Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Kai prieš trejus metus sulaukiau Ivetos skambučio su prašymu padėti įsigyti pigius bilietus į Maltą, kiek nustebau sužinojęs, kad mergina sumąstė persikelti ten gyventi. „Susirasiu darbą, susivoksiu, ko noriu iš gyvenimo – juk dabar mano gražiausi gyvenimo metai!“ – sakė ji man. Bilietus radau, nupirkau. Su didžiausiu lagaminu ir puse užgyventų daiktų Iveta išvyko ieškoti laimės Maltoje, tačiau... Darbo Ivetai neatsirado. Išleidusi visus pinigus ir beveik ištuštinusi tėvų pinigines, Iveta apsisprendė iš Maltos vykti tiesiai į Londoną – rankų ji nenuleis, į Lietuvą negrįš, pasaulį nori pamatyti.
Skambutis telefonu. Tuo metu atostogavau Graikijoje, Kretos saloje, o pokalbiai telefonu man mažiausiai rūpėjo. „Rimvydai, gelbėk, pramiegojau savo skrydį, puoliau į neviltį, sėdžiu ir verkiu – nebežinau ką man daryti. Kodėl man taip nesiseka?“ Skubiai bėgau į artimiausią interneto kavinę ir ieškojau pigiausio skrydžio į Londoną. Pigiai rasti, žinoma, nepavyko, bet svarbiausia, kad Iveta pagaliau atsirado Londone.
Kaip prasidėjo tavo gyvenimas Londone?
Matyt, kaip ir visų. Susiradau darbą, mokėjau būsto nuomą, kartais pramogaudavau, tačiau daugiausiai laiko pareikalavo darbas. Juodas darbas nuo ryto iki nakties. Londone susitaupyti pinigų neįmanoma! Norėjau patobulinti anglų kalbos žinias ir suprasti, ko noriu iš gyvenimo. Pagaliau supratau! Noriu keliauti, bet tam neturiu pinigų. Labai traukė orlaivio palydovės profesija...
Viskas taip greitai ir paprastai? Viens du ir jau stiuardesė?
Ne! Labai ilga istorija... Iš pradžių bandžiau įsidarbinti „British airways“ – ten dirbo mano vadovo brolis, o pats vadovas net tris kartus bandė įsidarbinti ir nepavyko, bet pasiūlė pabandyti man. Deja deja, iškart sulaukiau neigiamo atsakymo, tačiau rankų nenuleidau. Už akių užkliuvo aviakompanijos „Emirates“ pasiūlymas pabandyti. Pamaniau – o kodėl gi ne? Pirmas klausimas atiduodant anketą buvo labai paprastas: ar sutikčiau trejiems metams persikraustyti gyventi į Dubajų (ten – aviakompanijos bazė). Ilgai mąstyti neteko, sutikau.
O antroji pusė nebuvo prieš?
Tuomet jokios antrosios pusės dar nebuvo! Lucas mano gyvenime atsirado, kai išsiunčiau anketą... Atvykau į Lietuvą, praleidau čia atostogas. Grįžusi atgal gavau laišką – „Emirates“ pakvietė mane į atranką! Prie laiško prisegė ir didelį failą su nurodymais, kaip turiu būti apsirengusi, susirišusi plaukus, ką su savimi turiu atsinešti. Tokių rūbų neturėjau – teko pirktis suknelę. Beje, labai gražią nusipirkau! Batus pasiskolinau iš draugės, jie buvo kiek didoki, nebuvo itin patogu, tačiau bent jau reikalavimus atitikau.
Tą dieną susirinko gal 80 kandidatų. Mažai turėjau vilties, kad pateksiu – pagal statistiką atrenkama tik 3 procentai padavusių paraiškas, iš daugiau nei 80 žmonių turėjo atrinkti vos kelis. Šalia manęs atrankose sėdėjo įvairių aviakompanijų orlaivio palydovai, netekę darbo „British airways“ ar „Virgin“ avialinijose. Pamaniau: jie juk turi daug patirties, tikrai prasmuks.
