Keliautojos įspūdžiai: savanorystė Turkijoje (I dalis)

Mane visuomet traukė kelionės, nuotykiai ir nepažinti toliai. Tačiau iki šiol keliavau ne tiek jau ir daug, dėl visiems itin pažįstamų priežasčių, tokių kaip pinigų trūkumas, neradimas žmogaus, kuris norėtų kartu leistis į pašėlusius nuotykius, prastos anglų kalbos žinios ir pan. Bet kažkaip vieną dieną supykau ant savęs, kad tik svajoju svajoju ir nieko nedarau, kad išsisukinėju taip atidėliodama tą savo spalvotąją svajonę. Kartais toks pyktis - visai pozityvus dalykas.

Pradėjau naršyti internete ieškodama pigiausių bilietų lėktuvu ir taip išėjo, kad ne aš pasirinkau šalį, į kurią keliausiu, o ji mane. Tai - Turkija. Bilietą (mokėjau ~60 eurų) pirkau tik į vieną pusę, nes nė nenutuokiau kada ir kaip grįšiu atgal į Lietuvą. Šiaip ar taip, Turkijoj be jokios vizos ar pan. formalumų, galėjau išbūti iki 3 mėn.

Na ir ką gi aš ten darysiu tiek laiko, kur gyvensiu ir kaip prasimaitinsiu? Atsakymas paprastas - savanorystė. Taigi įsigijus bilietą, beliko išsirinkti labiausiai patinkančias vieteles, kuriose apsistosiu. Ši užduotis tikrai nebuvo iš sunkiūjų, nes pasirinkimas labai didelis ir gali net galva susisukti nuo pasiūlymų. Tai tokiuose reikaluose manau geriausiai padėti gali intuicija.

Išsiunčiau gal 5-6 laiškus ir ilgai netrukus gavau teigiamus atsakymus su prašymais patikslinti atvykimo datas bei laiką, kurį norėčiau praleisti vienoje ar kitoje vietoje.

Viskas einasi kuo puikiausiai ir negana to, išgirdusi apie kelionę, prisijungti nusprendžia ir mano draugė Ana. Tiesa, tik dviem savaitėms. Bet ši žinia mane gerokai padrąsina ir jau laukiam nesulaukiam, kada gi viskas prasidės.

***

O prasidėjo išsvajotoji kelionė ankstų vasario 26 d. rytą. Mudvi su Anuška ir trim kuprinėm patraukėm į taip viliojančią nežinomybę.

Tepraėjus vos 4 val. mes jau leidžiamės Stambulo oro uoste... Pirmas įspūdis tikrai nelabai koks: apsiniaukę, pilka visur aplink ir oras beveik toks pat kaip Lietuvoj:) Sėdam į busiką (gerokai permokėjom, nes važiuoti metro ar tramvajum žymiai pigiau), važiuojam gilyn į miestą ir kuo toliau, tuo daugiau žmonių. Ir jų vis daugiau ir daugiau... Buvo truputį baisoka kaip mums tokioms homofobėms. Bet paskui apsipratom ir tikrai pasidarė net malonu trintis minioj. Nupirkom nebrangiai būgnelį, pagrojom, padainavom kažkiek ant suolelių. Žinoma, tas būgnelis susilaukė nemažai dėmesio, ypač vietinių vaikų ir paskui jį vos beatgavom:)

Taip neskubėdamos mes apvaikščiojom kone visą miesto centrą. Daug kur buvom vaišinamos turkiška arbata „Çay“, o vos pravėrus kokios saldumynų parduotuvės duris, iškart gaudavom paragauti įvairiausių saldumynų ir aplankius gal kiek daugiau nei kelias, širdis apsąlo ir Stambulas turbūt pasidarė dar mielesnis.

Nakvojom kelias naktis pas fainą bičiuką, kurį suradom per Couchsurfing’ą - jis patikėjęs mums namų raktus, pats juose beveik nebūdavo, mat dirbo ligoninėje. Per tas kelias dienas aplankėm keletą vietų, kurias turi aplankyt, jei jau esi Stambule.

Tarp jų, žinoma, Sultanahmet aikštė - populiariausia turistų lankoma vieta, istorinio senojo Stambulo miesto centras. Apžiūrėjome šioje aikštėje esančią Mėlynąją mečetę (Sultanahmet Mosque) - didžiausią Stambule. O šiaip, mečečių šioje šalyje rasite ant kiekvieno kampo ir jos kažkaip nebestebina. Mane labiau pakerėjo garsai sklindantys iš tų maldos namų bokštų. Kelis kartus per dieną musulmonai taip kviečiami melstis ir tokiam transcendentiniam kvietimui aš negalėdavau likti abejinga.

Nepraleidom progos ir “Grand Bazaar’e” pabazarint:) Didžiulis, gyvenimu pulsuojantis turgus, netoli Sultanahmet, kuriame galima įsigyti įvairiausių gėrybių - turkiškų suvenyrų, prieskonių, kilimų, drabužių ir t.t. Deja, nieko sau tinkamo neradome. Bet laiką praleidom gan smagiai, ypač išsisukinėdamos nuo visko mums siūlančių pardavėjų:)

Na, o labiausiai patikusi turistinė pramoga man buvo kruizas Bosforo įlanka. Plaukiant atsiveria gražūs vaizdai, gaivus vėjelis kedena plaukus, o laivo viduje galima užmegzti įdomių pokalbių su pakeleiviais. Ką mes, žinoma, ir padarėme.

