Naujoji Zelandija – kita pasaulio pusė, kuriai aplankyti nereikia milijonų. Ką pamatyti, kur nuvažiuoti ir kiek tai kainuoja?

Nuo Lietuvos ją skiria beveik 18 tūkstančių kilometrų, o tai beveik tas pats, kas perskristi per pusę pasaulio. Naujoji Zelandija yra tiksliai kitoje Žemės rutulio pusėje nei Lietuva. Pirmasis šioje šalyje išsilaipinęs europietis buvo olandas Abelis Tasmanas (jo garbei pavadintas gražiausias šalies nacionalinis parkas), tad šalis gavo pavadinimą Nieuw Zeeland pagal Zelandijos provinciją Nyderlanduose. Makalius.lt redaktorė Rūta nuvyko ten su draugais ir atsivežė daug įspūdžių!

Mintis aplankyti šį kraštą gimė labai paprastai: vieną šaltą sausio rytą draugas Marius pranešė makalius.lt puslapyje radęs „bombą“: aviabilietai į Naująją Zelandiją tik už 550 €! Tiesa, skrydis iš Stambulo, bet juk iki jo nusigauti – vieni juokai. Ir dar viena smulkmena: kelionė nusimatė tik po 10 mėnesių (spalį). Gerai, sakau, o kiek dienų keliausim, mielasis drauge, savaitėlę kokią? Buvau informuota, jog per savaitę spėsiu nebent nuskristi, atsigerti kavos ir grįžti. Žodžiu, jeigu jau varyt, tai rimtai. Pagalvojau gal minutę – noriu! Nepraėjus nė dienai, bilietai jau buvo nupirkti (iki Stambulo taip pat), darbe vadovai palaimino mano beveik mėnesį atostogų ir netgi suradau dar du mirtinai trokštančius prisijungti kompanionus (tiesą pasakius, toli ieškoti nereikėjo, nes visi trys bendrakeleiviai yra mano artimiausi draugai). Taigi, keturiese. Kaip vėliau paaiškėjo, šis skaičius idealus tokiai kelionei, mat visa šalis buvo išmaišyta automobiliu, tad automobilio nuoma ir kuras, bei dar kai kurios išlaidos dalijosi iš keturių.

Apie Naująją Zelandiją žinojau tik tiek, kad ji yra oi kaip toli, toliau nei Australija, ir kad ten buvo nufilmuoti visi Žiedų valdovo filmai. Vasarai besibaigiant, po kelių savaičių intensyvaus planavimo ir diskusijų, išvarvėjusiomis nuo naršymo internete, bet degančiomis iš jaudulio akimis, apsiginklavę net trimis Lonely Planet kelionių gidų knygomis, mes pagaliau turėjome nušlifuotą kelionės maršrutą, viešbučių bei visokio plauko apgyvendinimo įstaigų rezervacijas kiekvienai nakčiai (nė vienos nakties nenakvojome toje pačioje vietoje), bei automobilio nuomos patvirtinimą.

Šiame pasakojime pabandysiu sudėti savo trijų savaičių įspūdžius, labiausiai įsiminusias aplankytas vietas ir įtikinti tave, kad Naujoji Zelandija yra gražiausia šalis pasaulyje.

Pradžia

Pradžia nelengva. Nuskridome iki Stambulo, ten sėdom į kitą lėktuvą ir kilom į dangų link Abu Dabio oro uosto. Abu Dabyje 10 valandų laukėme kito skrydžio. Tada 14 valandų skridome į Sidnėjų. Sidnėjuje  6 valandas laukėme paskutinio skrydžio į Oklandą. Skrydis Sidnėjus – Oklandas suvalgė dar 4 valandas. Liksiu amžinai dėkinga bičiuliams, kurie ilgų skrydžių metu visaip linksmino mane, save ir visų mūsų aplankytų lėktuvų įgulas bei keleivius, krėtė pokštus ir negailėdami dalijosi gera nuotaika. Turbūt net nesakyti nereikia, kad po ilgos kelionės ir kelių valandų numigimo tai šen, tai ten bei visų laiko juostų kirtimo, mūsų šypsenos – nebe tokios plačios. Tačiau po dvylikos valandų grožio miego, gyvenimas tapo daug mielesnis, todėl buvo galima ir išlįst apsižvalgyti.

Šiaurinė sala

Oklandas (Auckland)

Oklandas neretai vadinamas „burių miestu“, kadangi jo uoste pilna jachtų. Sutikti malonūs vietiniai paaiškino, jog kas trečia Oklande gyvenanti šeima turi jachtą ar kitą vandens transporto priemonę.

