Geriausi filmai sukurti Paryžiuje

Įkelta:

Paryžius menininkus jau nuo seno traukia savo paslaptingumu. Šis miestas daugeliui tarsi mūza, kuri įkvepia ne tik kūrybai, bet ir naujoms pažintims bei patirtims.

Nenuostabu, kad kino režisieriai daug metų stengiasi užfiksuoti šio miesto žavesį savo juostose. Ir turbūt ne vienas iš jūsų, pažiūrėjęs filmą, nufilmuotą Paryžiuje, užsinorite iškart lėkti į šį miestą bent savaitgaliui. Kadangi pati planuoju pamatyti šį grožį jau už savaitės, paskyriau kiekvienai jos dienai po filmą, kuriame gerbiamasis Paryžius atsiskleidžia įvairiausiais aspektais. Vienus filmus žiūrėjau ne pirmą kartą, kitus pirmą, ir dar krūvos nepaminėjau. Bet vis tiek, gal šis sąrašas gal kam irgi padės (ne)įsimylėti šį miestą.

Pirmadienis. „Vidurnaktis Paryžiuje“ („Midnight in Paris“), 2011

If you are lucky enough to have lived in Paris as a young man then wherever you go for the rest of your life, it stays with you, for Paris is a moveable feast. Ernestas Hemingway.

Dauguma Paryžių įsivaizduoja kaip didelę dėlionę, suklijuotą iš įvairių nuotrupų, matytų kino filmuose, perskaitytų knygose ar užfiksuotų įvairaus laikmečio nuotraukose. Jei šią dėlionę norite matyti vientisą, neatsijojant išgryninto laikmečio, Woodie Alleno filmas „Midnight in Paris“ tam puikiai tiks. Nes jame sugrįšite ir į 1920 metų Paryžių, kuriame pamatysite ir E. Hemingvėjų, ir P. Pikaso, ir G. Štain, ir S. Dali, ir į dar senesnius laikus, kuriuose trokšta gyventi 1920-ųjų herojai.

Ir nors daugelis gali paliudyti, kad Paryžius turistaujant nėra toks įspūdingas, bet tik dėl to, kad nežinai geriausių kavinių, nepažįsti tikrųjų paryžiečių ir nežinai, kurioje kepyklėlėje krosanai patys skaniausi. O pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Jewishas Owenas Wilsonas, pripažinkite, puikiai įkūnija amerikietį ir jei iki šiol Woodie puikiai vaidindavo savo paties filmuose, tai dabar gali po truputį pailsėti, nes rado puikią pamainą.

Beje, jei būdami Paryžiuje apsilankykite bare, kuriame pagrindinio vaidmens atlikėjas Gilas sutiko Ernestą Hemingway.

Antradienis. „Amelija iš Montmartro “ („Amelie from Montmartre “), 2001

Net nežinau, ar beverta ką rašyti apie šį filmą, apie kurį ir taip visi puikiai žino ir yra matę. Netgi „Kino pavasario“ programos sudarytojas Edvinas Pukšta prisipažįsta, kad filmą žiūrėjo ne vieną dešimtį kartų. Žinoma, nuvykę į Paryžių nerasime žaviosios Amelijos, bet galime įsivaizduoti, kad jos tėvo nykštukas iškeliavo būtent į šį miestą ir jūs privalote jį surasti. Arba tiesiog pasinerti į mažus malonumus, kaip kad mažas espresso puodelis su klevų sirupu, baltas vynas su paryžietišku kumpiu arba arba arba…

Beje, besikapstydama internete, „Flickre“ atradau žmogų, kuris, atrodo, gyvena Amelijos filmu: fotografuoja vietas, kuriose ji gyveno, dirbo, vaikščiojo, taip pat kaip ir vienas iš filmų herojų kolekcionuoja pasines nuotraukas iš automatų. Jis save pristato kaip Matapardas (arba Jose Mesas) iš Ispanijos.