Apart gausybės lankytinų vietų Stambule, dažniausiai tiesiog šlitiniavom gatvėj lydimos smalsių žvilgsnių, prie kurių aš jau senokai pripratau:)

Didelis, ne - gigantiškas, pilnas spalvų, garsų, skonių, kontrastų, benamių šunų ir kačių miestas, į kurį važiuočiau vėl ir vėl.

Po Stambulo mūsų planas - KAPADOKIJA... Vidurio Anatolijoje esantis istorinis Kapadokijos regionas pasižymi ypač vaizdingomis kalnuotomis vietovėmis - tokį, ar panašų apibūdinimą rasite kelionių žurnaluose, giduose ir t.t.

Kapadokiją pasiekti nusprendėme autostopu. Taip keliaut Turkijoje - vienas juokas ir per kelias dienas gali aplėkt kone pusę šalies. Taigi atitranzavom iki vieno, pakeliui esančio miesto ir jau buvo gerokai sutemę, tad neturėjome kitos išeities - susiradom šiaip ne taip autobusų stotį ir sėdom į autobusą, kuriuo miegodamos pasiekėm Ankarą.

Sostinėje mes tepabuvom vos akimirkas kelias, nes nematėm prasmės dar kartą trintis tarp betonų, žmonių ir pan. Neturėjom tiek daug laiko. Tranzuojam toliau link išsvajotosios Kapadokijos...

Ją išvydus buvo tiesiog... Tau tiesiog atima žadą... Visur uolos uolos uolos uolos... Nesu dar mačiusi nieko panašaus. Bet pamatyti tai dar ne viskas. Kai vaikštai ten, kai atsiduri tam energijos sūkury... Tai vienas iš tų jausmų, kai nėra žodžių išreikšti ką jauti ir kas vyksta su tavimi (jei tu dar išvis egzistuoja)...

Hm... Temsta. Reikia sukt link namų (vėl pasitelkėme Couchsurfing’ą), bet kažkokia nepaaiškinama jėga veda į priekį... Ugnis, laužas... Laukiniai žmonės. Gyvena uolose:) Leidžiamės link jų. Įpila mums Raki... Ir vos sulaikomos ašaros transformuojasi į plačiausią šypseną... Toli nuo gimtųjų namų, toli nuo šeimos, savo katės ar ko kito, bet taip arti savosios savasties, sielos ar kaip tik nori pavadink... - Mes namie!

Žmonės, jei kada būsit Turkijoj tai aplankykit šitą vietą... O mes ją iki šiol su didžiu ilgesiu prisimename ir gailimės, kad ten nepabuvom ilgiau, kad nepakilom oro balionu, kad nemiegojom uolose ir...

Po kelių pasakiškų, mistiškų dienų Alaho rojuj vėlgi autostopu patraukiam link Antalijos... Nes Anos skrydis į Lietuvą iš ten, o aš iš tos pačios Antalijos turiu traukt link fermos, kurioje savanoriausiu.

Antaliją pasiekiam jau gerokai sutemus ir apsistojam (vėl ir vėl ne be Couchsurfing’o pagalbos) pas du bičiukus muzikantus - gitaros, vakarėliai ir t.t.

Kitą dieną ištranzavom į Pamukalę. Tai mineralinės versmės pietvakarių Turkijoje. Aš jokiu būdu nebūčiau šičia trenkusis viena, bet kartais kai keliauji drauge su kitu žmogumi turi būti nuolankus. Šios vietos niekam nerekomenduoju, bet kiekvieno pasirinkimas:)

Gretimam Denizlio mieste apsistojam pas kitus du bičiukus, vėl vakarėlis, bet šįkart jau su popmuzika. Visko turi būti po truputį. Pusiausvyra. Ypač kai neturi iš ko rinktis:D

Grįžtam atgal į Antaliją, esam kažkur netoli coutchsurfing’iečių namų, bet mus užklumpa siaubingai graži ir romantiška liūtis:) Pliaupia kaip iš didžiausio kibiro ir susiradusios šiltą pastogę laukiame kol viskas aprims. Vėl temsta, o lietus kaip pliaupė taip tebepliaupia - nė nemano pristabdyti. Mums tenka su juo susidraugauti ir neriam atgal į šlapią ir balose paskendusį miestą - gi turime surasti namus. O kai radome tuos savo namus, buvom kiaurai permirkusios, batuose žliaugė vanduo, žodžiu, atrodė, kad kątik perplaukėme pačią Viduržemio jūrą.

***

Laikas kaip ir neegzistuoja... Tad prabėga tos 10 dienų nepastebimai ir Anuška lekia skuba i oro uostą... Lieku viena, bet ramu ramu...

Perku bilietą į Kaš miestelį. Ten atvykstu gan vėlokai, kai jau pradeda temti. Busiuko iki kaimo, kuriame turiu apsistoti jau nebėra, o taxi... Taxi kaina nereali - 25 liros (už ~ 10km), bandau derėtis, bet veltui. Ir kas belieka - pamojuoju tam nesukalbamam taxistui ir parodau autostopo ženklą:D Nors prieš tai buvau sau pažadėjusi, kad viena naktį netranzuosiu, bet... Visko pasitaiko... Susistabdau vyruką, kuris skambina draugam ir klausinėja, kaip rast kelią iki to kaimo (taip nutinka čia gana dažnai).

Pasiekiu savo tikslą - fermą, kurioje turiu savanoriauti...

Už įdomų pasakojimą ir nuotraukas dėkoju Rūtai Nausėdaitei :)