Oklande aplankėme įspūdingą Kelly Tarlton Antarktidos muziejų. Šiame interaktyviame muziejuje visos zonos yra po žeme, o pagrindinė tema – Antarktida: nuo pirmųjų atradėjų (čia pastatytos autentiškos stovyklų kopijos, gidai pasakoja kaip, anais laikais, neturėdami modernių priemonių, pirmieji žmonės pasiekė asšigalį) iki šių dienų mokslinių tyrimų stovyklų. Taip pat galima aplankyti ir pašerti pingvinus jų gyvenamajame kompekse, kuriame nuolat palaikoma minusinė temperatūra ir pasivaikščioti ilguose tuneliuose, įrengtuose po milžinišku akvariumu.

Oklando gyventojai – modernūs ir stilingi miestiečiai. Labai jaučiama maisto kultūra, čia ir be žiburio rasi įdomių vietų pavalgyti ar pasėdėti. Laimingi žmonės, pagalvoju, nes per mažiau nei 20 minučių gali keltu pasiekti šalia miesto išsidėsčiusius balto smėlio paplūdimius (netoliese esanti Waihekee sala garsėja kaip vienas geriausių šalies kurortų). Aišku, dauguma šia privilegija tikrai naudojasi – populiarios išvykos su šeima ar draugais į gamtą po darbų ir savaitgaliais.

Paskubomis apžiūrėję dalį miesto ir jo įžymybių, bei apžvelgę panoramą iš Oklando TV bokšto, į gamtą išvažiavome ir mes.

Rotorua

Gal pradėsiu nuo to, jog Naujojoje Zelandijoje eismas vyksta kairiąja kelio puse. Sutartu laiku atvykę į autonuomos saloną, gavome savo automobilį, po to sekė kelios vairavimo pamokėlės, ir štai, apsukę kelis ratus aplink kvartalą, palikome stilingąjį Oklandą. Paminėsiu, kad keliai labai geri, platūs, tad neįprastas eismas visai negąsdino. Važiuodami pakrante, aplankėme kelis laukinius paplūdimius. Vieni paplūdimiai balto smėlio, kiti – visiškai juodo. Keista buvo matyti tokį kontrastą kelių šimtų metrų atstumu. Paplūdimiuose sutikome daug banglentininkų, skrodžiančių bangas – šis sportas ypač populiarus. Taip pat pakeliui porą kartų  sustojome stebėti dar vienos  pramogos – šuolių nuo aukštų tiltų prisirišus guma. Norėjau išbandyti, tačiau būtina užsisakyti iš anksto, o ir laiko neturėjome daug. Mūsų tikslas – kvapnusis Rotorua miestelis. O kvapnus jis tikrai – kiekvieną, atvykusį čia, iškart pasitinka supuvusių kiaušinių kvapas, tvyrantis ore. Visa tai dėl to, jog šis kurortas garsėja geizeriais, burbuliuojančiais ežerais, terminiais vandenimis ir taip toliau. Pavakare apsilankėme SPA – įvairios temperatūros mineraliniai baseinai, purvo vonios – visa tai įrengta tiesiog lauke, natūralioje erdvėje po atviru dangumi!

Kokios spalvos gali būti ežero vanduo? Mėlynos, žalios, rudos (?), pasakysi tu. O aš tau sakau: oranžinės, žydros, salotinės, geltonos, raudonos ir t.t. Visą spalvų gamą pamatėme Waiotapu parke, garsėjančiame ypatingu geoterminiu aktyvumu. Nuo spalvų raibsta akys, o jausmas toks, lyg kas būtų susprogdinęs vaivorykštę. Viskas burbuliuoja ir garuoja. Paklausiau parko darbuotojo: kas laukia žmogaus, įkritusio į šį akiai mielą ežerą? Atsakymas: mirtis. Visi kaip susitarę pradėjome vaikščioti dar atsargiau.

Dar vienas įdomus dalykas Rotorua regione – etniniai Maorių kaimeliai. Maoriai buvo pirmieji Naujosios Zelandijos čiabuviai, ir iki šiol nemaža jų bendruomenė gyvena šalyje. Iš kitų gyventojų jie išsiskiria tamsesniu gymiu (panašiu į Amerikos čiabuvus indėnus), vyrams priimtina auginti ilgus plaukus. Jų kultūros pasididžiavimas – Kapa haka šokis, atliekamas iškišus liežuvį ir plačiai išpūtus akis (pažiūrėk youtube, labai įdomu  ) Kaip pastebėsi ir šiame pasakojime, nemažai vietovių pavadinimų neturi nieko bendra su valstybine anglų kalba. Visa tai – senosios Maorių kalbos palikimas. Šių dienų maoriai puikiai intergravosi į visuomenę ir dirba įprastus darbus, o kaimeliai dažniau yra tiesiog turistinė atrakcija. Nepaisant to, buvo tikrai įdomu pažiūrėti. Gidas parodė, kaip kaime ruošiamas maistas: paimama didžiulė tvirta medinė dėžė, į ją sukraunami maisto produktai (dažniausiai mėsa, bulvės ir kitos daržovės), tuomet dėžė dedama į termiškai aktyvią karštą duobę, uždengiama, karštis atlieka savo darbą ir per kelias valandas patiekalas – jau paruoštas. Buvo smalsu, koks maisto skonis (prisimink, ką pasakojau apie visame regione tvyrantį kvapą), todėl buvome pavaišinti iš burbuliuojančio šaltinio ką tik ištrauktomis virtomis kukurūzų burbuolėmis, kurios buvo visiškai normalaus skonio (skanios).

Waitomo urvai

„Žvaigždėtas požemių dangus“ – taip apibūdinčiau šį gamtos stebuklą. Liftu nusileidome į trijų lygių urvą, kuris kadaise skendėjo po vandeniu, o jame dėl terminio aktyvumo pradėjo formuotis kalkakmenio urvai. Per milijonus metų urvai išaugo į įspūdingas keisčiausių formų uolienas, nepaliekančias abejingų savo dydžiu. Urvai puikiai pritaikyti pasivaikščiojimams, nutiestos trasos, laipteliai, turėklai nerangiems turistams, taip pat įrengtas subtilus apšvietimas. Nusileidus į žemiausią lygį prieš akis sumirga dangaus skliautas – lyg stovėtum po žvaigždėmis, nors tai iš tiesų ne žvaigždės, o tam tikra jonvabalių rūšis, gyvenanti tik Naujojoje Zelandijoje. Milijonai jų nusėję urvo lubas ir sienas. Ir šviečia šie jonvabaliai ne mums įprasta geltona, o ryškiai žydra spalva. Labai noriu nufotografuoti, bet visos nuotraukos gaunasi juodos, arba su vos pastebimais šviesos taškeliais.

Mūsų turui urvuose einant į pabaigą, gidas netikėtai paklausė: ar kada įsivaizdavote, ką reiškia būti visiškai aklam? Kadangi neregių grupėje neatsidaro, gidas tuojau pat pademonstravo: liepė visiems stovėti savo vietose ir išjungė visas šviesas požemyje. Absoliuti tamsa man iki tol buvo nepatirtas jausmas. Įsivaizduok – mojuoji sau prieš veidą ranka ir nematai net menkiausio šešėlio   

Tongariro nacionalinis parkas

Tongariro trasa – viena žymiausių ir gražiausių pasaulyje pasivaikščiojimo vietų, idealiai tiko vienos dienos žygiui pėsčiomis. Tai – viena pirmųjų į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įrašytų vietų. Tongariro parką sudaro trys aktyvūs ugnikalniai, galintys bet kurią minutę išsiveržti. Visa trasa veda palei vulkanų suformuotus sustingusius lavos srautus. Papėdėse tyvuliuoja nuodingi smaragdiniai ežerai. Pasivaikščiojimas pareikalavo nemažai jėgų ir ištvermės – kopiant į ugnikalnį, mano širdis tai mirdavo, tai vėl atsigaudavo  Bet stovėjimas ant kraterio krašto ir suvokimas, koks mažas esi šioje gamtos didybėje, vertas bet kokių pastangų. Trumpai apibendrinant – dar niekada gyvenime nesijaučiau taip nežemiškai gerai. Manau, panašų jausmą patiria alpinistai, šturmavę viršukalnę 

Velingtonas (Wellington)

Centrinėje šalies dalyje, tarp Šiaurinės ir Pietinės salos įsikūrusi šalies sostinė Velingtonas dažnai keikiama dėl prastų orų. Miestas įsikūręs uoste, prie audringos Tasmanijos jūros, tad orai čia keičiasi dažnai ir iš esmės. Nuo Olkando šis miestas skiriasi tuo, jog, kaip ir pridera sostinei, yra kultūros ir menų centras. Velingtone gausu dangoraižių, kuriuose įsikūrę pagrindiniai šalies verslo centrai, tačiau čia labai gražiai dera Viktorijos laikų dvasia ir šių dienų modernizmas. Užsikabarojus ant Viktorijos kalvos, miestas tartum susilieja į darnią visumą. Pasak mūsų Lonely Planet gido, Velingtonas yra kosmopolitiškiausias Naujosios Zelandijos miestas, čia gyvena daugiausiai imigrantų. Tuo netrukome įsitikinti, ieškodami vietos vakarienei, perėję kelias centrines gatves radome turbūt visų pasaulio virtuvių restoranus ir užeigas. Galiausiai sukirtome turkišką kebabą, kuris buvo ne prastesnis už ragautą Stambule. Kalbant apie maistą, įdomu tai, kad nemaža dalis Naujosios Zelandijos patiekalų pavadinimų turi gilią prasmę ar kažkam dedikuotą pavadinimą. Šalyje mėgiami įvairūs saldūs kepiniai, kurių čia – visa galybė, populiarūs mėsa (jautiena, kiauliena, aviena, kartais žuvimi) įdaryti pyragaičiai. Čia galima paskanauti ir skrandžiui sunkiai suprantamų patiekalų, pavyzdžiui cheesy beans potatoes. Pirmiausiai bulvės iškepamos orkaitėje ant iešmo, vėliau supjaustomos riekelėmis. Tuomet sumaišomos su saliamiu, sūriu, kivi vaisiais ir pupelėmis, paruošiama kažkas panašaus į plokštainį ar picą ir tada dar viskas kepama, kol traškiai paskrunda 

Pietinė sala.

Nežinantiems paminėsiu, kad Naujoji Zelandija sudaryta iš dviejų pagrindinių salų – Šiaurinės ir Pietinės, jas skiria vos kelios dešimtys kilometrų. Šis atstumas įveikiamas keltu ir trunka apie penkias valandas, nes kelias stipriai vingiuoja tarp nuostabių fjordų.

Marlborough vynuogynai

Na, turbūt jau pats pavadinimas pasako, ko mes čia atvykome   Vos išriedėjus iš kelto, prasideda vynuogių laukai – klimatas šioje salos dalyje itin tinkamas. Šiame regione yra įsikūrę keliolika vynuogynų. Dažniausiai tai – šeimos verslas, o jų gaminamo vyno pavadinime būtinai bus paminėta ir šeimos pavardė. Daugumoje vietų prašoma susimokėti simbolinį degustacijos mokestį, tačiau vyno pila gausiai, gal netgi pernelyg gausiai. Vynuogynuose dirbantys žmonės su meile pasakoja apie jų gaminamą vyną, kokių tradicijų laikomasi ir kodėl rekomenduoja vieną ar kitą rūšį, kviečia pasivaikščioti po vynuogių lysves. Aplankę kelis vynuogynus, turėjome užtektinai vyno atsargų likusiai kelionės daliai ir netgi buvome apsirūpinę lauktuvėmis.

Abelio Tasmano Nacionalinis parkas

Šis parkas – visų gamtos mylėtojų svajonė, dar viena nepaprasto grožio vieta ir šiaip jau nebjaurioje šalyje. Jame uždraustos bet kokios transporto priemonės, išskyrus valtis ir laivelius, taigi į parką galima patekti tik vandens keliu. Išsilaipinus krante prasidėjo žygis įspūdingais miškais tarp nematytų augalų, medžių, peraugusių paparčių, pakeliui sutinkant pingvinus, ruonius, margaspalvius paukščius ir kitokius gyvius. Virš šniokščiančių upių kabo pasitikėjimo nekeliantys mediniai tilteliai. Čia galima rasti ir įspūdingųjų Kauri medžių. Tai – labai stori ir visiškai tiesaus kamieno medžiai, kurie auga tik Naujoje Zelandijoje. Dydžiu jie gal šiek tiek ir nusileidžia sekvojoms, kurias teko matyti Kalifornijoje, tačiau atrodo vis tiek įspūdingai. Paėjus keletą kilometrų miškais vaizdas kardinaliai keičiasi – žydros lagūnos, skalaujamos ramios jūros ir jose augančios palmės labiau primena idilišką Karibų vaizdelį, nei laukinės gamtos parką.

Foxo ir Franz Jozefo ledynai

Žinau, žinau – ledynų yra ne tik Naujojoje Zelandijoje. Bet šie yra ypatingi tuo, kad niekur kitur pasaulyje nerasi ledyno, taip arti prisislinkusio prie subtropikų klimato miško. Įsivaizduok – eini eini per super-mega-didelių paparčių girią, kurioje kabo lianos ir ūbauja beždžionės, saulė kepina, jau net ir su marškinėliais karštoka darosi, pasuki už kampo, o ten slėnyje stūkso milžiniška melsvai pilka siena. Prie ledyno priartėti draudžiama ir tai iš toli rėkia koks tūkstantis įspėjamųjų ženklų bei užtvarų. Informacinėje lentoje galima pasiskaityti ir nesmagių istorijų, kaip kokia nors grupė ar pora drąsių, bet nelabai protingų žmonių, nusprendę, kad ženklai tik patariamojo pobūdžio, žuvo įkritę į tarpeklį, ar buvo užmušti krentančio ledo luito.

