Keliaujam į Maroką – pigi kelionė iš Agadyr į Sidi Ifni. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (V)

Jau beveik pusvalandį einame vingiuojančiomis Agadyro gatvėmis, ieškome autobusų stoties. Vietiniai nupasakojo, kad turime eiti per taksi stovėjimo aikštelę, užėję už turgaus, sukti į kairę, tuomet per kažkokį tiltą...

Mažmožių ir maisto turgus. Užsisvajoję ir stabėdami vietoje liepų, gatvėse augančius apelsinmedžius, žengiame į neturistinę zoną. Taksi aikštelė, purvina, autoservisas tiesiog lauke, vietiniai susidomi mūsų maršrutu, klausia, kur einame. Sužinoję, jog kelią žinome, labai nustemba ir net išvadina melagiais.

Skurdų didmiesčio gyventojų kasdienybės vaizdą pakeičia šaligatvis. Ant jo grupelė vyrukų stebi, kaip jų draugai aiškinasi santykius žaisdami šaškėm. Čia labai populiaru žaisti šaškėm. Didžiojo turgaus siena. Daugybė motociklų, kurių dar niekas nenupirko. Mums pasakojo, jog turguje gali išvysti ne tik kilimų ir vietinės gamybos grožybių, bet ir nukirstų kupranugarių galvų, kitų paskerstų gyvūnų... Negundė mūsų žvilgtelėti.

Klausėme kelio kas keli posūkiai. Žmonių parodymai mažumėle skyrėsi. Diena jau įgavo pagreitį. Štai, štai ji – autobusų stotis. Nenupasakočiau, kaip ten atsidūrėme, bet ji netoli didelio tilto, o paklausę vietinių, tikrai rasite. Stotis kelių aukštų. Atrandame kasas. Mūsų tikslas Sidi Ifni. Tačiau tiesioginio reiso nėra. Pasižiūrime į čia pat kabantį žemėlapį ir nusprendžiame, jog vyksime iki Tiznit, o iš ten iki Sidi Ifni ranka pasiekimas, vos apie 80 km.

Kasos normalios, ne tokios, kaip Marakeše. Už langelio sėdi pardavėjas, duoda mums paprastus bilietus. Beje, kelionės trukmės nesužinojome, nes bilietų pardavėjas, žinodamas marokiečių įpročius, tepasakė plius minus. Džiūgaujam, kad pasirinkome CTM. Beje, stotyje yra mokamas tualetas – vienas dirhamas ir jūs laimingas žmogus.

Išeiname į lauką, prie autobusų atvykimo takų. Šviečia saulė, sėdime ant suoliukų, valgome konservuotą žuvį už 3 dirhamus ir afrikietišką bulką. Štai, štai tie gyvenimo momentai, kai tiesiog esi ir tuo džiaugiesi.

Atvyksta autobusas. Vairuotojas pasipuošęs CTM uniforma, autobusas europietiškas, įsėdame ir prasideda... Visi itin skrupulingai sėdasi į savo vietas. Paaiškėja, jog mes vietų neturime, o tiksliau - mūsų bilietai rytojaus dienos. Po neilgo pasiaiškinimo mums leidžiama važiuoti, CTM pripažįsta savo klaidas. Gerai, kad autobuse vis tik pakanka vietos visiems. Moralas – žiūrėkite, ką gaunate.

Nuvažiuojame nuo Agadyro vos kelis kilometrus – laikas vairuotojo ritualui. Sustojame, pasivaikštome, vairuotojas labai lėtai valgo. Beveik privažiuojame Tiznit (apie jį vėliau) miestą, ir vėl vairuotojo ritualas.

Mes jau vietoje. Visus reklaminius gatvės stendus okupavęs karaliaus atvaizdas. Stotis, kaip ir reikėjo tikėtis – nieko ypatingo. Nueiname į turizmo informacijos centrą, kur vietinis mums papaišo kelią iki autobusų stovėjimo aikštelės, tik nukreipia jis mus į taksi aikštelę. Reikėjo matyti tą planą – mažytė keverzonė su užsilenkiančiu apskritimu ir laipteliais, suprask, posūkiai.

Turėdami paaiškinimą, judame centrine gatve. Tikslas – susirasti transportą iki Sidi Ifni. Mistiniu būdu randame išvykstančių autobusų aikštelę. Beje, paklausus autobuso, mus kažkodėl vėl nusiuntė prie taksi. Vėliau paaiškėjo, jog autobuso iki Sidi Ifni šiandien nebus, tad nusprendžiame imti taksi. Pastoviniavę prie aikštelės netoli autobuso, supratome, jog jokių galimybių neturime – visi automobiliai užgrūsti vietinių. O čia dar kažkoks vietinis linksmina praeivius mosuodamas gyva gyvate. Hm, o nakvoti šiame mieste nesinori.

Truputį paklausinėję, išsiaiškiname, jog didesnė taksi aikštelė yra būtent ten, kur mums nurodė turizmo informacijos centro darbuotojas. Nesunkiai ją surandame ir imamės derybų. Mums pasiseka, toje pačioje aikštelėje transporto ieško vietinė anglų kalbos mokytoja, kuri kaip tik vyksta į Sidi Infi. Sėdame į bendrą taksi, žmogui kainuojantį 25 dirhamus.

Mažas vairuotojas su elfo kepuryte ir kalnų kelias. Gražūs vaizdai... Ima temti. Važiuojame ir galvojame, o koks jis? Koks tas Sidi Ifni? Pakeliui nė vieno žiburėlio. Pravažiuojame kelis tamsoje paskendusius miestelius ar trobų kompleksus. Darosi kiek nejauku. O jei jis tokio paties dydžio, kaip šie pakelėse?

Kol dvejojome ir įkalbinėjom baubus. Taksi kyla į kalną. Ir už jo šviesos – Sidi Ifni šviesos. Tai jis, jis, tas miestelis prie vandenyno... Įvažiuojame į miestelį. Mokytoja ir mes išlipame aikštelėje. Kol kas nesusigaudome, kur eiti. Transporto tokiu metu jau nėra, o čia pasitaiko sunkvežimiukas su aptvaru vietoje bagažinės. Susimetėme po kelis dirhamus ir jau stovime aptvare, judame link viešbučių zonos. Smagumas neišpasakytas - nors imk ir kriuksėk.

Linksmai pavažiavę, išlipame. Mums pasufleruoja kilti į kalniuką. Kylame. Kaip pasirodė Sidi Ifni žiburėliai, taip pakilus, visu veidu pajutau vandenyno kvapą ir mažučius atskriejusius purslelius... Vandenynas. Daug daug vandens su nesibaigiančio horizonto platybėmis... Lauke tamsu, tik nuo blausių gatvės žibintų sklinda švelni šviesa, kai kur namuose spindi šviestuvėliai. Žinau, žinau, kurioje pusėje vandenynas. Jis kvėpuoja man į veidą, o aš kvėpuoju juo. Gera.

Užlieja miestelio ramuma. Iš toliau atsklinda besilinksminančių jaunuolių balsai. Apie naktinį gyvenimą dar papasakosiu, o dabar svarbu susirasti, kur nakvoti. Apėjome tris viešbučius (jų čia išvis gal kokie 4). Maloni staigmena – pats pigiausias viešbutis ant vandenyno kranto! 70 dirhamų žmogui ir ryte atidarius langą išvysime vandenyną! Bet tai bus rytoj.

Šį vakarą įsitaisome kambariuose. Patogumai minimalūs, tačiau švaru ir tvarkinga. Ne ne, jokių miegojimų. Juk atvažiavome į labai simpatišką miestelį. Tiesa, nakties tamsoje nesimato pusės jo romantikos, bet smalsumas nugali – išsiruošiame į naktinį Sidi Ifni. Kylame plačiais akmenimis grįstais laiptais iki restorano. Prie jo didelė apžvalgos aikštelė, kur būriuojasi vietinis jaunimas. Einame gilyn.

Įvairių raštų ilgomis suknelėmis pasipuošusių merginų ir linksmai nusiteikusių vaikinų būreliai. Jaunimas čia negeria. Visame Sidi Ifni yra tik vienas baras (bent tiek aptikome patys ir aiškino vietiniai), kur parduoda alų 0,3 taroje, o kaina, jei gerai pamenu, 16 dirhamų. Gerti jie negali, todėl rūko hašišą. Beje, baras visai prie viešbučio, kuriame apsistojome.

Pilnos gatvės žmonių. Kavinukių ir bariukų staliukai užimti arbatos (berberų viskio) gerėjų. Klegesys, kalbos, juokas ir gera nuotaika tiesiog tvyro ore. Vietiniai kiek smalsiais žvilgsniais palydi mūsų nediduką būrelį. Netoli restorano esančioje aikštelėje, su mumis keliavusios merginos susipažįsta su vietiniu vaikinu, kuris pasirodo grįžo pasisvečiuoti į gimtąjį miestelį iš Prancūzijos. Susitariame susitikti rytoj. Dar kiek pasisukioję, sugrįžtame į viešbutį. Diena buvo ilga, o rytoj norime labai daug nuveikti...

I-oji dalis čia: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką (I)

II-oji dalis čia: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką (II)

III-oji dalis čia: Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Azilal prie Ouzoud krioklio! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (III)

IV-oji dalis čia: Keliaujam į Maroką - pigi kelionė į turistinį Agadyrą. Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems (IV)

Savo įspūdžiais dalinamės diskusijose Kita pasakojimo dalis netrukus! Sužinosite, į kokią stebuklingą vietą galima nukakti už 7 dirhamus.