Kelionės įspūdžiai iš Izraelio: (Ne)svetinga Šventoji žemė

Kartais ne tik poilsis, bet ir darbas bei su juo susijusios tobulinimosi konferencijos leidžia pažinti dar neregėtus kraštus. Tačiau kaip elgtis, jei tobulėjimo kaina mažų mažiausiai yra grėsmė tavo sveikatai dėl bemaž visai pašonėje vykstančių karinių konfliktų ir neramumų ne visai gera reputacija pasaulyje garsėjančiame Gazos ruože? Vienareikšmiškai – vykti į šią šalį ir dar dėkoti likimui, kad gavai tokią progą!

Nuvažiuoti į Šventąją žemę tik vienos dienos konferencijai būtų buvusi tikrų tikriausia nuodėmė, todėl pavykus suderinti darbą ir malonumus, viešnagė Izraelyje užsitęsė iki savaitės. Konferencija, vykusi Tel Avive, padiktavo kelionės planą. Pirmas tris dienas paskyrėme pasivažinėjimui nuomotais automobiliais po nutolusius lankytinus objektus, o likusias keturias dienas – klajonėms Jeruzalėje. Į Tel Avivą atskridome lapkričio 1-osios vakare. Jau išlipus iš lėktuvo buvo aišku, kad storas vilnonis megztinis čia nebus reikalingas.

Buvome truputį pavargę ir išalkę, todėl išėjome pasivaikščioti po apylinkes ir paieškoti, kas galėtų pradžiuginti mūsų gurgiančius pilvus. Kelis kartus praėjome pro vietą, kur turėjo būti rekomenduota vietinio maisto užkandinė, bet jos neradome, todėl galiausiai įsmukome į labai jaukų italų restoraną ir tikrai nepasigailėjome. Žinojome, kad visai netoliese yra gatvė, pavadinta Vilniaus vardu, ir beklaidžiodami visai netikėtai ją suradome.

Cezarėja – Romos imperijos atgarsis

Išaušus pirmosios dienos rytui, pėsčiomis pajudėjome Žydų diasporos muziejaus link. Tai – Tel Avivo universiteto miestelyje įsikūręs apie žydų gyvenimą, papročius ir istoriją pasakojantis muziejus, kuriame gausu įdomiai pateiktos informacijos. Labiausiai įsiminė maketai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip ant sienos kabantys paveikslai, priėjus arčiau pamatai, kad tai maketas sienoje, tačiau padarytas su perspektyva, t. y. iš tiesų yra kompaktiškas, bet apšvietimo ir tinkamai parinktų detalių dydžių dėka sukuria optinę iliuziją, kad yra labai gilus ir tikroviškas.

Kita stotelė tą dieną buvo Cezarėja (Kesarija) – karaliaus Erodo įkurtas miestas, kaip padėka Romos imperatoriui Cezariui Oktavianui Augustui už padovanotą žemę. Jei prieš kelis mėnesius nebūčiau aplankiusi Romos, šio miesto griuvėsiai man būtų buvę visai įdomūs, tačiau dabar jie man pasirodė tarsi kokia kopija, atsidūrusi ne savo vietoje. Vakare nusprendėme pasivaikščioti jaukiai apšviestame senajame Jafos rajone ir pavakarieniauti vietinių patiekalų restorane „Suzana”, įsikūrusiame po dideliu fikusu.

Labai norėjome paragauti pagrindinio gatvės užkandinių siūlomo patiekalo – falafelių. Tai gruzdinti avinžirnių rutuliukai, dažniausiai patiekiami pitos paplotėlyje kartu su humusu ir įvairiomis daržovėmis. Čia juos atnešė kaip užkandį prieš pirmą patiekalą. Lėkštutėje buvo vos keturi falafeliai, bet iškart supratau, kad tai skanus dalykas. Man, kaip kačių mylėtojai, visai netrukdė ant šakos tupintis ir gardžių kąsnelių kaulijantis katinas.

