Keliautojų įspūdžiai iš kelionės ilgiausiu pasaulyje traukinio maršrutu: Kaunas – Maskva – Vladivostokas arba 9289 km

Šią vasarą aš – Tadas ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek neįprastą kryptį. Nutarėme traukiniu pervažiuoti visą Rusiją.

Kodėl tokia neįprasta kelionės vieta?

Buvome girdėję, jog egzistuoja ilgiausias pasaulyje maršrutas traukiniu nuo Maskvos iki Vladivostoko, kuris driekiasi 9289 km, o miestus ši geležinkelio linija jungia nuo 1916 m. Maršrutas yra neįprastas ne tik dėl savo vidinės tvarkos dėl keliaujančių vietinių ir daugybės sustojimų, bet ir dėl kertamų 7 laiko juostų. Ruošdamiesi išvykai skaitėme daug straipsnių, žiūrėjome video apie šios kelionės ypatumus. Ji atrodė pilna iššūkių, todėl norėjosi pamatyti kaip viskas vyksta ir, žinoma, užsidėti varnelę, kad pervažiavome visą Rusiją traukiniu.

Kelionės trukmė

Kelionę pradėjome praleisdami 3 dienas Maskvoje, po kurių mūsų laukė kelionė tranzitiniu traukiniu. Jame praleidome 6 paras, o galutinėje stotelėje Vladivostoke – dar 2 su puse dienos.

Kalbos barjeras

Su kalba kelionės metu buvo kiek sudėtinga. Aš rusų kalbos visiškai nesimokiau, žinojau ją tik tiek, kiek išmokė „gyvenimas“, mat mokykloje teko mokytis anglų ir vokiečių kalbas. Mano brolis Mantas kiek labiau pasikaustęs šioje srityje – rusų kalbą mokėsi mokykloje. Abu kartu sudėjus mokėjome ne daugiau kaip 100 žodžių, bet Mantas gebėjo skaityti krilicą, todėl tai labai padėjo susigaudyti gatvėse, ar ieškant žodžių žodyne. Labiausiai mokėjimas skaityti padėjo važiuojant metro, kur viskas parašyta kirilica ir jeigu nemoki skaityti, gali nuvažiuoti visiškai į kitą pusę. Vietinius suprasdavome gana gerai, tik negalėdavome jiems atsakyti – daugiau laiko praleisdavom rodydami gestus ar ieškodami žodžių žodyne.

Įsimintiniausi kelionės įspūdžiai

Didžiausias įspūdis, patirtas kelionės metu – pamatytas kontrastas tarp didelė, brangios, įdomia architektūra pasižyminčios Maskvos ir tarp gūdaus, pilko Vladivostoko. Tiek Maskvoje, tiek Vladivastoke galima pamatyti nemažai sovietinės simbolikos, senos karinės technikos ir susidurti su demonstravimusi ir perdėtu didžiavimusi laimėtu karu.

Keliaujant traukiniu labiausiai įsiminė ir tai, kad sustojimuose esančiose parduotuvėse yra labai mažas produktų pasirinkimas. Tad jei atsistojai į eilę paskutinis, gali būti, kad nebegausi to, ko norėjai. Tai labai priminė tėvų pasakojimus apie sovietiniu laikotarpiu buvusias eiles Lietuvoje dėl geresnio kąsnio. Taip pat labai įsiminė įžūlus pasakymas, kad pardavėja neturi grąžos, todėl esi priverstas pirkti dar kažką, arba palikti pinigus ir išeiti. Nors savo akimis matėme kaip priešais mus pirkę žmonės mokėjo smulkiomis monetomis ir  jiems buvo atiduota grąža. Tačiau šią situaciją pavadinčiau „turisto mokesčiu“, nes kiekvienoje šalyje, kurioje tik teko keliauti, visur kartas nuo karto reikėdavo permokėti dėl to, kad esi turistas arba dėl to, kad esi ne vietinis ir nežinai kaip elgtis. Viso labo tai buvo tik 30 rublių klausimas (apie 0, 50 €).

Kelionės metu teko sutikti labai daug skirtingų žmonių, kurie naudojosi „Trans Siberian“ traukiniu kaip viena iš transporto priemonių nusigauti į kitas šalis. Susipažinome ne tik su vokiečiais, lenkais, šveicarais, tailandiečiu, bet ir turėjome susitikimą su labai išgėrusiu vietiniu mongolu, kuris tapo mūsų bendrakeleiviu 2 dienoms. Manau, kad tai ir buvo didžiausias mūsų nuotykis. Nes iš pirmo žvilgsnio jis pasirodė malonus, paskui – truputį agresyvus, kalbėjo apie abipusę propagandą iš Rusijos ir Europos. Vėliau bandė išgerti savo atsineštą alų ir taip pat, bet nesėkmingai, prisidegti cigaretę traukinio vagone. Aiškino, kad istorija jau pamiršta ir mes nesame priešai. Ir kad visiškai nesupranta, kodėl mes čia keliaujame, jeigu negalime kalbėti rusiškai. :)

Vladivostokas mums pasirodė gražus miestas. Visi vietiniai, su kuriais teko keliauti, pasakojo, kad tai gražus kraštas. Tačiau, kai esi matęs Europos kurortinius miestus, tai tikrai nenustebino. Jis būtų gražus, jeigu vietinė valdžia daugiau dėmesio skirtų miesto švarai, gerintų infrastruktūrą. Panašu, kad žmonės patys bando kuoptis ir gerinti savo gerbūvį, tačiau to nepakanka.

