: „Pasiruošti, kad gali kankinti aukštikalnių ligos – nevartoti daug alkoholio ir turėti medikamentų. Pasiimti smulkių suvenyrų iš Lietuvos, kurie labai pradžiugina vietinius ir stiprina draugystę. Pasidomėti apie inkų kultūrą ir papročius ir vežtis kuo mažiau bagažo, nes keliauti lengviau visada yra geriau“.

Leiskis į egzotinius kraštus: