Visą laiką visiems sakiau, kad jau kur kur, bet į Indiją jūs manęs tikrai nenutempsite, o tuo labiau, savo noru aš ten tikrai nevažiuosiu. Nežinau, kodėl. Bet turėjau išankstinį nusistatymą, kad man ten nepatiks. Na ir ką jūs galvojate, nutiko taip, kad Indijoje lankiausi jau kelis kartus ir ne tik aplankiau, bet ir susižavėjau bei parsivežiau gausybę įspūdžių! Apie juos papasakosiu žemiau.
O jei ir Tu svajoji aplankyti Indiją, prisijunk prie Makaliaus keliautojų!
Prieš maždaug 10 metų į mano pašto dėžutę įkrito kvietimas apsilankyti Indijos Gudžarato provincijoje. Iš jos tuomet grįžau skaniai pamaitintas, blaivas (Gudžaratas – vienintelė sausa provincija Indijoje, kurioje alkoholiniai gėrimai yra uždrausti), beveik vegetaras (Gudžarate žmonės nevalgo mėsos. Tiesa, kai kuriuose turistų viešbučiuose ar kurortuose rasite vištienos) ir sugriovęs beveik visus mitus apie tai, ko buvau prisigalvojęs prieš kelionę.
Atvykęs čia nepatyriau didelio šoko – maistas, nors ir baisiai aštrus, visgi yra valgomas. Be to, galima juk imti ir tiesiog paprašyti negaminti aštriai. Mano patarimas: kai sakysite neaštriai, pabrėžkite tai daug kartų. Padavėjai išgirsta prašymą, bet pasiūlo visgi švelniai aštrų patiekalo variantą. Netikėkite jų melais – kartą valgiau „švelniai aštriai“ ir verkiau, nes maniau, kad mano gomurys tiesiog sudegė!
Šventyklos – jų čia yra daug ir labai gražių, kaip ir kitose Indijos vietose. Man labiausiai patiko prie Ahmedabado miesto esančios „Sun Temple“ ir „Rani Ki Vav“. Apie pastarosios egzistavimą nežinojo niekas, kol 1958 metais 64 metrų ilgio šventykla tiesiogine to žodžio prasme buvo atkasta iš po žemių!
Gudžarate šalia Dhordo miesto yra druskos dykuma, ant kurios atsistoti gali tik tris mėnesius per metus – nuo gruodžio pradžios iki vasario pabaigos, nes kitu metu dykuma virsta ežeru. Įsivaizduokite, kaip nuostabiai atrodo saulėlydis dykumoje, kuri visa padengta balta baltutėle druska. Atvykus čia vasario pabaigoje, druska būna švelniai rožinės spalvos.
Gudžarato provincijoje rasite daugybę kaimelių, į kuriuos atvažiavus pamatysite tikrą vietinių gyvenimą. Ištekėjusios moterys nuo svetimų vyrų skaromis dangsto veidus, nebijo parodyti savo turtų – sidabro dirbinių, užsiima rankų darbo papuošalų, skraisčių, rankinių, piniginių, pakabukų gamyba ir rūpinasi savo vaikais, kurie laksto iš kupranugario mėšlo padarytomis grindimis ir aprodo šeimos ūkį bei gyvulius.
Beje, šioje šalyje pasijusite žvaigžde: visi vietiniai žiūrės į Jus ir stebės kiekvieną Jūsų judesį, kalbins ir klausinės, iš kur esate, prašys kartu nusifotografuoti, praleisti kelias minutes su jais ar pastovėti šalia.
Grįžę iš Indijos, savo artimiesiems galėsite sušokti Bolivudo šokį, visiems pasakosite apie matytas įspūdingas šventyklas, žinosite atsakymą, kaip į trivietį motociklą tilpti dvylikai žmonių, o grįžus savo mieste ieškosite indų restorano, nes pasiilgsite jų maisto. Be to, pakeisite požiūrį į gyvenimą ir suprasite, kokie visgi esate laimingi žmonės!
Dar tais pačiais metais nuvykau į Indiją antrą kartą. Tik šįkart pamačiau visai kitokią Indiją – aplankiau viso pasaulio turistų mylimiausią, žaliausią ir turtingiausią Indijos regioną – Keralą.
Turiu pripažinti – likau labai nustebintas! Gamta Keraloje įspūdinga. Pamenu, kad važiuodamas kalnų keliais į Munaro miestą paprašydavau sustoti vairuotojo. Išlipdavau, sustingdavau ir nejudėdamas grožėjausi kerinčiais vaizdais. Po kelių minučių, įlipus atgal į automobilį, vairuotojas paklausė: „O kodėl neišsitraukei fotoaparato ir nepadarei nuotraukų?“. Ir iš tiesų, apie nuotraukas net pamiršau. Tuo metu supratauu, kad tokias akimirkas geriau fotografuoti akimis ir išsisaugoti savo atmintyje.
Keralos regione plyti vienos gražiausių arbatos plantacijų Indijoje ir būtent jos paliko man didžiulį įspūdį. Prisimenu dvi moteris, kurias keliaudami po Keralą iš vieno miesto į kitą pakeliui pamatėme arbatos plantacijose renkančias arbatos lapus. Pasirodo, šešias dienas per savaitę, 9 valandas per dieną (su trumpa pietų pertrauka) moterys iš Šiaurės Indijos renka arbatą. Kasdien turi surinkti bent 27 kilogramus – įvykdžiusios šią normą darbuotojos gauna 310 rupijų (4 eurai) atlyginimą už darbo dieną.
Viskas atliekama rankomis, nes tik jomis renkant galima nepažeidžiant arbatos krūmo tvarkingai nurinkti lapus. Tą patį vakarą viešbutyje pasidariau juodosios arbatos. Kiekvieną gurkšnį gėriau lėtai ir su itin dideliu pasimėgavimu, lyg gerčiau itin brangų gėrimą. Brangų ne pinigine prasme, o pastangų – iš galvos niekaip neišėjo vaizdas, pamatytas arbatos plantacijose.
O ir žmonės čia labai geros širdies ir paslaugūs. Vietiniai, pamatę keliautoją gatvėje, šaukia, mojuoja, šypsosi, patys prašyte prašosi būti nufotografuojami, o vėliau jiems reikia parodyti, ar graži nuotrauka gavosi. Net už pagalbą neprašo pinigų! Pamenu, atkišau nešikui 100 rupijų, o jis net atsitraukė ir pasakė, kad tai yra jo pareiga ir už tai atskirai mokėti nereikia.
Indija gali būti labai skirtinga – triukšminga ir chaotiška, rami ir žalia, svetinga ir kartu iššūkių pilna. Kiekvienas keliautojas čia atranda savo Indiją, nes gali pasirinkti, kurią jos pusę nori pažinti. Ji gali nustebinti, šokiruoti, išvarginti, bet lygiai taip pat – sužavėti ir likti atmintyje ilgam.