Prasmuko?
Mano laimei, jie atkrito po pirmųjų žaidimų ir klausimų, apie kuriuos pasakoti, deja, negaliu. Žaidėme atrankinius žaidimus, daug kartų manęs klausė, ar tikrai sutinku keltis į Dubajų mažiausiai trejiems metams. Paskambinau Lucui, dėl viso pikto perspėjau, kad mus gali skirti didelis atstumas. Lucas irgi prisipažino, kad gavo pasiūlymą dirbti Dubline. Pasitarėme ir nusprendėme – jeigu lemta, tai lemta.
Po penkiolikos minučių visus kandidatus pakvietė į didelę salę ir išdalijo vokelius. Atplėšiu, o ten – pranešimas, kad mane kviečia į tolimesnes atrankas!
Kiek tokių atrankų buvo, kol patekai?
Jos truko visą dieną iki vėlaus vakaro, vis gaudavau laiškelius su užrašu „Pasirodėte sėkmingai, kviečiame į tolimesnę atranką“. Labai pavargau, sunku buvo stebėti atkrentančius žmones ir jų liūdnus veidus. Vėlų vakarą galiausiai gavau laišką, kuriame buvo rašoma, kad esu kviečiama į paskutinį pokalbį. Dideliame aplanke buvo ir nurodymai, kaip turiu nusifotografuoti fotostudijoje, o nuotraukas atsinešti su savimi. Smakras pakeltas, nugara tiesi, rankos nuleistos, plaukai surišti... Kad jūs žinotumėte, kiek tos fotosesijos Londone kainuoja – sukrapščiau paskutinius pinigus... Reikėjo surinkti krūvą dokumentų, brandos atestatą.
Kaip vyko pokalbis?
Kabinete manęs laukė dvi darbuotojos. Viena jų klausinėjo, o kita kiekvieną mano žodį užsirašinėjo. Tai labai trikdė. Klausimai buvo iš gyvenimiškos patirties – kaip sprendžiu tam tikras situacijas gyvenime. Buvo baisoka. Į kai kuriuos klausimus net nežinojau atsakymų, nes, tiesą pasakius, su tokiomis situacijomis niekada nebuvau susidūrusi. Bet vis dėlto patekau!
Buvo labai keista sužinojus, kad orlaivio palydovo darbą gavo teisininkas, odontologė, Alzhaimeriu sergančių senukų prižiūrėtoja, programuotojas... Manau, šie žmonės neatrado savęs šiose profesijose, todėl nusprendė pakeliauti po pasaulį. Dabar aš irgi labai džiaugiuosi, kad nusprendžiau dirbti orlaivio palydove. Praėjus maždaug trims savaitėms po pokalbio, gavau laišką su kvietimu vykti į Dubajų. Labai daug man padėjo mama – ji surinko visas reikalingas medicinines pažymas, skiepų dokumentus, pažymą iš odontologo. Ant lėktuvo bilieto buvo parašyta: 50 kilogramų bagažo. Susikroviau visą savo užgyventą turtą – šiltus drabužius, vasarinius – juk keliausiu po visą pasaulį!
Atvykai į Dubajų. Jauteisi laiminga, kad gyvenimas keičiasi?
Nelabai. Buvo sunku būti taip toli nuo mylimo žmogaus. Apmokymai – beprotiškai varginantys. 5 ryto prie namų jau atriedėdavo autobusas, vežantis į apmokymus. Grįždavome vėlai vakare. Gyvenu bute su japone ir rumune, tačiau matomės labai retai – tai viena Afrikoje, tai kita Kinijoje... Mes turime daugiaaukščius namus, kurių pirmuose aukštuose – mūsų uniformų valyklos. Tų namų labai daug, juk „Emirates“ dirba net 16 000 orlaivio palydovų!
