Savarankiška, pigi kelionė į Indiją! Įspūdžiai bei naudingi patarimai! (II)

Keliaukime į Indiją kartu su Makalius.lt skaitytoja Simona, kuri atsiuntė savo įspūdžius su labai naudingais patarimais! Ką verta pamatyti Indijoje?

Agra

Kitą rytą traukiame link Agros. Stebina mūsų vairuotojas – jis nepaprastai gerai atlieka savo darbą. Vairavimo sąlygos ekstremalios. Spaudžiu stabdžių pedalą ne kartą, bandžiau ir vairą sukt. Dar po kelių valandų Kuldeep‘as mane pramina „panele ojojoj“.

Pakeliui užsukame į Fatehpur Sikri – įspūdingus rūmus, kuriuos apžiūrėti mūsų vairuotojas patarė su vietiniu gidu. Tačiau tas gidas angliškai kalbėjo taip gerai, kad mes nieko nesupratom. Bet tris kartus prašant pakartot, pagaliau susišnekėjome. Čia pirmą kartą patiriame spaudimą, mat ši vieta kažkokia labai šventa ir mus verčia pirkti maišelį su gėlėm ir trim siūlais, kuriuos reikia rišt prie grotų – vienas mazgas, vienas noras (sako, kad tikrai tikrai išsipildo). Mes nepasiduodam, ir nusiderim tris kartus – už simbolinius penkis litus nusiperkam tų siūlų ir gėlių, einam vidun. Įdomi procedūra, daug vietinių, kurie meldžiasi ir panašu, kad tikrai tiki tų siūlų galia.

Taj Mahal. Agra

Keliaujame toliau link Agros. Agroje pirmas sustojimas – Agros fortas. Visi tie fortai Indijoje panašūs, ir galiausiai net pabosta. Iš šio forto tolumoje rūke pamatome Taj Mahalą – mūsų kelionės tikslą Agroje.

Viešbutis Agroje labai netoli Taj Mahalo – sąlygos prastesnės, bet gyventi galima, jei neieškai prabangos. 6 val. ryto mes žingsniuojame link Taj Mahalo – prie bilietų kasos esame pirmieji, o netrukus prisirenka labai daug žmonių. Kaina turistams – 750 rupijų, kaina vietiniams – 20 rupijų. Indai moka daryti verslą. Šiek tiek pastovime eilėje ir... štai jis. Neįmanoma nupasakoti – būtina pamatyti. Ta vieta turi kažkokią trauką, aurą ar dar kažką, rodosi, kad galėtum sėdėti valandų valandas ir grožėtis. Įsitikiname, kad ši vieta tikrai ne veltui vienas iš pasaulio stebuklų... Turbūt nebėra vyrų šioj žemėj, kurie savo moterims iš meilės statytų tokius rūmus.

Prie Taj Mahal galite sutikti štai tokią gyventoją

Orcha

Traukiame keliu, kokių Europoje jau turbūt neberastume – žvyrkelis, visas duobėtas, vietomis vien smėlis, o medžiai ir žolė aplink nebe žali, o pilki nuo duklių. Čia atsitinka pirmas rimtesnis nuotykis. Turime įvažiuoti į smėlio kalniuką ir pasukti į dešinę. Prieš mus važiuoja traktorius, kuris veža plytų priekabą. Ir staiga traktoriaus ratas lūžta, o priekaba pradeda judėt link mūsų. Visos merginos, buvusios automobilyje, sužviegia, net vairuotojas išsigąsta, bet puikiai susitvarko – įjungia atbulinę pavarą, sėkmingai aplenkiame „kliūtį“ ir paliekame nelaimėlį tvarkytis su savo bėda.

Orcha. Vaizdas "nuo pusryčių stogo"

Po didesnių miestų šurmulio Orcha tikra atgaiva širdžiai. Ramus, jaukus miestelis, niekas gatvėse neterorizuoja kviesdami pirkti ar prašydami nusifotografuoti. Visi gyvena savo gyvenimą, čia gali tiesiog stebėti. Gyvename linksmame viešbutuke, iš kurio terasos vakare stebime vestuves. Įdomus procesas – groja visas orkestras, kol jaunikis ruošiasi, atvedamas baltas žirgas, ant kurio užsodinamas baltai pasipuošęs jaunikis. Išjoja pas nuotaką. Pasirodo, tai visai ne pasakos, o tikros indiškos vestuvės.

Mūsų taip pat laukia įspūdingi pusryčiai ant kito namo stogo, kur norint ten patekti, reikia praeiti pro visus šeimininkų miegamuosius, virtuvę ir gyvenamuosius kambarius. Gavome reto purvinumo puodelius arbatai ir lėkštes, ėmė isteriškas juokas, kai viską bandėme dezinfekuoti rankų dezinfekciniu skysčiu, bet čia valgėme pačius skaniausius naminius pusryčius per visą kelionę.

Orchos pilis

Orchoje yra didžiulė pilis, nors viduje nieko ypatingo, bet pasivaikščioti visai smagu. Beje, čia susipažįstame su beždžionėmis iš arti (tuomet dar nežinojome, kad būna piktosios ir gerosios), kurios tiesiog pulkais vaikšto visai šalia pilies. Čia taip pat teka upė, kurioje kiek girdėjome organizuojamas „raftingas“, bet mes apsiribojome pasivaikščiojimu prie jos. Vaizdai kaip visur Indijoje – šiukšlės, karvės, kvapai, spalvos ir plačios šypsenos.

Tiltas per upe. Orcha

Khajuraho

Vykstame į Kama Sutros sostine tituluojamą Khajuraho. Čia mūsų vairuotojas nustebina – apgyvendina 4* viešbutyje, atidarytame prieš tris savaites. Įėjus jaučiasi dažų kvapas. Ir čia mes įsitikiname, kad indai tiesiog nemoka tvarkytis, arba tvarkymosi standartai labai skiriasi nuo mūsiškių. Nors viešbutis naujas, tvarkos jame trūksta. Jei lubos buvo baltos, tai kažkas kabino šviestuvą labai nešvariomis rankomis ir lubų tikrai po to nenuvalė. Bet vis tiek džiaugiamės viešbučiu ir vaizdu iš kambario į sodą.

Kama Sutros šventyklos. Khajuraho

O įsikūrę skubame apžiūrėti garsiųjų Kama Sutros šventyklų. Pakeliui, žinoma, prisistato daug norinčių padėti „gidų“, bet praėjus apsaugą ir patekus į šventyklų teritoriją, galima ir atsipūsti bei ramiai pasivaikščioti. Čia, kaip ir prie visų lankomų mokamų objektų, aplinka sutvarkyta idealiai, jokių šiukšlių, o žmonės kultūringi ir nežiūri į tave, kaip į beždžionę. Šventyklos tikrai įspūdingos – sunku suvokti, kaip visas tas skulptūrėles kažkas sulipdė. Išvada – pašėlę buvo senovės indai.

Praleidę čia vieną dieną ir naktį, grįžtame į tą patį viešbutuką Orchoje, kur praleidžiame dar vieną naktį ir atsisveikiname su savo vairuotoju. Nuo šiol keliausime savarankiškai – traukiniais ir pasikliaudami savo nuojauta.

I-oji paskojimo dalis čia.

Bus daugiau...