Nuo Negyvosios jūros iki Masados tvirtovės

Rytojaus dieną suplanavome kelionę automobiliais iki Negyvosios jūros ir Masados tvirtovės. Negyvoji jūra, teisingiau būtų vadinti ją ežeru, paliko įdomų, bet ne patį maloniausią įspūdį. Įsivaizdavau baltą smėliuką, tačiau mus pasitiko aštrūs, nuo druskos pabalę akmenys. Lipant į vandenį, visi į juos susibraižėme kojas, o sūrus vanduo be gailesčio graužė žaizdeles. Pasitaikė vėjuota diena, todėl ežeras bangavo ir neilgai trukus visi jau markstėsi, nes vandens lašiukų papuolė į akis. Sunku apibūdinti tą jausmą, nes tokio didelio akies skausmo dar nebuvau patyrusi! Su jokiomis svogūnų sukeliamomis ašaromis nė nepalyginsi. Nieko nuostabaus, juk viename litre vandens yra net 340 gramų ištirpusios druskos! Teko keturpėsčia ropštis iš vandens ir akį plauti geriamu vandeniu iš buteliuko. Vienintelis smagus dalykas buvo tas keistas plūduriavimo jausmas, kai tiesiog sėdi į vandenį ir jis pats pakelia tave į paviršių, telieka tik plūduriuoti ir mėgautis. Visgi norintiems mėgautis, turiu patarimą – atvažiuodami įsimeskite nardymo akinukus ir guminius batelius. Visa laimė, kad netoliese įrengti dušai, todėl nusiplovę druską, išvažiavome pasivaikščioti po Masados tvirtovę.

Į stalkalnio viršų galima užsikelti keltuvu ir užlipti pėsčiomis vingiuotu keliuku. Kadangi turėjome suspėti iki uždarymo, o jau vakarėjo, pasirinkome pirmąjį būdą. Ne veltui 2001 metais ši tvirtovė įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą. Atsiveriantys laukinės dykumos vaizdai rausvoje besileidžiančios saulės šviesoje tiesiog gniaužė kvapą. Iš tiesų, Masados tvirtovės istorija yra labai liūdna: 43 m. pr. Kr. Erodas nutarė, kad šis kalnas yra puiki slėptuvė ir pastatė sutvirtinančias sienas, bokštus, ginklų ir maisto atsargų sandėlius, vandens cisternas, rūmų kompleksus; vėliau per žydų sukilimą jis tapo žydų maištininkų prieglobsčiu; tai sužinoję romėnai apsupo Masadą ir pradėjo pilti pylimą ir statyti savo karinę įrangą, o tūkstantis pabėgėlių, stebėdami tai ir suprasdami, kad nebėra vilties, padegė savo namus ir išsižudė, kad nepatektų į romėnų nelaisvę.

Į pasimatymą su Picasso Tel Avive!

Vyrus išleidusios į konferenciją, pačios gerai išsimiegojome ir nužingsniavome į paplūdimį. Kai užtektinai pasimėgavome saulės voniomis, lėtai pasivaikščiodamos nuėjome į tokią vietą, kur tikrai nebūtume atsitempusios savo mylimųjų – į Tel Avivo meno muziejų. Muziejus susideda iš kelių departamentų, įsikūrusių skirtinguose pastatuose: Izraelio meno (vietinio meno kolekcija), modernaus meno, dailės, fotografijos, architektūros ir dizaino bei senųjų meistrų departamentai. Jei atvirai, ėjau ten daug nesitikėdama, tačiau buvo tikrai įdomu.

Muziejus siūlo aplankyti ne tik besikeičiančias ekspozicijas ir parodas, bet ir edukacines programas suaugusiems ir vaikams – koncertus, pamokas ir paskaitas, ekskursijas ir t.t. Muziejaus pastatų kompleksas gan painus, todėl jį įveikti bent kelis kartus nepasiklydus – tikras iššūkis. Didžiausią įspūdį man paliko didžiųjų meistrų ekspozicijos. Galima buvo apžiūrėti tokių dailininkų, kaip Monė (Monet), Renuaras (Renoir), Degas, Pisaro (Pissarro), Van Gogo (van Gogh) ir Pikaso (Picasso) paveikslus.

Raudų siena – religijų kryžkelė

Ketvirtąją dieną nuvykome į Tel Avivo stotį ir susitarėme su vienu šeruto (taksi mikroautobuso) vairuotoju, kad mūsų aštuonių žmonių kompaniją nuveš iki Jeruzalės. Tos dienos tikslas buvo aplankyti Raudų (Vakarinę) sieną, bet sužinojome, kad galime patekti ir į jos tunelius, todėl užsisakėme ekskursiją vėlesniam laikui.

Turbūt retas atsispiria pagundai užrašyti savo norą ar prašymą ant lapelio ir įkišti į tarpelį tarp plytų Raudų sienoje. Žinoma, aš irgi parašiau savo prašymą (specialiai tam vežiausi popieriaus). Raudų siena visiškai atitinka savo pavadinimą. Kai nuėjau į moterų pusę (vyrai ir moterys visur meldžiasi atskirai), pamačiau daug nelaimingų veidų, ašarų ir netrukus mane apėmė slogi nuotaika. Visoje sienoje vos radau tarpą įkišti ranką ir įbrukti savo popieriuką. Daugybė moterų apsėdusios ir apstojusios sieną, glosto ją, atrėmusios galvas, murma maldas ir linguoja. Norėjosi sprukti iš ten kuo toliau, bet turėjau misiją – nešiausi filmavimo kamerą ir turėjau įamžinti savo apsilankymą šioje vietoje.