Christchurch

„Kristaus bažnyčia“ pavadintas didžiausias Pietinės salos miestas, garsėjęs įspūdinga katedra, galbūt ir nebūtų paminėtas šiame pasakojime, jei ne vienas faktas – likus maždaug pusmečiui iki mūsų atvykimo, visas miesto centras buvo visiškai sugriautas stipraus žemės drebėjimo (6,3 balo) ir po jo sekusių požeminių smūgių. Didžioji dalis centro vis dar aptverta vielos tvora, tad puikiai matosi užkonservuotos gatvės, į kurias jau pusmetį niekas nebuvo įkėlęs kojos, laikas ten tarsi sustojęs. Pastatai, nors kai kurie ir stovi, yra nesaugūs, kadangi žemės drebėjimo metu sienose ir pamatuose atsirado tarpų ar įtrūkimų. Įžengti ten griežtai draudžiama. Uždarytose gatvėse gausiai pribyrėję nuo pastatų nubyrėjusio tinko likučių, langų stiklų, palikti apgadinti automobiliai, o šaligatvių plytelės išsiklaipiusios į visas puses. Pastatų vitrinose puikiai matyti, kur kokia įstaiga buvo: štai restoranas, kuriame ant stalų indai su maisto likučiais bei jau spėjusiais išgaruoti atkimštais vyno buteliais, o štai čia – vyriškų drabužių parduotuvė, dulkių sluoksniu nuklotos prekės vis dar guli lentynose. Štai čia buvo kažkieno biuras, išduoda ant stalų išvartyti monitoriai, klaviatūros ir ant žemės pasklidusi popierių krūva. Garsioji katedra taip pat buvo sugriauta. Nepaisant visko, po truputį miestas atstatomas, atidaroma vis daugiau gatvių, nesaugūs pastatai griaunami, vietoje jų dygsta kiti. Nepaisant didelio tragedijos masto, žemės drebėjimo metu žuvo kiek daugiau nei 50 žmonių.

Milfordo fjordai (Milford Sound)

Pasakysiu labai rimtai – nėra pasaulyje gražesnės vietos už šią. Jeigu kada nors esi vartęs kokį nors kelionių gidą apie Naująją Zelandiją, ten neabejotinai buvo, o gal net ant viršelio puikavosi šių fjordų nuotrauka. Iki šio stebuklo reikia sukarti 200 kilometrų kelią, vingiuojantį serpantinais, šalikelėse net įrengtos stovėjimo aikštelės, kur stojama atvėsinti automobilių stabdžius. Toliau seka aukščiausiai pasaulyje esantis šviesoforas – per kalną iškastame ilgame tunelyje yra eismas vienpusis, tad šviesoforo pagalba penkiolika minučių skiriama eismui iš vienos pusės, paskui tiek pat iš kitos. Nuvažiuoti tiesiog apžiūrėti peizažą šiuo atveju būtų tas pats, kaip nieko nepamatyti. Pasiplaukiojimas lėtaeigiu keltu tarp fjordų trunka apie tris valandas. Turbūt nėra tinkamų žodžių aprašyti vaizdui: nuo kalnų upeliais teka tūkstančiai nedidelių krioklių, aplink laivą nardo tiktų tikriausi delfinai, pakrantėse tingiai įsitaisę pingvinai bei ruoniai, o keltas neskubėdamas plaukia siauru koridoriumi tarp milžiniškų, upių kadaise išgraužtų sienų. Nuo krioklių kylančių purslų susidaro tūkstančiai vaivorykščių. Tą dieną žodį oho pasakiau turbūt daugiau kartų nei per visą savo gyvenimą.

Naujojoje Zelandijoje lankytinų vietų – tūkstančiai, o gal net milijonai. Turbūt nėra pasaulyje labiau kontrastingos šalies – nuo balto smėlio paplūdimių su palmėmis iki ledynų, nuo įspūdingų kalnų, dykumų, geizerių, fjordų, kalnuose susiformavusių ežerų, kurių vandenį galima gerti, iki ryškiai žaliuojančių pievų, pakrantės uolų, krioklių, neregėtų gyvūnų... Ši šalis, regis, susirinko iš gamtos viską, kas gražiausia   

Jeigu įdomu kiek visa tai gali kainuoti, štai populiariausių prekių ir paslaugų vidutinės kainos: