Kur skrendi? Į Atėnus…..

Trumpa kelionė į Atėnus ir įspūdžiai iš jos - vos trys dienos, kovo mėnuo, turistų gausa ir...nemokami lankytini objektai Atėnuose :) Sekite įspūdžius kartu!

Sekmadienis, Kovo 2-oji

***

„Ponios ir ponai, prašome prisisegti saugos diržus ir sukrauti daiktus ne po kėdėmis, o virš lentynų.“ „Ponios ir ponai, prašome pasitikrinti, ar diržai tvirtai užsegti.“ „Ponios ir ponai, leidimosi metu galimos nenumatytos kliūtys.“

Lėktuvas leidžiasi šonu. Iš tiesų – šonu!!! Juk aš pro mažytį iliuminatorių matau pakilimo taką. Oro sąlygos Prahoje prastos. Į stiklą atsimušantys ledo gabaliukai krenta ant sparno. Nuo sparno rieda žemyn ir tirpsta. O lėktuvas leidžiasi. Ganėtinai keistokai lėtai….bet, ačiū Dievui, laimingai.

Pusė septynių ryto, o aš jau Prahoje. Čia manęs laukia penkios valandos nuobodžiavimo bei trankymosi po oro uostą, kol nepersėsiu į lėktuvą, skrendantį į Atėnus. Žmonių dar labai mažai. Parduotuvėlės uždarytos – dirbs tik nuo aštuonių ryto. Aplink zuja valytojos, rankioja nuo žemės saldainių popierėlius, gramdo priklijuotas kramtomas gumas nuo sėdynių – prieina, pasilenkia ir randa gumą. Patirtis!!! Žino, kur ieškoti gumos. O kita valytoja neranda. Vadinasi, ne ten ieško. Labiau patyrusi prieina, pažiūri po ranktūriu ir ištraukia žydrą gumulėlį. Valio! Joms, matyt, pinigus moka už surastų kramtomų gumų kiekį, kitaip, manau, jos taip atsakingai nedirbtų.

Taip ir slenka mano penkios valandos. Stebiu vėluojančius į lėktuvą keleivius, nemokamai dirbu fotografu ir kiekvienam paprašiusiajam nufotografuoti visada atsakau TAIP. O man tai kas…..aš niekur neskubu. Bent jau kolkas. Skrydžiai vienas po kito atidedami dėl blogų oro sąlygų Prahoje arba atvykimo oro uoste.

Turėdamas tiek laisvo laiko, nusprendžiu paieškoti rūkymo zonos. Ieškau žemėlapyje – niekur nėra. Ieškau oro uoste – niekur nerandu. Klausiu nesveiko maisto, panašaus į McDonald‘s, pardavėjo – Kur man rasti rūkymo zoną?

Neee, aš nerūkau, aš tik žinau, kad čia rūkymo zona yra apžvalgos aikštelėje, aš į ją noriu pakliūti. O kaip angliškai, arba juo labiau čekiškai yra „apžvalgos aikštelė“ , nežinau. Todėl ir klausiu – Rūkymo zoną kur man rasti, a? Pagaliau gaunu šiokias tokias koordinates ir jau mėgaujuosi vaizdais iš apžvalgos aikštelės. Kyla lėktuvai. Leidžiasi. Kyla lėktuvai. Leidžiasi. Ir man labai gražu…

***

Praha. Kažkur Airbus A319 lėktuvo priekyje. Sėdžiu, žiūriu į televizoriuką ir skaičiuoju, kiek šalių praskristi reikia, kad atsidurtume Graikijoje. Mūsų skrydis atidėtas pusvalandžiui. Dėl blogų oro salygų. Tas pats gražusis televizoriukas dar rodo, kad Atėnuose +23. Laukiu nesulaukiu tokio oro, bet kažkaip intensyviai laukdamas užmiegu patogiame modernaus Čekų avialinijų lėktuvo krėsle.

Graikija. Pilotas paskelbia, kad pradedame leistis ir mane pažadina. Žydra jūra, salos, žalia augalija, dar nenudeginta saulės, mane sužavi. Vaizdas kardinaliai skiriasi nuo Prahoje matytojo :) Nuotaika gerėja, akyse šviesėja, o aš laukiu nesulaukiu, kol žengsiu pirmąjį žingsnį Graikijoje, kurioje lankausi jau antrą kartą.

***

Supratęs, kokią klaidą padariau, kad neužsimoviau basučių vien dėl to, jog Vilniaus oro uoste neužbadytų pirštais, drąsiai žengiau priemiestinio traukinio link. Pergalingos SMS žinutės artimiesiems žmonėms, po 9 valandų kelionės pagaliau pasiekus finišą.

Išiaiškinus, kad iki Atėnų stoties reiks važiuoti traukiniais su persėdimu, šiektiek išsigandau. Ir ne veltui. Išlipęs ten, kur man pasakė, sugebėjau pasiklysti. Padėjo tik maloni mergina, kuri paaiškino, kaip man, pasiklydėliui, nusigauti iki reikiamo kelionės taško. Kaip pasakė, taip ir padariau. Įlipau kartu su ja į traukinį….

Kelionės metu išsiaiškinome, kad mano pirktasis bilietas „Iš oro uosto į miestą“ negalioja, ir ji labai tikisi, kad būsiu laimės kūdikis ir manęs nesupakuos kontrolieriai. Vienoje iš stotelių pamačius visą krūvą kontrolierių, mergina mane stumtelėjo ir pasakė, kad man metas lipti. O ką man beliko daryt? Padėkojau jai ir išlipau. Apsimečiau baisiu kvaileliu, kuris nežino, kur yra, ir paprašiau kontrolierių pagalbos. Malonūs žmonės jie, visiškos priešingybės Vilniaus kontrolieriams. Paaiškino, kiek dar turiu nusipirkti bilietą ir kaip važiuoti. Kaip pasakė, taip padariau, ir per valandą nusigavęs iki viešbučio, apturėjau nemažą šoką.

- Laba diena, esu pas Jus rezervavęs kambarį porai naktų. Štai mano rezervacijos patvirtinimas.

- Laba diena, sveiki atvykę į Atėnus. Mes tikimės, kad Jūsų viešnagė šiame mieste paliks tik geriausius įspūdžius ir labai atsiprašome, bet mūsų viešbutyje, įsivėlus klaidai sistemoje, vietų nebėra…. Bet už tą pačią kainą (50 eurų dviem naktim) mes kviečiame Jus apsistoti netoliese esančiame mūsų draugų viešbutyje. Ačiū už supratimą, prašyčiau Jūsų paso….

O man nieko nelieka daryti. Nesiruošiu per tokį karštį lakstyti ir ieškoti laisvo kambario kuriame nors viešbutyje, kai jau esu užrezervavęs kambarį čia. Aš piktas! Bet neilgam. Viešbutis, į kurį mane nusiunčia, pasirodo, yra visai netoliese. Kaip atsiprašymą už nesusipratimą, gaunu kambarį su atskiru dušu ir tualetu, su terasa, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į Atėnus ir pultelį nuo kondicionieriaus beigi televizoriaus. Ačiū už dosnumą. Kita vertus, tai visai apsimoka! Ir po kelių minučių aš jau džiaugiausi, kad tame viešbutyje nebuvo laisvų kambarių.

Nuotaiką pagerina ir paslaugus viešbučio valdytojas, padovanojęs žemėlapį ir jame pažymėjęs viešbučio gatvę bei nuvykimą iki Akropolio. Šiandien pirmas kovo mėnesio sekmadienis, vadinasi, įėjimas į visus mokamus objektus yra nemokamas. Nors man tai nėra skirtumo, man visada nemokamai – asmenims iki 18 metų Graikijoje labai daug visokių nuolaidų ir nemokamų įėjimų ne vien sekmadieniais.

Metro stotelėje „Metaxourghio“ zuja daug žmonių. Nors trys metro linijos Atėnuose (po keliolikos jų – Londone) neatrodo bauginančiai, bet čia ne viskas aišku. Esminis dalykas yra įlipti į reikiamą pusę važiuojantį metro, kadangi nuorodų ten nelabai kaip ir yra. Bet bilietų pardavėjos malonios. Mato, kad nieko nežinantis atėjo, tai nurodė kelią iki metro linijos. Kelios minutės ir traukinys atvažiavo. Išlipti turiu „Acropolis“ stotelėje. Kaip paprasta ir aišku, stotelės – pagal lankomų objektų pavadinimus. Nors šiaip tai taip beveik visur, kur man teko pabūvoti.

***

Aš lipu ir lipu. Status kalnas, slidūs akmenys, karšta. Saulė leidžiasi, Akropolis tuoj bus uždarytas, todėl skubu. Ne, nežiūriu apačion. Geriau užlipsiu ir tik tada pasižiūrėsiu, bus daug įdomiau. Oiiii, kaip aukštai….. Ant akmenų išsitiesęs guli vietinis šuo. Visas Akropolio įžymybes apžiūrėjęs, guli ir nuobodžiauja pavėsyje. Stebi praeivius. Dar aukščiau ant suoliukų sėdi katinai. Tupi ir pozuoja, o turistai visai mielai juos įvairiomis pozomis fotografuoja, glosto… Man pagailo to šuns. Kodėl katinams tiek daug dėmesio, o jam, vargšui, ne?

Vaizdas, atsiveriantis nuo Akropolio kalno (kalvos?) tikrai vertas tokiam keliui sukarti. Net neįmanoma nupasakoti, reikia pamatyti… Visi Atėnai – kaip ant delno. Viską gali apžiūrėt. Gyvenamuosius namus, verslo rajoną, senamiestį (Plaka), netgi Viduržemio jūrą…..

- Atsiprašau, pone, bet Jums jau laikas leistis žemyn. Akropolis užsidaro… Lauksime Jūsų rytoj……

Man nieko nebelieka daryti, tik lipti žemyn. Nieko, - pagalvoju, - aš rytoj dar tikrai čia sugrįšiu.

Žaibiškai greitai temsta….
Saulė tarytum skęsta į miestą. Išlipus metro sustojime šalia mano viešbučio, kuriame apsistojau, pamatau visiškai tuščias gatves. Sekmadienis. Visi sėdi savo namuose… Skamba bažnyčių (cerkvių?) varpai. Mažoje kavinukėje sėdi graikai ir geria kavą. Viešbučio valdytojo paklausus, kur čia galima rasti maisto prekių parduotuvę, jis tik nusijuokia ir ramiai pasako:

- Mielas mano drauge, šiandien sekmadienis. Eik į kambarį, pailsėk po ilgos kelionės ir jau rytoj ryte galėsi nueiti į supermarketą. Sekmadieniais niekas nedirba….

O ką aš…aš nežinojau. Kai buvau Kretoje, ten ir sekmadieniais viskas dirbdavo, jiems nedarbo diena būdavo nė motais.

***

Pirmadienis, Kovo 3.

O pabundu aš visai ne žadintuvo pagalba. Saulė akis spigina kaip niekad. Todėl metas keltis. Oras nuostabus. Ryte – lietuviškas pavasaris. Dieną – lietuviška vasara. Viską lyginu su oru Lietuvoje. Žinutė su snieguotais linkėjimais iš Lietuvos dar labiau pradžiugina, o aš jau kulniuoju Atėnų gatvelėmis, besisaugodamas blogai išskalautų varvančių skalbinių, išdžiaustytų kažkur balkonuose virš manęs.

Pusryčiauti einu į viešbutį, kuriame buvau rezervavęs kambarį, bet jo negavau. Ten pusryčiai kainuoja tik 4 eurus (palyginus su kainomis Atėnuose, čia pigiau grybo). Susimoki ir renkiesi ką nori. Čiumpu kiaušinienę su kumpio gabalėliais, spurgą, keksą, tepuosi sumuštinį ir piluosi kavos su pienu. Sėduosi arčiau išėjimo, nes ten kiek vėsiau. Jauki kavinukė, malonūs žmonės. Štai netoliese sėdi dvi norvegės, atskridusios čia prieš savaitę ir pasivažinėjusios po bene visą Graikiją. Joms labai gaila palikti šį miestą, jos atsisveikina su kavinukės šeimininke ir pažada dar čia tikrai sugrįžti.

Jokio pogulio po tokių skanių pusryčių!!! Metas miesto įžymybių apžiūrinėti. Pora stotelių su metro ir aš atsiduriu Monastiraki rajone. Senamiestis…. Jaukios siauros gatvelės, tavernos, į paskaitas skubantys studentai, į pamokas- mokinukai. Štai vienoje gatvelėje vaikams vyksta choreografijos pamoka. Į lauką išnešta kėdė, ant jos pastatyta magnetola, groja kažkoks orkestras. Vaikai su vėliavomis ruošiasi žygiuoti gatve. Paradas bus! Tik kol jie išmoks, aš jau grįšiu namo… Visos gatvelės veda į kalną, o visos nuorodos – į Akropolį. Žygiuoju ir aš, nes Akropolio kalne yra ne tik žymusis Partenonas, o ir dar daug gražių lankytinų objektų. Bilietas į Akropolį kainuoja 12 eurų suaugusiam ir 6 eurai kažkam dar. Moksleiviams ir studentams nemokamai. Tuo ir džiaugiuosi!

Artėjant vidurdieniui saulė vis labiau ir labiau kaitina, aš vis labiau ir labiau kylu į Akropolio kalną. Veidas dega, rankos dega, jau jaučiu, kad be kremo čia negerai. Gaila, kad būdamas dar Lietuvoje net neįsivaizdavau, jog gali būti toks nuostabus oras…

Šįkart šuo stengiasi kur kas labiau, nei katinai ant suoliuko. Vargšas, nuo karščio besislepiantis šunėkas vartosi ir demonstruoja save įvairiomis pozomis, o turistai apspitę grožisi, maitina.