Trečiadienis. „Iki paskutinio atodūsio“ („Breathless“, „À Bout de Souffle“), 1960

„Breathles“ man labiausiai asocijuojasi su Prancūzija ir prancūzišku kinu. Apie šį filmą turbūt žinote ar skaitėte daug, tad nesivarginsiu aprašinėdamas siužetą ar kino raiškos naujoves, kurios padarė „Breathles“ Naujosios kino bangos vedliu. Šį kartą grįžkime prie Paryžiaus.

Paryžius po šio filmo bus ypač kvapnus, paliečiamas, pajaučiamas ir paragaujamas. Kodėl? Nes, visų pirma, turbūt tik prancūzai moka perteikti savo sostinę taip, kad apie ją būtų kuriamos meilės ir meno legendos. Visų antra, kad būtent taip aš ir romantizuoju Paryžių: senoviniai automobiliai, skrybėlėti vyrai, mažos kavinukės su kiaušiniu ir dešra už 1.80 ir cigaretės dūmai visur, kur pažvelgsi.

Ir bent jau šis kadras iš filmo vertas savaitgalio skrydžio!

P. S. senovinių automobilių gerbėjai čia ras visų filme matytų modelių pavadinimus.

Ketvirtadienis. „Julie ir Julia“(„Julie and Julia“), 2009

„Julie and Julia“ - tai filmas tiems, kurie mėgsta gurmaniškai pavalgyti, o prancūzų virtuvės patiekalai užima dalį jų raciono. Tikras kino maistas prancūziškai. Kaip „Julie and Julia“ mus privers įsimylėti Paryžių? Turgūs, pilni šviežių daržovių, mažos gatvelės, ilgos bagetės, puikiausias steikas restorane su cigarete ir vynu, geriamu iš mažų stiklinaičių.

„Julie and Julia“ istorija sukasi apie sekretorę iš Niujorko Julie Powell – didelę legendinės kulinarinių receptų knygos autorės ir virtuvės šefės Julia Childgerbėją. Julie paaukojo 365 asmeninio gyvenimo dienas ir pamėgino nustebinti vyrą ruošdama vakarienę pagal legendinę, 1961 metais parašytą Julios Child receptų knygą „Mastering the Art of French Cooking“. Savo patirtimi ir išgyvenimais ji kiekvieną dieną dalijosi tinklaraštyje, kuris, Julie nustebimui, tapo be proto populiarus.

Beje, jei esate labai atidūs ir jau matėte filmą „Midnight in Paris“ arba „Before Sunset“, pastebėjote, kad juose yra po epizodą iš legendinio knygyno „Shakespeare and Company“. Filme „Julie and Julia“ knygynas pasirodo 59 filmo minutę.

P .S. Nežiūrėkite šio filmo naktį, nes garantuotai užsimanysite Boeuf Bourguignon.

Penktadienis. „Prieš saulėlydį“(„Before Sunset“), 2004

Apie „Before Sunset“ reikia rašyti nuo pat pradžių, t. y. nuo pirmojo filmo „Before Sunrise“ (1995) , kuriame pagrindinis veiksmas vyksta Vienoje. Režisieriaus Richardo Linklaterio filmas „Before Sunrise“ pasakojo apie Prancūzijos aukštosios mokyklos studentę Seliną, kuri traukinyje Budapeštas-Viena sutinka amerikietį Džesį. Naujieji pažįstami netikėtai išlipa Vienoje ir kartu praleidžia nuostabiausią vakarą ir naktį savo gyvenime. Selina ir Džesis susitikimo pabaigoje susitaria vėl susitikti, tačiau…

Tas tačiau išaiškėja praėjus 9 metams, kuomet Džesis parašo knygą apie šį lemtingą susitikimą, daug ką pakeitusį jo gyvenime. Knygą pristatyti jis atvažiuoja į Paryžių, į jau ne kartą šiame sąraše minėtą „Shakespeare and Company“ knygyną. Ten Džesis vėl netikėtai sutinka prancūzaitę Seliną ir jie turi vos keletą valandų iki vyro lėktuvo. O mes turime tas vos keletą valandų kartu su jais apžiūrėti Paryžių.

