Kodėl pasviro architektūros šedevras – Pizos bokštas?

Po penkerių metų – 1178 m. darbai liovėsi, nes jau tuomet po truputį ėmė svirti – spėjama, kad tai nulėmė grunto ypatybės. Be to, šiame regione kartais įvykdavo nedidelių žemės drebėjimų – tiesioginio pavojaus pastatams jie nekeldavo, tačiau požeminė grunto struktūra pasikeisdavo.

Kad ir kokios buvo tikrosios bokšto pasvyrimo priežastys, jis išsilaikė nenugriuvęs. Ir ne tik išsilaikė, bet statybų metu svyravo į skirtingas puses.

Istoriniuose šaltiniuose išliko duomenų, jog pirmieji trys aukštai, pastatyti vadovaujant Bonanui, pakrypo 0,5 laipsnio į šiaurę, o aukštas, kuriame turėjo būti tarnų kambariai, nebuvo sumūrytas taip, kad per jį eitų statinio ašis. Po šimtmečio, vadovaujant Džovaniui di Simonei, vėl buvo imtasi darbo. Šis 1272–1278 m. pastatydino dar tris aukštus. Sumūrijus trečiąjį – šeštąjį aukštus, bokštas ėmė svirti į kitą pusę – pakrypo 0,5 laipsnio į pietus.

Vėliau statybos darbus lėtino politiniai pokyčiai, atnešę įvairių karų ir suiručių. Tad XIV a. pradžioje bokštas vis dar neturėjo viršutinės dalies, kurioje turėjo būti įrengta varpinė. Šią dalį 1360–1370 m. baigė Tomazas Pizanas, trečiasis ir paskutinysis architektas, vadovavęs Pizos bokšto statybai.

Aštuonių aukštų bokštas yra originalios cilindro formos, šešis jo aukštus juosia kolonados, o viršuje įrengta varpinė. Bendras bokšto aukštis yra 58 metrai. Varpinėje yra įrengti septyni varpai, kiekvienas jų skamba tam tikra nata. Bokšto konstrukcijos svoris – 14453 tonos.

Nuo tada, kai Pizos bokštą imta naudoti, statinys ėmė svirti dar labiau. Dėl to 1838 m. architektas Aleksandras dela Gerardeska įsakė atkasti pamatus, kad patikrintų jų ir kolonų stabilumą. Deja, į aplink esantį gruntą po to vanduo ėmė sunktis dar intensyviau, ir situacija pablogėjo.

Atlikti tyrimai parodė, kad, jei bokštas būtų nors truputį aukštesnis, jis būtų nuvirtęs iš karto. Per 8 amžius pasvirimo kampas padidėjo iki 5,5 m. Įdomu tai, jog inžinieriai buvo apskaičiavę, jog jis turėjo sugriūti, kai šis rodiklis buvo 5,4 m – nežiūrint visų skaičiavimų, bokštas vis dar stovi.

1964 m. Italiją apėmė panika – pagal sinoptikų prognozes, Pizą turėjo užgriūti galingas uraganas, kuris galėjo nuversti šį architektūros šedevrą. Laimei, gamtos stichija miestą aplenkė, tačiau sunerimusi miesto valdžia nebenorėdama taip rizikuoti, skyrė milžiniškas lėšas paminklui gelbėti. Buvo paskelbtas tarptautinis konkursas, kuriame dalyvavo daugybė inžinierių – šimtai projektų siūlė įvairius variantus, kartais visai absurdiškus: pavyzdžiui, pastatyti antrą tokį pat bokštą, tik pasvirusį į kitą pusę, o viršutinius dvynių aukštus sujungti galerija.

Kol vyko svarstymai ir ne visai sėkmingi bandymai sutvirtinti Pizos bokštą, jis ne tik toliau pamažu krypo, bet ir pati bokšto konstrukcija per laiką tapo visiškai avarinės būklės. Todėl nuo 1990 m. saugumo sumetimais turistams uždrausta jame lankytis.

Patį Pizos bokštą aptvėrė ir rūpestingai saugojo nuo bet kokių apkrovų, elektroninė aparatūra registruodavo menkiausius svyravimus. Tuo pat metu buvo bandoma ne tik stabilizuoti jo būklę, bet ir sumažinti pasvyrimo kampą. Šiam tikslui pasiekti nuspręsta išbandyti senovinį metodą – iš po bokšto kasdien iškasdavo 100 kg grunto iš priešingos pasvirimui pusės. Tai davė rezultatų – slūgdamas gruntas kėlė pastatą, ir jis atsitiesė daugiau nei 40 cm.

Galiausiai, po tikslių matavimų 2000 m. pranešta, jog Pizos bokštas stabilizavosi ir daugiau nebesvyra. Inžinierių skaičiavimais tokia stabili pusiausvyra turėtų išlikti dar 200 m. Po šių sutvirtinimų, kainavusių per 25 milijonus eurų, Pizos bokštas vėl prieinamas turistams. Tiesa, saugumo sumetimais į jį neleidžiamos didelės žmonių grupės.

Verta paminėti, jog Pizos bokštas gal ir garsiausias, bet tikrai ne vienintelis pasviręs pastatas pasaulyje. Tokių svyrančių bokštų Žemėje yra apie 300. Jų galima rasti ne tik Italijoje, bet ir Turkijoje, Saudo Arabijoje, Ispanijoje, Švedijoje, net Šveicarijos Alpėse.