Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Iš įsigytų kempingo daiktų paminėčiau – BBQ groteles, presuotas anglis (dėl ko vėliau teko labai vargti) ir jų uždegimo kubelis (degaus skysčio čia nėra linkę pardavinėti), žvakei nuo uodų ir purškalams, lėkštėms, peiliams, šakutėms, dubenėliams ir puodeliams, maišus atidarytiems langams uždengti, mini pagalvę, „sleeping pad“ą, miegmaišį ir sulankstoma kėdę. Palapinę, puodą, bei mažą viryklę su savimi atsivežė EL‘as.
Iš daiktų automobiliui paminėčiau – parduotuvę 10 litrų atsarginį kuro baką, kurį iškart užpildžiau kuru, piltuvą skysčiams, atsarginį litrą tepalo ir aušinimo skysčio 5 litrų bakelį, tempimo virvę su kabliu (beje kablį reikia pirkti atskirai), pirštines, kastuvą, skirtą išsikasti smėlyje užklimpusią mašiną, pradurtų padangų taisymo rinkinį (gumos grąžtą ir užkišėjus), raktų su galvutėmis rinkinį, taip pat atsuktuvo su pora galvučių rinkinį, krabus. Voltmetrą, reples, pora atsuktuvų ir šviesą atspindinčią liemenę atsivežiau iš Lietuvos.
Pirmosios kelionės dienos ryte atskrido paskutiniai du kompanionai į prisijungti į kelionę aplink Australiją - EL'as su žmonele. Susirinkome visi. Be to aš, ir visi jau buvome nemiegoję po 2-3 paras! Vieni pakavosi daiktus, na o aš ruošiau kelionės planą ir domėjausi Australijos nacionaliniais parkais, miestais, maršrutais ir lankytinomis vietomis.
Tiesa, jeigu Rytis atskrido tik su kuprine, nes žinojo, kad automobilio bagažinė bus pilna mano daiktų, kadangi aš persikraustau į kitą miestą. EL‘ą su žmonele to neišgirdo, ir juos reikėjo važiuoti pasiimti nuo autobuso stotelės, kadangi turėjo dvigubai daugiau tašių nei galėjo panešti. Ką gi – Rytis gavo komfortišką vietą priekyje, o EL‘ui su žmonele teko susipakuoti gale, kartu su visais daiktais.
Įdienojus oras įkaito iki daugiau nei 40 laipsnių Saulėje. O mes per pietus išvykome į pirmąjį kelionės tikslą – Adelaidės Zoologijos sodą. Čia apžiūrėjome vieninteles Australijoje didžiąsias pandas. Jos pasirodo pagal tvarkaraštį, po to kai prižiūrėtojai joms kasdien patikrina kraujospūdį ir paima kraujo tyrimus. Tad mums teko pora valandų palaukti ir pavaikščioti zoologijos sode stebint kitus gyvūnus. Bet sugrįžus prie pandų, ir jas pamačius, buvo išties juokinga iš arti stebėti kaip sunkiai viena jų rąstu bandė ropštis į medį. Abi didžiosios pandos – berniukas ir mergaitė – turi vardus, charakterių aprašymus ir gimtadienį.
Belaukiant pandų, per atstumą pamatėme koalas – jos kaip žinia yra aktyvios tik apie 4 valandas per parą – likusias apie 20 valandų jos „sėkmingai pučia į ragą“ – tikrai turi laiko šie gyvūnėliai gyvenime sapnams. Na ir dar vienas įdomus faktas apie koalas yra tai, kad jos negeria vandens, ir minta tik eukalipto lapais, su kuriais ir gauna joms reikiamą vandens kiekį. Vandenį jos geria tik itin didelės sausros metu. Taip pat įdomu buvo stebėti, kad koalų nakvynė – tai medis po stogu, o nuo to stogo per visas puses bėga vanduo – matyt koaloms lengviausia užmigti galvojant kad aplink lyja lietus.
Toliau bekeliaudami zoologijos sodu pasisveikinome vandens baseinu karštą dieną itin besimėgaujantį jūrų liūtą – jam buvo taip linksma, kad aš sykiu net reportažą nufilmavau, kaip jam ten sekasi tame baseine. O greta jūrų liūto pamatėme savo teritorijoje ir protingąsias beždžiones - orangutangus, besimaudančius begemotus, krokodilus, kurie iškart užmiega uždengus jiems akis, kad ir ranka.
Matėme, didžiąsias kengūras bei mažąsias kengūras – valabius, australiškus stručius emu, Tasmanijos velnią gyvai sutinkamą Australijos Tasmanijos valstijoje. Pastebėjome ir nuo karščio beveik iškepusius vėžlius, gyvates, milžinišką pitoną. Narvuose skraidė daugybė spalvotų papūgų, garduose vaikštinėjo milžiniški paukščiai pakirptais sparnais su metro ilgio snapais – flamingai. O visur maklinėjo antys.
Zoologijos sodas buvo kupinas įvairiausios floros ir faunos. Artėjant prie didžiųjų pandų, buvo įrengtas visas bambukų miškas.