Gerą pusdienį važiavome pro Baikalo ežerą, vaizdai tikrai gražūs, ypač kai bėgiai pradeda vingiuoti kalnuotomis vietovėmis. Na ir pats ežeras nepanašus į ežerą, atrodo kaip rami jūra. Važiavimas pro Mongoliją link Vladivostoko labai įsirėžė į atmintį. Matėsi daug kalvotų vietų, kirtome ne vieną tunelį pro kalnus, matėsi taip pat daug sraunių upių. Tiek Maskvoje tiek Vladivostoke pastebėjome labai daug antrojo pasaulinio karo karinės technikos, kuri yra išrikiuota parkuose, aikštėse, yra palikta kaip turistiniai objektai. Žinant istoriją ir prisiminant įvykius Lietuvoje, tokie vaizdai akies per daug nedžiugino. Taip pat labai nustebino ir tai, kad parduotuvėse pardavinėjami ledai su SSSR simbolika.

Kuriozinės situacijos kelionės metu ir (ne)išpildyti lūkesčiai 

Vykdami traukiniu tikėjomės daugiau nuotykių ir problemų. Galbūt reikėjo pasirinkti kitą traukinį, nes jie yra du, vykstantys tokiu pačiu maršrutu. Mūsiškis buvo greitesnis, brangesnis ir geresnis, o kitas yra pigesnis, senesnis bei vykstantis 1 diena ilgiau. Ir, kaip supratome iš kalbų, juo vyksta žemesnės klasės Rusijos gyventojai. Kurioziškiausios situacijos įvykdavo tada, kai bandydavom kalbėti su vietiniais. Kadangi mūsų žodynas yra ypatingai siauras, bijodavome kažko prikalbėti, ypač kai kalba pakrypdavo apie politiką. Nors tikrai labai norėdavosi sužinoti, ką žmonės galvoja apie Europą ir pačią Rusiją.

Prieš kelionę Rusiją įsivaizdavome labai panašiai, tačiau viskas buvo tik vaizduotėje. Sutiktas turistas iš Šveicarijos sakė, kad Rusijoje ir pačioje Maskvoje lankosi ne pirmą kartą. Minėjo, kad Maskva prieš 5 metus atrodė visiškai kitaip. Buvo daugiau bardako. Užsidegus raudonam šviesoforo signalui mašinoms, pėsčiajam pereiti gatvę buvo tikras iššūkis. O ir traukiniu važiuoti 6 dienas būdavo ne ką lengviau. Pasak jo, dabar viskas yra daug geriau. Pavyzdžiui, traukinyje nebegalima viešai gerti stipriųjų gėrimų, rūkyti. Tačiau pigesniame traukinyje tai vis dar leidžiama. Bet, kad ir kaip jis sakytų, jog šis kraštas susitvarkė, tai būtų melaginga, nes tai ką turime Europoje (kelius, tvarkingus šaligatvius, oro kondicionierius ir kitus žmogaus buitį palengvinančius daiktus), Rusijoje yra pasigendama. Su broliu norėjome nuvykti į rekomenduojamą lankytiną vietą – žuvų turgų. Nuo mūsų svečių namų iki turgaus – apie 4,5 km. Juos nusprendėme eiti pėsčiomis. Tai pusę kelio teko eiti pradėtu ir, neaišku kada ruošiamu pabaigti tvarkyti, šaligatviu. Kas įdomiausia, kad niekur nesimatė darbininkų ar įrangos. Taip pat teko pamatyti ir šokančias apsinuoginusias „GO GO“ šokėjas šalia juvelyrinės parduotuvės, viduryje dienos, judrioje gatvėje. Pasirodo – tai buvo naujos parduotuvės atidarymo ceremonija. Tikrai įsitikinome posakiu, kad Rusijos sveiku protu nesuprasi.

Dar kartą į tokią pačią kelionę?

Identiško maršruto nebekartotume, tačiau važiuotume iki tam tikrų stotelių, norint persikelt kitur: Mongolija ar Kinija.

Rekomendacijos

Žmonės, kurie mieliau renkasi nuotykius, negu saulėtą paplūdimį – turėtų pabandyti tokį keliavimo būdą. Mes vykdami nesitikėjome komforto ir tai buvo labai gerai, nes po 4 dienų kelionės pradėjo skaudėti nugarą, atsirado monotonija, o ir dušo nebuvimas tikrai neskamba kaip pasaka. Kiekvieną kelionės dieną kirsdavome po vieną ar net dvi laiko juostas. Pajutome, kad organizmas nespėja prisitaikyti prie pasikeitusio miego ir valgymo ritmo. Žmonėms, kurie mėgsta nuotykius ir nebijo savęs pastatyti į įdomias situacijas bei sutikti įvairių pakeleivių, tokią kelionę rekomenduotumėm, nes tai įdomi ne tik šalies, bet ir pačio savęs pažinimo kelionė.

Daugiau kelionės įspūdžių rasi žemiau esančiuose video:

Už įspūdžius dėkojame mūsų skaitytojui Tadui Grimaliui.