Dar Lietuvoje pasidomėjau apie Hop On Hop Off autobusą, numeris 400. Jis visai kitoks, nei mano matytieji dviaukščiai. Šis autobusas niekuo nesiskiria nuo visuomeninio transporto autobusų, tad gatvėje jį atskirti pakankamai sudėtinga. O ir bilietas parai kainuoja tik 5 eurus, į jo kainą dar įskaičiuota galimybė 24 valandas važinėtis metro, autobusais, tramvajais…. Šią minutę šiek tiek gailiuosi, kad ryte nusipirkau parą galiojantį metro bilietą…… Bet mokomės iš klaidų!

Pusvalandį stotelėje laukęs autobuso, pagaliau jį pamatau. Ištiesiu ranką, kad sustotų (tai nusižiūrėjau nuo kitų Atėnų gyventojų, kurie tiesia rankas netgi troleibusams). Susimoku, į rankas man įbruka autobuso maršruto žemėlapį su lankytinų vietų aprašymu ir bilietą. Važinėju pusantros valandos, grožiuosi miestu, klausausi jo istorijos.

Omonijos aikštė, Syntagmos… Parlamentas su juokingais kareivukais, ant kurių batų – pliušiniai bumbulai :) .Varvakios turgus, Nacionalinė Galerija, „Panathinaikos“ olimpinis stadionas, Plaka, Akropolis….. Tik sėdėk ir gėrėkis vaizdais.

Po kelių valandų turistiniu autobusu sugrįžtu į Monastiraki rajoną. Prisėdęs vienoje iš tavernų, išgeriu Kretoje pamėgtos „frappe“ (kitaip jie vadina Ice Coffee), užkandu, nusiperku ledų kokteilį McDonalde ir toliau žygiuoju Akropolio apylinkių apžiūrinėti. Ne veltui sako, kad Akropolio kalnui reikia paaukoti visą dieną. Štai aš

visą dieną ir aukoju – nosis nuo saulės raudona kaip pas alkoholiką, bet aš visvien vaikštau ir grožiuosi.

***

Viešbutis. Per televizorių rodo aukcioną. Žmonėms tiesiogiai rodoma siūloma prekė ir telefono numeris, kuriuo paskambinę jie siūlo savo kainą. Didžiausią sumą pasiūlęs žiūrovas laimi….. Žinokit, visai įdomi laida! Galėtų ir Lietuvoje tokią rodyti.

Rodos, šiandien nuveikiau viską, ką planavau nuveikti. Atėnų įžymybes pamačiau, prekybos centre apsipirkau, labai pavargau, todėl smingu į lovą ir žiūrėdamas aukcioną užmiegu….

***

Antradienis, Kovo 4-oji.

Iš Lietuvos gauta žinutė, kad Vilniuje sniego iki kelių, netgi prajuokina. Visa tai atrodo labai neįtikinamai, ypač, kai atidarius balkoną, pliūpteli karščio banga. Bet ne nuo oro. O nuo sugedusio ir varvančio kondicionieriaus…… Ech, nieko čia nebuvo, nieko aš nemačiau ir nieko nedariau. Aš tyliai einu pusryčiauti, valgau kiaušinienę su kumpiu ir šliaužiu ant viešbučio stogo miesto panoramos apžiūrėti. Liko kelios valandos iki skrydžio namo.

Besigėrėdamas miesto panorama sumąstau, kad noriu to „rožančiaus“, kurį vyrai graikai mėgsta rankose sukinėti. Tokį daikčiuką jau norėjau nusipirkti Kretoje, bet neradau. Atėnuose, štai, jų pilna visur. Tik pirk, tik rinkis! Tad likus 3 valandoms iki lėktuvo į Prahą, išsiregistruoju iš viešbučio ir nusprendžiu nuvažiuoti į senamiestį, nusipirkti tą „rožančių“. O metro…..uždarytas. UŽ-DA-RY-TAS!!!! Kažkas pasakė, kad veiks tik nuo 14 valandos. Gerai, rožančiaus neturėsiu. Tiek jau to, bus ko grįžti į Graikiją dar kartą. Bet kaip man, po galais, nusigauti iki oro uosto? Juk planavau vykti su metro, todėl tiek laiko ir pasilikau, kad per valandą nuvykčiau iki „Elefterios Venizelos Airport“.

Žemėlapis man diktuoja kelią iki stoties, kur vėl teks kankintis su mano nemėgiamu Priemiestiniu traukiniu („Suburban Rail“). Bet ką jau padarysi, svarbu tik, kad spėčiau… 3 eurai už bilietą moksleiviui, pardavėjo nurodymas, kur išlipti ir kur pakeisti traukinį, ir aš jau sėdžiu vagone. Bijau, kad nuo tokio karščio neištirptų mano vežami šokoladai, tad kuprinę stengiuosi laikyti pavėsyje. Laiko lieka vis mažiau, o traukinys net nesiruošia judėti!!! Galiausiai, po pusvalandžio, pajudame, o aš mintyse vis kartoju stoties, kurioje reikia išlipti, pavadinimą.