Po zoologijos sodo, nuvežiau ir palikau kolegas apsipirkinėti Adelaidės miesto centre, o pats iškeliavau 20 km už miesto į vynuogynus, kur vietinis „A/C Regassing“ specialistas savo garaže už 110 AUD sutiko užpildyti mano automobilio oro kondicionierių nebeturintį freono savo sistemoje. Kaip po to sužinojau – jo ten išvis beveik nebuvo – freono slėgis šaldymo sistemoje buvo vos apie 10 bar’ų, kai nominaliai turi būti apie 80 bar’ų, iki kiek ir užpildė. Beje įprastame automobilių aptarnavimo servise A/C užpildymas „Daewoo Nubira“ Australijoje kainuoja apie 250-300 dolerių, tad gavau paslaugas už tikrai labai gerą kainą. Be A/C pildymo šis žmogus turi dar ir savo vynuogyną ir užsiima vyno gamyba.
Grįžus į miestą vakarop visiems pavyko pabaigti apsipirkinėjimus. Nutarėme apsistoti vietiniame Adelaidės hostelyje po 26 AUD žmogui, o ne važiuoti į „Innes National Park“ kempingą už 150 km, ir išvykti tik antradienį ryte. Dar prieš tai rezervavau Delfinų turą mums su Ryčiu.
EL‘ui su žmonelei delfinų turas pasirodė per brangus ir nevertas dalyvauti, nes „jie jau matė gyvenime delfinų“. Na ką gi, matė tai matė. O mes pamatysime dar sykį, nors ir matėm.
Delfinų turai, kuriuose gali ir plaukioti pats su laukiniais delfinais, vyksta iš Adelaidės kurorto prie vandens – Glenelg. Turai prasideda anksti – 8 val. ryto. Matyt, tuo laiku delfinai mėgsta plaukioti netoli kranto. Todėl ryte kėlėmės labai anksti - 5:30 ryto, ir įmetę kambario raktus į tam skirtą dėžutę, Adelaidės “Traveller Inn Backpackers” hostelį palikome apie 6:30 ryto.
Priparkavę Glenelg’e apie pusę 8 ryto palikau EL‘ą su žmonele vaikščioti po kurortą ir paplūdimį, o mes su Ryčiu pasileidom iki „Temptation Sailing“ ofiso, kuris, kaip minėjo telefonu, turėjo būti „Anzac Hwy“ ties „Boat Harbour“. Jų jachtą radome nesunkiai. Tada visi tie, kurie pirko 100 AUD kruizo paketą – leidžiantį ir pamatyti ir paplaukioti su delfinais – gavome naro kostiumus. Likę žmonės pirko tik delfinų stebėjimo iš jachtos kruizą už 70 AUD. Taip pat pasirašėme sutartį, su tokiu smagiu punktu: „suprantu, kad delfinų kruizo metu galiu mirti, ir dėl to sutinku niekam neturėti pretenzijų“.
Taigi pasileidome ieškoti delfinų. Švietė saulė, tad ant jachtos denio buvo smagu prigulti ir nusnūsti. Jachta kartais stodavo. Tuomet, įsikibus į maždaug 20 metrų ilgio už valties galo nutiestas 3 virves su mazgais, visus norinčius paplaukioti su delfinais, leisdavo lipti į vandenį (nepaleidžiant virvės). Pati jachta tuo metu judėdavo, nedideliu, gal 5km/val greičiu. Įlipti į vandenį buvo liepiama itin ramiai, nešokant, nes laukiniai delfinai tuoj pat pasibaidys ir nebepriplauks prie valties. Į vandenį lipau du sykius, truputi sušalau net ir su naro kostiumu.
Nutiko ir vienas įvykis - vienai moteriškei padėjau išgelbėti gyvybę - tikrai ne tam amžiui jai ir ne tokiam antsvoriui esant reikia užsiiminėti ekstremaliu sportu – atitempiau ją iki jachtos galo, nes tik aš pastebėjau, kad ji tyliai šaukiasi pagalbos, o po to ir sąmonę greitai prarado. Iš valties visi tuo tarpu galvojo, kad ji tiesiog mėgaujasi delfinais. Praradusi sąmonę apsivertė veidu į vandenį. Bet prie valties atitempiau ją gana greitai. Tuomet 3 vyrukai šią, manau, virš 100 kilogramų svorio moteriškę, įtraukė į jachtą ir atgaivino - iš visai mėlyno veido jis pradėjo atgauti spalvą ir vėl tapo rausvas.
Beje, filmuose daromas dirbtinis kvėpavimas truputi skiriasi nuo to kas būna realybėje. Bent jau vandens čiurkšlės niekas neišspjovė, ir niekas nepašoko nuo žemės atgavęs sąmonę. Vėliau mūsų jachta plaukė ratą iki kranto, priduoti minėtąją moteriškaitę į „emergency“. Kruizas su delfinais užtruko. O aš pasinaudojau proga ir dar porą sykių nusnūdau ant šilto jachtos denio.
Trečią sykį į vandenį lipo tik Rytis. Aš patingėjau šlapti ir šalti, nes galvojau kad delfinai ir vėl praplauks per 15 metrų nuo manęs ir matysiu juo geriau iš valties. Deja, mano nelaimei ir Ryčio laimei, šį kartą delfinai praplaukė tiesiai po juo!
Kitais kartais, ir šiaip jachtai plaukiant, dažnai ir labai daug laukinių delfinų – kartais grupėmis po 10 ir daugiau – plaukiojo aplink jachtą. Adelaidės delfinai, nors ir išnirdavo iš vandens per pusmetį, bet šuolių ore nedarė.
Beje, juokas juokais, bet aplink Adelaidę yra ir ryklių. Tik kaip sakė valties kapitonas, jie plaukioja truputi giliau. Jeigu mes plaukiojome maždaug 8-15 metrų gylyje, tai rykliai plaukioja arčiausiai 20-30 metrų gylyje. Ir jų ten nėra daug.
Per pietus pasibaigus kruizui, sulaukėme EL'o ir jo žmonele, ir toliau važiavom į „Cleland Wildlife“ parką, esantį kitoje Adelaidės pusėje, kalnuose, per maždaug 20 kilometrų nuo Adelaidės CBD. Šiame parke siekiau rankose palaikyti koalą ir pabendrauti su didelėmis kengūromis. O „wildlife“ parkas nuo zoologijos sodo skiriasi tuo, kad jame nėra tvorų tarp žmogaus ir gyvūnų. Na išskyrus australiškus šunis – „dingo“, kurie iš tikrųjų su šunimis neturi nieko bendro tik išvaizdos panašumų, bei yra kilę iš vilkų.
Nuvažiavus į parką laukė dar viena staigmena iš EL‘o – jo gyvūnų apžiūra ir „wildlife“ parkai pasirodo nebedomina. Gyvenime jis jau „prisilaikė tą koalą“, o gamtoje jau „prisižiūrėjo kengūrų“. Todėl, EL‘o nuomone - 20 AUD už įėjimą į šį parką yra pinigų švaistymas. Tad EL‘as geriau paims raktus nuo automobilio, ir parašys porą „svarbių“ el. laiškų į darbą – matyt „svarbiausi laiškai“ ateina tik roadtripų metu, o ne per likusias 353 dienas per metus.
Prie bilietų kasų parke už 3 dolerius pardavinėjo ir mažą pakuotę specialaus maisto, skirto maitinti kengūras. Jo nusipirkome. Ir tikrai buvo vertą – ir reportažų padariau. Nerealus jausmas, kai kengūra prišokuoja prie tavęs ir kramsnoja grūdelius tau tiesiai iš delno. O tuo metu glostyk ją kiek tik nori. Be to taip galima susidraugauti ir su dideliais kengūrų patinais. Kengūros parke buvo įdomios ir draugiškos – alkanesnės ir pačios prišokuodavo, kabindavosi dviem letenėlėmis už delno ir prašydavo maisto.
Metro ūgio paukščiai – pelikanai – su savo metro ilgio snapais, išlipę iš vandens, drąsiai vaikščiojo pro žmones ir tarp žmonių. Smagiausia buvo rankose laikyti koalą. Tikrai nebuvo gaila susimokėti papildomą 30 AUD mokestį už tai. Įdomu buvo stebėti, kaip ją prijaukino su lapais, kad jaukiai jaustųsi – prižiūrėtojai teko daug skirtingų lapų rūšių pasiūlyti šiai koalai, kol rado tinkamus. Tuomet man prižiūrėtoja davė specialų žalią storą megztinį, kad koala galėtų patogiau užsikabinti, ir ji ant manęs užlipo. Be to gavau išskirtinę galimybę padaryti ir video reportažą, tad su koalą ant mano rankų bendravau net apie 10 minučių! Kiti eilėje laukę žmonės gavo tik galimybę nusifotografuoti su koala. Po to nuėjome prie kitos koalos, kuriai buvo jau visi 14 metų, bei kurią galima nemokamai paglostyti, bet tik tiek! Be abejonės, norint patekti į parką, pirmiausia reikėjo susimokėti 20 AUD įėjimo mokestį. Beje, kiek mums pasakojo gyvūnų prižiūrėtojai – koalos gyvena iki 15 metų, tad ši koala jau buvo rimta veteranė. Priešingai nei pirmoji jauna kelių metų koala - ta, kuri užlipo ant manęs fotosesijai ir interviu.
O itin akiai mielas ir gražių vaizdelis – tikra mielybių mielybė – buvo matyti tuos minkštus meškiukus miegančius medeliuose. Sukėlė šypseną tai kaip jie švelniai sukritę vienas ant kito! Rodėsi valandų valandas galima tame parke būti. Matėme ir „dingo“ šunis, kurie iš tiesų kilę iš vilkų, yra aukšto intelekto. Kartu iš prižiūrėtojos išgirdome ir visą istoriją apie „dingo“ ir jų pomėgius.
Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt
Bus daugiau...
Aplink Australiją per 12 dienų (I). Kelionės maršrutas ir draugų paieška
Aplink Australiją per 12 dienų (II). Nuomotis automobilį ar pirkti?