O kalbant apie patį filmą, tai nenumaldomai kyla noras palyginti jį su „Before Sunrise“. Jei jame žavimės netikėtu susitikimu, įdomiais porelės pokalbiais, naktine Viena, tai „Before Sunset“ šiais dalykais tikrai nesužavės. Po 9-erių metų herojų veiksmai ne tokie įdomūs, nebe tokie spontaniški, abu pernelyg subrendę… Nebeliko tos aistros, to žaismingumo, dialogai nebeįdomūs, nes jie apmiežti prisiminimų, kurie atrodo beverčiai prieš tikrus išgyvenimus. Atrodo, tarsi režisierius šį filmą pastatė iš didelio noro pasipelnyti pirmojo sėkme. Bet nereikėjo antros dalies. Tikrai. Nes taip norėjosi visą laiką spėlioti: „Susitiko jie ar ne“?

Šeštadienis. „2 dienos Paryžiuje“ („2 Days in Paris“), 2007

Paryžietiškiems filmams labai tinka aktorė Julie Delpy. Ji tokia prancūziška, emancipuota, su žavia šypsena… Julie Delpy irgi mėgsta Paryžių, todėl būtent šis miestas pasirinktas jos pirmame režisuotame filme režisuotame filme „2 Days in Paris“. Julie Delpy (arba Marion) kartu su Adamu Goldbergu (Jacku) keliauja po Europą ir likus porai dienų iki kelionės pabaigos nusprendžia aplankyti Marion vaikystės miestą Paryžių. Marion supažindina vaikiną su angliškai nekalbančiais tėvais, atsitiktinai susitinka su buvusiuoju meilužiu ir pradeda smagiai flirtuoti su dar keliais ex… O Jackas visais būdais stengiasi perprasti keistojo miesto charakterį bei kitokią Marion ir jos aplinką.

Praėjusiais metais Julie Delpy pristatė paryžietiško varianto tęsinį – „2 Days in New York“. Filme pasakojama, kas vyko po porelės kelionės į Paryžių: Marion (Delpy) išsiskiria su Jacku ir gyvena Niujorke kartu su jų vaikais. Tačiau netikėtai sužino, kad jos iš Paryžiaus aplankyti atvyksta tėvai, kurie tikrai neapsidžiaugs jos naujuoju draugu – juodaodžiu Mingus…

Sekmadienis. „Senutė ir balandžiai“ („La Vieille Dame Et Les Pigeons“), 1996

Desertui ir paskutinei dienai prieš Paryžių pasilikau šį trumpą animacinį filmuką, kurį galėčiau žiūrėti kad ir kas dieną. Tai prancūzų režisieriaus Sylvaino Chomet darbas „Senutė ir balandžiai“ („La Vieille Dame Et Les Pigeons”, 1996).

Pirmasis režisieriaus trumpametražis animacinis filmas gavo ne vieną apdovanojimą ir netgi buvo nominuotas „Oskarui“. Trumpame filmuke rodoma istorija apie nuolat badaujantį vyrą, kuris netikėtai atranda maisto aukso gyslą – senutę, kuri kiekvieną dieną išties sočiai šeria balandžius. Kaip su ja susidraugauti? Galbūt pačiam tapti balandžiu?

Turbūt daugelis iš Jūsų yra matę kitą Sylvaino Chomet animacinį filmą The Triplets of Belleville (Les Triplettes de Belleville). Šis filmas – asmeniškai man, vienas geriausių animacinių darbų kino istorijoje.

Taigi, pirmadienį iškeliaujame ir šiuos filmus pasilikome kitam kartui: