Kaip Makalius lankėsi "Turkish Airlines" mokymų centre Stambule

Paskutinę lietingą rugsėjo savaitę džiūgavau ištrūkęs į saulėtajį Stambulą. Į šį milijoninį ir didžiausią Europos – Azijos miestą Makalių nuskraidino ketvirtus metus iš eilės geriausia Europoje aviakompanija „Turkish Airlines“.

Trijų su puse valandų trukmės skrydis praėjo nepastebimai greitai: priešais kiekvieno keleivio kėdę įtvirtintame ekrane stebėjau savo mėgstamą serialą „Draugai“, pietavau vienuolikos kilometrų aukštyje bei gurkšnojau šviežiai spaustas apelsinų sultis. Nors su šia aviakompanija skrendu nebe pirmą kartą, kiekvieną kartą lieku maloniai nustebintas. Maistas „Turkish Airlines“ lėktuvuose net ir ekonominėje klasėje drąsiai galėtų lygiuotis į gero restorano virtuvę. Ar kada esate skrydžio metu nemokamai bei neribotai mėgavęsi šviežiai spaustomis sultimis, naminiu limonadu ar rankų darbo saldumynais? Tačiau apie tai dar pakalbėsime šiek tiek vėliau.

Kitos dienos rytą „Turkish Airlines“ atstovai pakvietė apsilankyti „Turkish Airlines“ skrydžių mokymo centre sužinoti apie tai, kaip skrydžiams ruošiasi pilotai ir stiuardesės. Kadangi esu aviacijos fanas, man tai pasirodė žiauriai įdomu ir nekantriai laukiau tos akimirkos. Taigi spėkit, kas Makaliui paliko vieną didžiausių įspūdžių? Žinoma, simuliatorius, kuriame treniruojasi pilotai. Iš vidaus šis aparatas atrodo kaip tikra pilotų kabina su milijonu mygtukų ir turi tas pačias funkcijas – kyla, leidžiasi, vibruoja, jei „skrydžio“ metu prasideda turbulencija ir t.t. Tačiau, pasak mus lydinčio instruktoriaus, šie mokomieji skrydžiai pilotams niekada nebūna lengvas iššūkis. Šių mokymų metu kompiuteriniu būdu sumodeliuojamos įvairiausios avarinės situacijos, o pilotai mokomi jas valdyti. Ir tik tobulai įgudę bei įveikę krūvą testų, gali sėsti prie tikro lėktuvo vairo.

Kitoje pastato pusėje pluša stiuardai ir stiuardesės – jie mokosi užgesinti gaisrą lėktuve, avarinio nusileidimo atveju greitai ir saugiai evakuoti keleivius, suteikti pirmąją pagalbą. Šioje kelionėje ne kartą susimąsčiau, kad už visos mums, keleiviams, įprastos ir pažįstamos aviacijos pusės, slypi ir kita, nematoma – kiek daug sunkaus darbo įdedama, kad skrydžiai būtų ne tik malonūs, bet ir saugūs.

Po įtempto pusdienio pietaujame turkiškų patiekalų restorane. Čia pateikiamas tradicinis turkiškas kebabas siskebab, kuris nuo lietuviams įprasto ir mūsų šalyje parduodamo skiriasi tuo, jog yra keptas ant iešmo ir dažniausiai gaminamas iš avienos arba vištienos. Prie jo atskirai patiekiama molio krosnyje kepta turkiška duona bei daug daržovių, kurių gausa, dėl savo palankaus klimato, turkai tikrai gali pasigirti. Patiekalo kaina, priklausomai nuo restorano, svyruoja nuo 12 iki 25 lirų (15-30 litų). Apskritai, kiek teko stebėti pietaujančius restoranuose ar užkandinėse, susidaro įspūdis, jog stalai lūžta nuo valgių. Turkai valgymo procesui skiria daug dėmesio ir valgo gausiai, įvairiai ir su malonumu. Nesibodima valgyti rankomis, mat kai kurių patiekalų specifika dažnai neleidžia elegantiškai patiekalo persmeigti šakute. Pagrindinį patiekalą visuomet lydi keli užkandžiai, užtepai, padažai, kuriuos visi svečiai draugiškai dalinasi iš vienos lėkštės, užsikąsdami turkiška duona. Po valgio, kad ir kur pietautumėte ar vakarieniautumėte, jus pavaišins tradicine juoda arbata, pateikiama nedidelėje tulpės formos stiklinaitėje.

Sočiai papietavę užsukame į pagrindinį “Turkish Airlines” biurą. Kaip ir visur, turkai pasitinka svečius itin šiltai: esame vaišinami arbata ir tradiciniais saldainiais lukum. Trumpai papasakojama kompanijos istorija ir įspūdingi pasiekimai: pradėjusi savo skrydžius 1933 metais su vienu, vos 5 vietų lėkuvėliu, šiandien “Turkish Airlines” ketvirtus metus iš eilės yra pripažinta geriausia Europos aviakompanija. Skraidina jie net į 251 miestą ir yra daugiausiai krypčių siūlanti aviakompanija pasaulyje. Pasidžiaugiu, kad mums, lietuviams, visa tai tapo pasiekiama ranka – tereikia sėsti į lėktuvą Vilniuje ir tiesioginiu skrydžiu pasiekus Stambulą gali keliauti kur tik panorėjęs. Tiesa, iki šiol reikėdavo skristi per Taliną, tačiau puiki žinia – nuo spalio 23 dienos skrydis Vilnius-Stambulas-Vilnius taps tiesioginis.

Vėliau apsilankome maistą lėktuvams tiekiančios bendrovės “Turkish Do&Co” valdose. Čia gaminamas geriausias pasaulyje verslo klasės ir antras pagal reitingą ekonominės klasės maistas. Kai paklausiau, kodėl viskas pas juos taip skanu, kompanijos atstovė šypteli ir paaiškina: patiekalams gaminti naudojami tik visiškai švieži ir geriausios kokybės produktai, o receptai sukurti ir nuolat tobulinami geriausių šefų.  Dar kartą įsitikinu, kokią svarbią vietą turkų gyvenime užima maistas – net ir lėktuve. Aišku, esame vaišinami ir prisiragaujame iki soties – nuo patiekalų gausos raibsta akys ir džiaugiasi skrandis. Net neabejoju, kad džiaugsis ir Jūsų, kai skrisite su „Turkish Airlines“.

Kitą dieną mūsų laukė ekskursija po Stambulą. Nors čia lankausi ne pirmą kartą, Stambulas vis kažkuo nustebina. Pirmoji mane aplankiusi mintis kelyje į Stambulo senamiestį, vadinamą Sultanahmed - turkai labai patriotiški ir be proto myli savo šalį. Nors buvo įprasta darbo diena, vėliavos plevėsavo visur - pro daugiaaukščių namų langus, kiemuose, skveruose, mečečių prieigose, aikštėse, vietinėse užeigose, regis, visose įmanomose vietose.

Atvykę į Sultanahmed patraukiame tiesiai į Hipodromo aikštę – tai pagrindinė senamiesčio aikštė ir susitikimų vieta. Aplink šią vietą išsidėstę garsiausios Stambulo lankytinos vietos. Aikštėje taip pat verta apžiūrėti Teodosijaus obeliską. Jo nepastebėti neįmanoma. Šiam statiniui daugiau nei 4,5 tūkstančio metų, tačiau jo nepalietė nei laikas, nei karai, nei žemės drebėjimai. Gidas pasakoja, jog atplukdžius šį statinį iš Egipto, dar 60 metų buvo sprendžiama, kur geriausia jį pastatyti, o kai pagaliau buvo nuspręsta, milžinišką obeliską pastatyti į vertikalią padėtį buvo sušaukta 10 000 karių armija.

Aikštės tolumoje išdidžiai stūkso Hagia Sophia (lietuviškai – šventoji išmintis) - pastatas, kuris šiuo metu yra muziejus, tačiau praeityje spėjo pabuvoti ir bažnyčia, ir mečete. Pribloškia pastato dydis ir prabanga, bei eilės prie įėjimo. Tikriausiai stebėtis neverta, nes tai yra viena populiariausių Stambulo lankytinų vietų.

Tiesiai priešais Hagia Sophia yra labai gražus fontanas, o už jo matome Mėlynąją mečetę, virš kurios iškilę net šeši minaretai – bokšteliai, iš kurių visi kviečiami rinkis bendrai maldai.

Koks Stambulas be turgaus – užsukame į Grand Bazaar. Turgaus šūkis galėtų būti – derėkis, derėkis ir dar kartą derėkis. Populiariausios lauktuvės – arbata ir turkiški saldumynai, tačiau čia galima rasti visko – nuo aukso ir kilimų, iki populiarių prekės ženklų kopijų. Pardavėjai mielai vaišina viskuo, kuo prekiauja – gal kaltas turkiškas vaišingumas, o gal noras parduoti :)

Kaip tikriausiai žinote, Stambulas įsikūręs abipus Bosforo sąsiaurio ir vadinamas vartais į Aziją, mat dalis miesto yra europinėje dalyje, o kita – Azijoje. Dalis gyventojų gyvena Azijoje, bet dirba Europoje, ir atvirksčiai. Transporto spūstys Stambule vis dar aktuali problema, nors turkai kaip įmanydami su ja kovoja. Taip pat, aktyviai naudojamasi vandens transportu – keltais bei laiveliais, kurie nuolat zuja skersai ir išilgai sąsiaurio, suteikdami neaprėpiamo dydžio megapoliui gaivumo ir jaukumo. Nors mieste oficialiai gyvena apie 15 milijonų žmonių (neoficialiais duomenimis, gyventojų priskaičiuojama apie 20 milijonų), Stambulas palieka švaraus, tvarkingo ir prižiūrėto miesto įvaizdį.

Beje, apie gyventojus – nenustebkite Stambulo gatvėse pamatę daugybę kačių. Nors jų namai yra gatvė, vietiniai gyventojai jas su malonumu prižiūri ir laiko savo pareiga prie namų palikti joms maisto. Gal todėl katės atrodo visiškai naminės ir meiliai glaustosi prie praeivių. Siuvenyrų parduotuvėlėse teko matyti magnetukų ir pakabukų su katėmis, mat jos yra neoficialus Stambulo simbolis.

Atėjo metas keliauti namo, tačiau prieš tai manęs laukė malonus siurprizas. Net kvapo pritrūkau pamatęs savo įlaipinimo kortelėje, jog skrisiu verslo klase. Išbandau ir visas privilegijas – vieną didžiausių pasaulyje verslo klasės laukiamųjų salių, kuri savo dydžiu primena viešbutį. Beje, net ir kambariukai poilsiui su lovomis yra. Jie netgi turi virtualų golfo simuliatorių, kino teatrą ir biblioteką – viskas tik tam, kad laikas neprailgtų. Vos nepavėluoju į savo skrydį, nes beveik užmirštu, jog esu oro uoste :) Ten net garsiniai pranešimai neskelbiami, kad nedrumstų keleivių ramybės.

Verslo klasėje išsidrėbiu milžiniškoje kėdėje – tokioje ir savaitės skrydis neprailgtų :) Ir, aišku, iškirtinis aptarnavimas – gausus gėrimų pasirinkimas, užkandžiai, desertai, o karštą patiekalą galite rinktis net iš keturių siūlomų variantų...

Labai džiaugiuosi turėjęs išskirtinę galimybę susipažinti su „Turkish Airlines“ virtuve – įvertinau, kiek daug daroma dėl keleivių saugumo ir patogumo, supranti, kad moki pinigus už kokybę. O į Stambulą galėčiau skristi ir skristi – tai miestas, kuris kaskart maloniai nustebina. Rekomenduoju!