Pagaliau sulaukėme turo į Vakarų sienos tunelius. Mus pasitiko gidė-archeologė amerikietė, kuri, pasirodo, yra kilusi iš Lietuvos. Iškart pajutome jai simpatiją. Šios ekskursijos metu sužinojome, kuo iš tiesų ypatinga ir svarbi Raudų siena. Visų pirma, kadaise ant Šventyklos kalno stovėjo garsioji Jeruzalės šventykla, kuri per visą savo istoriją buvo kelis kartus sugriauta ir vėl atstatyta. Išliko originalus kalną juosiančios sienos fragmentas, dabar vadinamas Raudų siena. Kadangi po nuolatinių bandymų atstatyti Šventyklą, tiksli jos buvimo vieta tapo nebežinoma, žydai specialiai vengė Šventyklos kalvos, bijodami įžengti į švenčiausią Šventyklos vietą, kurioje buvo saugomi Toros ritiniai ir į kurią įžengti galėjo tik aukščiausi pagal rangą dvasininkai. Todėl žydai ėmė melstis prie likusios sienos, kuri iki dabar yra jiems švenčiausia vieta.

Musulmonams taip pat svarbi ši vieta, nes buvusios Šventyklos vietoje stovinčio Uolos kupolo (Dome of the Rock) širdyje yra Kertinis akmuo, nuo kurio, kaip tikima, pranašas Mahometas pakilo į dangų. Taigi, šią vietovę Jeruzalės didžiojoje aikštėje brangina visų trijų didžiųjų monoteistinių religijų tikintieji – pagal žydų tradiciją čia Abraomas ruošėsi paaukoti Izaoką, čia pirmosios Saliamono šventyklos vieta. Musulmonams tai yra trečias svarbiausias piligrimystės tikslas po Mekos ir Medinos. Krikščionys mini Jėzaus apsilankymus šventykloje, o ypač pranašystę apie Jeruzalės šventyklos sugriovimą.

Kai po ekskursijos išlindome iš tunelių, buvo jau visai sutemę, o grįžti namo sugalvojome per miesto turgų. Vakare visos parduotuvės uždarytos sunkiomis metalinėmis durimis, gatvelių labirintuose nė gyvos dvasios, tik kur ne kur sutikome neaiškių tipelių.

Sekant Kryžiaus keliu

Penktąją dieną apsilankėme krikščionims svarbiausioje Jeruzalės vietoje – Kristaus kapo bažnyčioje. Šventovė saugo Jėzaus nukryžiavimo, palaidojimo ir prisikėlimo vietas. Vos įžengus pro duris, iškart išvydome daugybę turistų, ratu apstojusių kažkokį objektą. Priėjus arčiau pamatėme, kaip jie laukia, kad galėtų priklaupti maldai prie akmens plokštės ir patrinti į ją savo daiktus (rožančius, skaras). Ta plokštė – tai Patepimo akmuo, kur, tikima, Jėzus buvo nukeltas nuo kryžiaus. Netoliese didžiulė turistų eilė, nusidriekusi prie kito svarbaus objekto – koplytėlės, kurios viduje buvo palaidotas Jėzaus kūnas. Stovėti eilėje nesiryžome, tad užlipome laiptukais į graikų ortodoksų koplyčią, virš kurios arkinių durų yra užrašas, sakantis, jog atsidūrėme ant Golgotos (Kalvarijos) kalno. Čia tikintieji laukė savo eilės paliesti Nukyžiavimo akmenį.

Tuomet atėjo eilė mano jau aprašytam Uolos kupolui. Jį galima pamatyti tik iš išorės, nes į vidų leidžiami tik musulmonai ir tik nustatytomis valandomis. Žydai negali ir nenori peržengti Raudų sienos ribos (jau pasakojau, kodėl). Kad patektume ant Šventykos kalno, laukėme ilgoje eilėje prie metalo detektorių, kur apsaugai turėjome parodyti rankines ir pasus. Laukdami eilėje dar spėjome pamatyti labai triukšmingą ir džiaugsmingą Bar micvos procesiją. Tai šventė, kai berniukas, sulaukęs brandos amžiaus (13 metų), tampa atsakingas už savo veiksmus ir žino dešimt Dievo įsakymų. Iki tol jie būna atleisti nuo atsakomybės, bet turi klausyti tėvų, laikytis žydų įstatymų bei tradicijų.

