Egzotinė kelionė į Filipinus, įspūdžiai, patarimai ir dar šis tas (II)

Pirmoje pasakojimo dalyje, Agnė dalinosi patirtimi, kaip nuskristi į Filipinus už pora tūkstančių litų, kokį įspūdį palieka kinų kapinės ir, kaip įsėdo į autobusą vykstantį į Bagiuo...

...Greitkeliai mokami, tačiau jų atkarpos labai trumpos, o važiavimas per gyvenvietes užtrunka labai ilgai. Apie 3 valandą nakties autobuso kontrolierius pranešė, kad jau atvykome. Išlipus prisistatė būrys taksistų siūlančiu savo paslaugas. Iš jų sužinojome, kad anksčiausias autobusas į Banaue išvyksta 8 val. ryto. Teko dėtis kuprines ant pečių ir ieškoti vietelės, kur galėtume palaukti ryto. Visa laimė, kad  visur pilna greito maisto restoranėlių (tikriausiai amerikiečių įtaka). Užėjome ir mes į vieną iš jų, vadinama Jollebe. Nustebino, kad tokiu laiku buvo nemažai jaunimo, valgančio naktipiečius, nors šio miestelio dydis kaip mūsų Ukmergės. Gerdami kavą ir valgydami hamburgerius, sulaukėme ryto ir pajudėjome link autobuso.

Ryte sužinojome, kad iki Banaue (į kurį vykstame pažiūrėti ryžių terasų, kurios yra įtrauktos į Unesco paveldą – gamtos ir žmogaus sukurtas stebuklas) mūsų laukia 10 valandų kelionė autobusu. Pasirodo mūsų paslaugioji viešbučio administratorė supainiojo miestelių pavadinimus ir blogai informavo (ji buvo sakiusi, kad reiks važiuoti tik 1,5 val.). Pasirinkimo neturėjome, tad įsigijome bilietėlius (1 žmogui kainavo 25 Lt), sėdome į neblogai padrožtą autobusą ir pajudėjome per vietinius kaimelius link savo tikslo. Kelionė buvo labai varginanti, autobuse langai neatsidarė, vėdinimo sistema neveikė. Vienintelis vėdinimas - visą kelią atidarytos autobuso durys. Kelias vingiavo aukštyn – žemyn, kalnas – pakalnė, skardžiai – lygumos, kalnų viršūnės, vėl skardžiai ir taip visa kelią. Važiavau ir galvojau – ar tas sunkus ir ilgas kelias tikrai bus vertas pamatyto vaizdo?

Šeštą valandą vakaro atvykome į Banaue, lauke visiška tamsa. Laimė, kad prie autobuso pasitiko viešbučio atstovas (viešbutį rezervavome dar būdami Lietuvoje, o šeimininką informavome iš kur ir kada atvyksime). Pakrovėme kuprines į triciklą, pajudėjome link viešbučio, kuris nutolęs  9 km nuo miestelio į kalnus. Važiavome tragišku, vietomis neasfaltuotu, molingu keliu su giliomis provėžomis. Lauke lijo. Atrodė, kad reiks lipti ir stumti triciklą. Kelio nematėme nei mes, nei vairuotojas, o transporto šviesos tai degdavo tai užgesdavo. Atrodė, kad kelionės tikslo tikrai nepasieksime. Po 40 minučių kelio privažiavome viešbutuką, kur mus pasitiko du šunys, beždžionėlė aptvare ir mažutė smulkutė šeimininkė. Maloniai nustebino tvarka, gamtos ramybė ir egzotiški nameliai. Pavalgę vietinių patiekalų, kuriuos gamino viešbutuko šeimininkė, ėjome gulti. Svajojome gerai pailsėti ir iš pat ryto eiti apžiūrėti vietinių grožybių.

Atsikėlėme 7 valandą ryto... Pravėrėme langines. Vaizdas ir gaivus oras atpirko visos kelionės nuovargį ir nesklandumus. Esame kalno viršūnėje su vaizdu į ryžių terasas. Užgniaužė kvapą! Ar gali būti idealiau rytinei kavai? Tokiais momentais jauti visišką palaimą, ramybę, harmoniją su gamta. Nuostabi vieta visiems, kam atsibodo miesto triukšmas ir tempas.

Po pusryčių pajudėjome į „trekingą“ pėsčiomis per ryžių terasas aplankant vietinius gyventojus. „Trekingas“ – 20 kilometrų pėsčiomis per kalnus. Bijojome, kad rytojus bus skausmingas ir nemalonus. Ėjome per mažus kaimelius, sutikdami nemažai linksmų vaikų. Vieni sėdėjo užsikorę ant džipnio stogo, kiti – rankose gaidį nešiojo. Visi laimingi, besišypsantis, sveikinasi ir noriai pozuoja prieš fotoaparatą. Aplankyti ir pamatyti čia tikrai yra ką, tik mus labai spaudė laikas. Vakare lauks naktinis autobusas atgal į Manilą, iš kurios ryte skrisime į Palawano sostinę Puerto Princesą.

Prieš išvažiuojant iš Banaue, dar turim kelias minutes užlėkti į miestelį pasidairyti lauktuvių. Pasirinkimas išties nemažas – nuo raktų pakabukų iki skulptūrų, bet viskas iš medienos. Dar nusprendėme paragauti gatvėje parduodamų užkandžių. Nusipirkome keletą žuvies ir vištienos vėrinukų (populiariųjų egzotiškų negimusių viščiukų, ragauti neišdrįsome). Viskas buvo kepta įkaitintame aliejuje ir parduodama tiesiog gatvėje. Kaip ir reikėjo tikėtis, šiuos užkandžius skrandis virškinti atsisakė.

Važiavome iki Manilos 7 valandas, du kartus sustojome pavalgyti ir pamankštinti kojas. Ketvirtą valandą ryto jau buvome sostinėje. Oro uoste pasitiko didelės eilės. Kadangi nėra jokios pažangesnės registravimo sistemos, visi skrydžiai registruojami prie bendrų langelių. Registracija į mūsų skrydį prasidėjo prieš 2 valandas, bet per tą laiką jie nesugebėjo aptarnauti visų keleivių. Džiaugėmės, jog nepaisant oro uosto darbo specifikos, įsėdome į savo lėktuvą ir palikome Manilą.

Po 1,5 valandos skrydžio, Puerto Princesa mus pasitiko kišenės dydžio oro uostu ir alinančiu karščiu. Pasiėmę bagažą ir nusisamdę triciklą judėjome link viešbučio. Šios dienos tikslas – iki pietų suspėti nuvykti į Honda Bay prieplauką, iš kurios plukdoma į vieną gražiausių salų Puerto Princesoje. Užsiregistravome, palikome daiktus viešbutyje ir su triciklu pajudėjome link prieplaukos. 25 minutės kelio ir mes vietoje. Triciklo vairuotojas padeda užsisakyti laivelį, įsodina į jį ir pažada mūsų laukti numatytoje vietoje bei parvežti į viešbutį.

Aplankome Star Fish, Snake, Pandang salas. Didžiausia įspūdį palieka Snake sala.

Įspūdingas vaizdas - baltas smėliukas, it gyvatė išsirangęs paplūdimys, apsuptas žydros jūros. Tai vienintelė sala, kurioje išlipus nereikėjo susimokėti. Visuose likusiose salose norint išlipti į krantą, reikėjo susimokėti 3 litų mokestį. Salose gali maudytis, degintis,  nardyti su vamzdeliu ar šiaip maloniai leisti laiką. Parplaukėme. Mūsų jau laukė paslaugusis triciklo vairuotojas. Grįžtant dar stabtelėjome naujai atidarytame prekybos centre. Buvo keistoka, nes visus prekybos centro lankytojus tikrino apsauga. Parduotuvėse aptarnaujančio personalo buvo daugiau negu pirkėjų, o muzika skambėjo tokiu garsu, kad buvo sunku susikalbėti. Užkandę greito maisto užkandinėje bei apsipirkę maisto parduotuvėje vietinės gamybos gėrimų, važiavome atgal į viešbutį. Grįžus jaučiamas nuovargis, tad nusistatome žadintuvą ir nusprendžiame prigulti pietų miego.

Vakarieniaujame mieste, tačiau ilgi neužtrunkame. Nusiperkame reto skonio mangų (valgant juos sultys teka per rankas) ir grįžtame į viešbutį, ryt laukia kelionė į Sabangą, kuri, jei ne požeminė upė, tai būtų tikras užkampis. Sabanga yra 50 km į šiaurę nuo Puerto Princesa...