Tą pačią dieną tramvajumi nuvažiavome iki Jad Vašem holokausto muziejaus. Tai muziejus, skirtas atminti žydų tautos tragedijai ir įsikūręs neįprastos architektūros pastate – 200 metrų ilgio prizmėje, perrėžusioje kalvą. Nuo pagrindinio koridoriaus atsišakoja ekspozicijų salės, kuriose daug eksponatų, trumpų istorijos tekstų, ekranų, kuriuose galima išvysti holokaustą išgyvenusius žydus ir išgirsti liūdnus jų pasakojimus. Įspūdžių turiu labai daug, galėčiau rašyti ir rašyti, tai bene geriausias istorinis muziejus, kuriame man teko lankytis. Tačiau paminėsiu tik žydų gelbėtojams skirtą salę, kur radome ir lietuviškų vardų, bei kilnią muziejaus misiją – įamžinti kiekvieno per holokaustą žuvusio žydo asmeninę istoriją. Atvirame archyve kaupiami segtuvai, kuriuose sudėtos trumpos holokausto aukų biografijos.

„Šabe, šabe!“

Šeštąją dieną susiruošėme į patį seniausią žydų rajoną Mea Shearim. Čia visi apsirengę senoviniais tradiciniais rūbais, vyrai ir net maži berniukai pasipuošę peisais (susuktos plaukų sruogos smilkiniuose). Moterys kuklios ir apsirengusios juodais sijonais ir žemakulniais batais. Jie nenaudoja elektros prietaisų, nežiūri televizoriaus, naujienas sužino iš gatvėse klijuojamų plakatų. Moterys rūpinasi namais ir vaikais, o vyrai studijuoja Torą. Specialiai šiam vizitui buvau atsivežusi suknelę, nes perskaitėme, kad moterys ten gali įeiti tik su ilgais sijonais, o kelnės ir visi kūno linijas išryškinantys rūbai yra nepageidaujami. Vis dėlto surizikavome ir įžengėme ten su džinsais. Niekas akmenimis neapmėtė ir neapspjaudė, net piktų žvilgsnių nesulaukėme, gal todėl, kad jų akys visuomet nuleistos.

Tikrai taip neplanavome, tačiau į žydų ortodoksų rajoną užėjome per šabą, kuris prasideda penktadienį vakare, kai nusileidžia saulė ir trunka iki šeštadienio vakaro. Tai diena, kai žydai nedirba jokių fizinių darbų, tik apsirengę šabo drabužiais nueina į sinagogą pamaldoms ir susirenka praleisti laiko su šeima. Šiuo laiku nejungiama šviesa, valgomas iš anksto pagamintas maistas, net draudžiama važinėti automobiliu. Vis tik pamatėme kelis taksi automobilius, išdrįsusius prasukti pro šį rajoną. Jie turėjo pravažiuoti pro vidury gatvės stovintį seną žydą, kuris ant visų rėkė „šabe, šabe!“, primindamas vairuotojams, kad jie elgiasi nederamai. Šiame rajone negalima fotografuoti ir filmuoti. Išėję iš šio rajono, pasijutome taip, lyg staiga prasisuko laikas ir atėjo labai ankstus rytas. Gatvės ištuštėjusios, nedirbo nei viena parduotuvė, automobiliai ir tramvajai nevažinėjo, o po gatves bastėsi tik turistai. Visgi atradome vieną užsislėpusį barą šalutinėje gatvelėje, kuris veikė. Vadinasi, ne visi Jeruzalės gyventojai taip griežtai laikosi tradicijų.

Ar man patiko ši kelionė? Taip. Ar norėčiau čia sugrįžti? Greičiausiai, ne. Čia negali pasijusti kaip namie. Gal todėl, kad tai ne Europos žemyno šalis, gal todėl, kad nuolat juntama karinių išpuolių grėsmė, o apie tai primena gausybė ginkluotų kareivių ir policijos. Tačiau kiekviena kelionė yra neįkainojama patirtis, kuri išmoko mus kažko naujo, supažindina su žmonėmis, jų istorija, kultūra, miestais ir gamta. Kažkur esu perskaičiusi, jog kelionės – tai vienintelis dalykas, kuriam leisdamas pinigus, daraisi tik turtingesnis. Tikra tiesa.

Ieva Belickienė, www.keturivejai.lt